Šiame straipsnyje 15min kartu su Vilniaus universiteto filosofu Kęstu Kirtikliu ir psichoterapeute Genovaite Petroniene kalbamės apie „heitinimo“ fenomeno kilmę. Savo patirtimi pasidalino ir kai kurie garsūs žmonės.
Pasak K.Kirtiklio, „heitinimas“ yra seno fenomeno virtuali versija: „Man atrodo, kad „heitinimas“ yra madingas angliškas žodis, kuris bando naujai pavadinti seną fenomeną, kaip antai neapykantą, nemeilę kitokiam. Nežinau, ar yra prasmės internetinę versiją vadinti kažkaip kitaip.“
Viešumo kaina
Aktorius Mantas Stonkus teigė, kad jam taip pat yra tekę susidurti su „heitinimu“. Tą jis patiria kasdien. „Tai pasireiškia įvairiai, – sakė M.Stonkus. – Kaip tik dabar yra priešpilnis ir, matyt, kažkokie cheminiai procesai suaktyvėja žmonių smegenyse ir jie sugalvoja išsakyti savo neapykantą, liūdesį, skausmą žmogui, kurį dažnai mato, o gal net yra priversti matyti.“
Aktorius dažnai gauna neigiamų komentarų ir netgi asmeninių žinučių: „Tai yra tiesiog atvira, agresyvi, šlykšti, paviršutiniška agresija, pasireiškianti įžeidinėjimais apie išvaizdą, prigimtį, lytinę orientaciją. Kai norisi prisikabinti, didelio mokslo nereikia.“
Visa tai M.Stonkų paveikia ir emociškai. Pasak pašnekovo, tą momentą jį ištinka „natūrali žmogiška reakcija“: „Jeigu žmogui į akis pasakysi šlykštų dalyką, reto kurio neišmuši iš vėžių. Natūraliai sukyla emocijos, tik vieni moka jas kontroliuoti, o kiti – ne.“
Per savo karjerą aktorius jau išmoko tvarkytis su jausmais: „Mano įgūdžiai jau išlavinti. Eilinį kartą gavęs panašaus tipo komentarą supykstu, pagalvoju de*ilas, išjungiu ir toliau gyvenu savo gyvenimą.“
Visgi „heitinimą“ aktoriui atperka ir geri gerbėjų žodžiai, kurių dirbdamas M.Stonkus sulaukia nemažai: „Į mano renginius susirenka pilnos salės, internetinis turinys sulaukia daug peržiūrų, sekėjų, patiktukų. Suprantu, kad „heiteriai“ tėra nedidelis trupinys, bet niekur nuo jų nepabėgsi. Nuvalkiotai pasakysiu, bet tokia yra viešumo kaina. Interneto neišgydysi.“
Verslininkė ir nuomonės formuotoja Simona Lipnė taip pat yra išgyvenusi virtualią agresiją: „Pradėdama dalintis savo gyvenimu socialiniuose tinkluose net nesusimąsčiau, kad, augant sekėjų, mylinčių žmonių skaičiui, atsiranda ir „heiterių“. Kiekvienam, kuris svajoja apie populiarumą ir deda į tai daug laiko ir netgi pinigų, siūlau pagalvoti, nes ne kiekvienas gali tai atlaikyti.“
S.Lipnė teigė, kad neapykantos sulaukia ne tik ji pati, bet ir jos vaikai: „Atrodo, kad tai šventas dalykas...“
„Anksčiau visa tai mane paveikdavo daug stipriau, bet užsiauginau storą odą. Ir dabar vykstant žiauriai daug dalykų gyvenime suprantu, kad gerai gyvenu ir neturiu laiko galvoti apie emociškai blogus dalykus. Jeigu žmonės „heitina“, vadinasi, jie turi labai daug laisvo laiko“, – dalinosi S.Lipnė.
Komikas Airidas Jankus sakė, kad jam vis dar tenka susidurti su nemažai neapykantos ir grasinimų, pavyzdžiui, „per*isiu tave“, „nuskusiu“ arba „pamatysiu gatvėj, blogai baigsis“. 99 proc. ateina iš komentarų internete, kaip antai „Youtube“, „Instagram“, „Facebook“, „Discord“. „Dažniausiai tai būna anoniminiai arba iš netikrų anketų publikuojami komentarai“, – teigė A.Jankus.
Pasak pašnekovo, neigiamų komentarų jis sulaukė dėl aktyvistinės veiklos karo Ukrainoje kontekste, dėl išvaizdos, kalbėsenos: „Kartais nesuprantu žmonių intencijų. Ar jie nori pajuokauti, ar pasišaipyti, kad neva atrodau kaip Jėzus.“
„Tiesa, kartais būna pagrįsto „hate‘o“, kai per daug aiškini, kaip kitiems gyventi. Kartais komentarai būna konstruktyvi kritika. Dėl to nepykstu“, – šypsosi komikas.
