Pati Asmik seniai gyvena ant lagaminų, daug laiko praleidžia darbo kelionėse ir dažniausiai dainuoja ne Lietuvoje. Tik dabar jai pavyko ilgesniam laikui sustoti gimtinėje – čia bus iki metų pabaigos. Mat lapkričio pabaigoje ir gruodžio pradžioje laukia Dalios Ibelhauptaitės režisuotos Piotro Čaikovskio operos „Eugenijus Oneginas“ spektakliai.
Šiuo metu solistė daugiausiai dainuoja Vokietijoje. Artimiausia jos kelionė – į Berlyną atlikti Piotro Čaikovskio, po to darbai nuneš į Modenos miestą Italijoje, kur dainuos operoje „Otelas“, vėliau – į Vengriją. Planų tiek, kad visų ateities stotelių jau nebepamena.
Stipresnė kova už būvį – Lietuvoje, o ne svetur
Darbas užsienyje, pašnekovės įsitikinimu, menininkui būtinas – kad pamatytų, kas vyksta aplink, pasisemtų patirties kitokioje darbinėje aplinkoje: „Lietuva – nuostabi šalis, bet mažutė. Užsidaryti tame, ką matai aplink, negalima. Menininkui reikia keistis, važiuoti, pamatyti. Taip plečiasi akiratis. Scenoje turi kažką pasakyti. O jei nieko nematai, nieko pasakyti ir negalėsi.“
Asmik Grigorian: „Gali čia daryti nuostabiausius dalykus, bet niekas nepastebės, kol neišvažiuosi į kokį Vokietijos kaimą. Tada staiga tampi žvaigžde.“
Kūrybinėje biografijoje įrašyti užsienio teatrai lengviau atveria kai kurias duris gimtinėje. „Kad ir kaip būtų gaila, Lietuvoje šitas faktas labai groja. Nežinau, ar tai gerai. Viena vertus, gerai – jei žmonės kažkur įvertinami, vadinasi, yra kažko verti. Bet važiavimas į užsienį būna skirtingas. Ne viskas, kas sakoma televizijoje, yra tiesa. Tai neturėtų būti vertinimo kriterijus. Daug gabių žmonių neturi galimybės išvažiuoti. Gali čia daryti nuostabiausius dalykus, bet niekas nepastebės, kol neišvažiuosi į kokį Vokietijos kaimą. Tada staiga tampi žvaigžde.“
Asmik žodžiais, Lietuva išsiskiria ypatingai gabiais žmonėmis, bet neigiamos įtakos kultūrai turi televizijų produkcija. „Žmonės nebesuvokia, kas gerai ar blogai. Kai jiems viskas sukramtyta ir sukišta į burną šokių projektuose, dauguma galvoja, kad tai yra gerai, nes ten žvaigždės. Dėl to truputį liūdna. Lietuvoje vyksta puikių renginių ir yra labai daug gabių žmonių“, – portalui 15min.lt kalbėjo solistė.
Išvažiavęs į užsienį pamatai, kas vyksta aplink ir kad nėra ko pūstis, savęs įsivaizduoti žvaigžde, nes talentingų žmonių daug. Tačiau kartu juntama didesnė pagarba: „Supranti, kad daugiau tokių kaip tu nėra. Didesnę kovą už būvį patiriu Lietuvoje, o ne kur kitur pasaulyje. Matyt, ten tvirtesnis suvokimas, kad, nors gabių žmonių daug, kiekvienas yra unikalus ir kiekvienam užteks vietos.“
Lietuviai operą arba maino į TV, arba jos neįperka
Į klausimą, kurion scenon labiausiai norisi grįžti dėl ten tvyrančios atmosferos, palankios publikos, gero kolektyvo ar įdomių darbų, Asmik neturi tikslaus atsakymo: „Esu labai prieraiši, kiekvienas pastatymas atrodo brangus ir ypatingas. Kai nuvažiuoji, prisiriši prie žmonių ir aplinkos, įdedi daug jėgų. Būna noras sugrįžti. Bet iš praktikos žinau, kad nereikia turėti tokių norų, nes grįžęs niekada nerasti to, ką palikai. Stengiuosi kiekvieną kartą, net jei grįžtu į tą pačią sceną, važiuoti iš naujo – psichologine prasme, kitaip būna sunku.“
Bet išskirtinės patirties solistė turi. Vienas egzotiškiausių, keisčiausių, bet kartu įdomiausių pasirodymų vyko Šanchajaus mieste Kinijoje. Kiekvienos šalies atlikėjų ir žiūrovų mentalitetas skiriasi, bet tenykščiai žmonės buvo itin saviti ir paliko didžiulį įspūdį. Kinams lietuvė dainavo Johanną Straussą, grojo vietos orkestras – esą visiškai kitaip, nei įprasta mūsų ausiai.