Šiuo metu neapykantos komentarai A.Jankaus nebepriverčia jaustis blogai, nes, kaip pats pašnekovas teigė, jam „užaugo stora oda“: „Nebent jų susikaupia labai daug, tada pradedu daugiau apie tai mąstyti. Visgi save jau pažįstu, žinau, kas esu, o kas ne. Anksčiau, žinoma, būdavo skaudu. Juk komiko karjeros pradžioje norisi įtikti žmonėms, be kita ko, nuo to šiek tiek priklauso darbas.“
Neapykantos paradoksai
Visgi kodėl jaučiame malonumą kritikuodami, skleisdami neapykantą apie pop pasaulio žvaigždes? K.Kirtiklis išryškino kelis aspektus.
Anot jo, nuo Apšvietos epochos mes visi vieni kitus laikome lygiaverčiais: „Neįsivaizduoju istoriko, kuris, nagrinėdamas didikų gimines, galvoja, kad jie – kitokie nei mes. Jiems tiesiog pasisekė gimti tam tikroje aplinkoje, kuri juos kažkaip suformavo. Karališka šeima tėra atsitiktinumas, o jeigu norima, galima iš jos pasitraukti, kaip tą padarė princas Haris. Mes taip pat tikime savikūros principu. Gyvenimo trajektoriją kuriamės patys, jos mums nedavė net Dievas. Jeigu jūsų tėtis yra maisto išvežiojimo kurjeris, o mama padavėja restorane, tai niekaip nelemia jūsų ateities maisto industrijoje. Kitaip tariant, viskas priklauso nuo gabumų ir įdėto darbo.“
Visgi tame slypi paradoksas, yra įsitikinęs K.Kirtiklis. Pasak jo, vieniems sekasi geriau, o kitiems prasčiau. „Tų, kuriems geriau sekasi, mes imame nekęsti. Žmonės savo socialiniuose tinkluose ima rodyti atostogas Balyje, naują automobilį, o mes vis dar įsivaizduojame, kad jie – tai tokie patys žmonės kaip mes. Atsiranda savotiškas neteisybės jausmas, pradedame manyti, kad nepasiekiau to, ko esu vertas. Kita vertus, tas žmogus yra iš ekrano. Prancūzų filosofas Jeanas Baudrillard'as pasiūlė tokią simuliakrų teoriją, kurioje tvirtinama, jog mes esame apsupti tikresnių už tikrus ekranų vaizdinių. Taip „influencerio“ atostogos Balyje tampa daug realesnės, nei yra iš tiesų. Čia įsijungia ir ironijos matmuo – mes suvokiame, kad tas pasaulis yra susimuliuotas ir patiriamas džiaugsmas nėra toks didelis, kaip gali atrodyti.“
„Heitinimas“, K.Kirtiklio požiūriu, kartu slepia tai, kad žmonės patys trokšta tokio gyvenimo: „Krikščioniškos moralės normos Vakarų visuomenėje yra pakankamai gajos, todėl mes puolame smerkti žmones, kurie demonstruoja parodomąjį vartojimą, taškosi pinigais, rodo savo antrąsias puses. Kartais „influenceriai“ tampa alibi, pateisinimu, kad neva aš tai ne kažkoks tuštutis“, – tęsė K.Kirtiklis.
Iš pažiūros tuščių dalykų, kaip antai geresnio automobilio, atostogų egzotiniuose kraštuose troškimas liudija kai ką daugiau. K.Kirtiklis sako, kad tai kalba apie žmogaus saugumo poreikį: „Turėti turtų, statusą, partnerę/į savisaugos požiūriu yra baisiai geras dalykas. Atseit bendražmogiškoje, bet išties modernioje vakarietiškoje „visų karo prieš visus“ situacijoje, kurią prieš kelis dešimtmečius apibrėžė anglų filosofas Thomas Hobbesas, būtina turėti gerą startinę poziciją. Tai nėra vien garbė, šaunumas ir kilnumas, tai rodo įsitvirtinimą visuomenėje, kurioje žmonės lyginasi vieni su kitais.“
Dabartinį žmonių požiūrį į pasaulį lėmė Renesanso epochoje susiformavusios individualistinės vertybės: „Pasaulį įsivaizduojame kaip ankstyvosios modernybės filosofai T.Hobbesas, Bernardas Mandeville‘is, Adamas Smithas. Jų nuomone, žmonės yra baisiausi savanaudžiai, egoistai ir iš prigimties nesocialūs, o į bendruomenes buriamės, nes taip saugiau arba pelningiau. Mums taip įkalta, kad iš prigimties mums kažkas gresia, kad netgi visuomeninį gyvenimą, kuriame niekas mūsų nenužudys, regime kaip kovą. Ir jeigu kažkam pasisekė, o kažkam ne, mes imame nekęsti.“
„Visi šie dalykai nedera tarpusavyje, vienas kitam prieštarauja. Esama žmonių, kurie drąsiai visus šiuos dalykus pripažįsta, tačiau toli gražu ne visi. Anksčiau galvojau, kad žmonės yra nuoseklūs savo pasirinkimuose, o jeigu tokie nėra – turėtų patirti žiaurų diskomfortą. Bet dabar man atrodo, kad žmonės kaitalioja požiūrius ir jokio nepatogumo nepatiria išpažindami absoliučiai nesuderinamas pažiūras“, – teigė K.Kirtiklis.