Asmik Grigorian: „Idealus variantas, kaip gyvenu dabar – gyventi Lietuvoje ir dirbti ne Lietuvoje.“
Italai, rusai, amerikiečiai, pasak Asmik, labiau vertina klasikinius pastatymus, vokiečiai – naujoviškus ir drastiškus gerąja prasme. Rugpjūtį Vokietijoje ji dalyvavo neįprastame amerikiečių kompozitoriaus John Cage projekte. Didžiulės apimties „Eupopera 1“ ir „Europera 2“ apimantis daugybę kūrinių, stilių, kostiumų ir dekoracijų. Buvusioje gamykloje vykusiame spektaklyje dešimt solistų iš skirtingų šalių dainavo po 10 arijų iš skirtingų operų, dažniausiai – vienu metu ir sekundžių tikslumu. Grimą ir kostiumus atlikėjai keitė žiūrovų akivaizdoje. Nepaisant puikios klausos, buvo sunku neišsimušti iš tonacijos, mat greta judėdami solistai turėjo dainuoti skirtingas arijas skirtingose tonacijose.
Tačiau publikos reakcija esą labiau priklauso ne nuo šalies, nors temperamentai išties skiriasi, bet nuo konkretaus spektaklio. Antai į premjeras renkasi vienokia auditorija, vėliau ateina kitokie žmonės, tvyro gerokai šiltesnė atmosfera. Tiesa, kitose Europos šalyse požiūris į operą gerokai paprastesnis, ji labiau suprantama. Pavyzdžiui, Italijoje ji – lyg liaudies daina, ten eiti į operą kiekvienam yra įprasta, Vokietijoje opera taip pat nesanti tik prestižo dalykas.
„Pas mus į operą žiūrima lyg iš apačios. Žinoma, ne visi gali ją sau leisti, bet daugumai to visai nereikia. Televizija juos užkiša visu kuo. Žmonės įsivaizduoja, kad pažiūrėjo „Triumfo arką“ ir pamatė operą. Bet viskas sparčiai keičiasi, publika jaunėja ir tai džiugina“, – kalbėjo pašnekovė.
Buvo minčių kraustytis svetur
Net didžiumą laiko praleisdama lėktuvuose, oro uostuose ir laikinuose būstuose, savo namais Asmik vadina Vilnių, kur gyvena jos dešimtmetis sūnus Nojus, kiti artimieji.
„Manęs draugai klausia: kaip namai gali būti Vilniuje, jei tavęs čia niekada nebūna? – juokėsi solistė. – Įsivaizduoju, kad daug kam būtų sunku taip gyventi. Aš esu čigoniško tipo, man labai patinka keliauti, neprisirišimas prie daiktų ar vietų, sunku būti vienoje vietoje. Tačiau čia gyvena mano šeima, sūnus ir Vilnius visada bus mano namai.“
Gal būtų patogiau įsikurti kur Vokietijoje ar saulėtoje Italijoje? „Visada randu būdą, kaip pasidaryti savo gyvenimą nepatogų, – nusikvatojo Asmik. – Buvo daug tokių minčių. Būtų kitaip, jei neturėčiau vaiko, o su visa šeima keliauti sudėtinga, reikia daug drąsos. Idealus variantas, kaip gyvenu dabar – gyventi Lietuvoje ir dirbti ne Lietuvoje.“
31-erių sopranas Asmik Grigorian baigė vokalo magistrantūrą Muzikos ir teatro akademijoje (profesorės Irenos Milkevičiūtės klasę). Jos biografijoje – bemaž trys dešimtys vaidmenų tokiose operose ir miuzikluose, kaip Ciacomo Puccini „Turandot“, „Bohema“ ir „Madam Baterflai“, Georges'o Bizet „Karmen“, Wolfgango Amadeaus Mozarto „Don Žuanas“, „Figaro vedybos“ ir „Užburtoji fleita“, Piotro Čaikovskio „Pikų dama“ ir „Eugenijus Oneginas“, Giuseppe Verdi „Otelas“ ir „Traviata“, Stepheno Sondheimo „Svynis Todas: demonas kirpėjas“. Už ponios Lovet vaidmenį šiame miuzikle 2010 m. buvo apdovanota Auksiniu scenos kryžiumi, o Violetos vaidmuo 2005 m. buvo įvertintas kaip geriausias metų debiutas. Yra dainavusi Lietuvos, Latvijos, Gruzijos, Armėnijos, Rusijos, Jungtinės Karalystėjes, Airijos, Vokietijos, Vengrijos, Norvegijos, Kinijos, kitų šalių scenose.