Dalis žmonių ieško atpirkimo ožio
Ši tema garsiai nuskambėjo prieš gerus 15 metų, kai atsirado internetiniai komentarai, teigė psichoterapeutė Genovaitė Petronienė. „Visi stebėjosi, kodėl jie tokie pikti. Kaip žmogus, nepažįstantis straipsnio autoriaus, gali taip jį pulti, įžvelgti tiek blogio“, – pasakojo ji.
Specialistė paaiškino, kokie žmonės rašo tokio tipo komentarus. Pasak jos, šie žmonės dažniausiai jaučiasi nelaimingi bei yra menkai užsiėmę, tad jiems reikia surasti, kas dėl jų nelaimių kaltas.
„Tai būdinga ir tam tikriems charakteriams, pavyzdžiui, paranojiniam, ribiniam, narcisistiniam asmenybės tipui. Atsibudę iš ryto jie ima klausti, kas kaltas. Gal valdžia? Pasipūtę žmonės „Facebook“? Tai yra tikrų tikriausia reakcija į stresą – kai pačiam blogai, norisi pulti kitą“, – teigė G.Petronienė.
Jos teigimu, egzistuoja trys reakcijos į stresorius – „Fight, Flight, Freeze“ (tai riškia - hiperkompensacija, vengimas, sustingimas), tad neapykanta internete patenka į „Fight“ kategoriją.
„Žmogus gali pradėti ieškoti priešų, nes yra gedėjimo periode arba yra pervargęs. To visiškai užtenka, kad imtųsi piktų komentarų“, – sakė psichoterapeutė.
Pašnekovė sutiko, kad reikšdami agresiją virtualioje aplinkoje žmonės jaučia malonumą: „Jie išsikrauna, išsiventiliuoja. Kaip tik atsiminiau vieną klientę. Ji buvo nelaiminga moteris, jai nenusisekė su darbais ir ji gyveno su ją išlaikančiu vyru. Ji man sakė, kad jai patinka leisti laiką internete, kuriame ji labai aršiai puldavo kitus, nors realiame gyvenime bijojo susirasti darbą. Teiravausi, kodėl ji taip daro, tai ji man atsakė, kad teisybės ieškojimas – jos gyvenimo prasmė.“
Čia G.Petronienė sakė, kad dalis žmonių tiesiog ieško atpirkimo ožio: „Tai matoma ir mokyklose – tam tikri vaikai jais tampa. Taip, jie priešinasi, tačiau nepakankamai, kad sustabdytų patyčias. Tie garsūs žmonės, kurie priešinasi „heiteriams“, sulaukia dar daugiau agresijos. O štai ignoravimas ar ypač rimti smūgiai atgal kaip tik užgesina reakcijas. Stipriausiai išprovokuoja pyktis arba pernelyg didelis nuolankumas.“
„Heitinimas“ gali sukelti pasekmes. G.Petronienė sako, kad patys „heiteriai“ įsisuka į komentarų lavina, jiems tai veikia kaip savotiška priklausomybė, tuo metu su neapykanta susiduriantys žmonės išgyvena visą spektrą jausmų.
„Dažniausias ištinka didžiulis nesaugumo jausmas. Gyvenant giminių ir draugų burbule pasaulis atrodo saugus, o sulaukus aršios kritikos dėl, tarkime, į socialinius tinklus įkeltos nuotraukos, ima atrodyti atvirkščiai. Kita vertus, tai yra išėjimas iš naivaus optimizmo, žmogui prasiveria akys, jis ima suprasti, kad visuomenėje egzistuoja patalogijos. Tai gali sukelti nenorą būti maloniems su svetimais žmonėmis, nusivylimą, savęs graužimą, neapykantą sau, o kartais net privesti prie savižudybės, kas yra maksimali neapykantos sau išraiška. Netgi vaikai, kurie patiria virtualias patyčias, dažniausiai nieko nesako tėvams, mat jie patys jaučiasi defektiški“, – komentavo G.Petronienė.
