Atostogos pirmiausia man siejasi su tuo, kas nekasdieniška. Tokių patirčių stengiuosi susikurti pati, tiesiog iš nieko, išplėšti iš darbų rutinos ir kasdienybės – ar tai būtų skaitymo diena, ar ypatingas nusiteikimas einant į parodą, ar Kino pavasario filmų savaitgalis. Natūraliai nemaža vasaros dalis praslenka Vilniuje ir man patinka leisti vasaros vakarus su muzika, Naujuoju Baltijos šokiu, poezija, pasisėdėjimais su draugais ar skrydžiu oro balionu.
Šiais metais vasaros atostogos dar priešakyje ir yra labai laukiamos. Jose kaip visada bus ir kultūros, ir gamtos – tai sudaro mano atostogų harmoniją. Keliaujame su visa šeima, taigi atostogų metu stengiamės atrasti visiems įdomių veiklų.
Kelionės su meno prieskoniu
Trumpi ištrūkimai į kitus Europos miestus – parodas, spektaklius, koncertus, architektūros pažiūrėti – be galo įkvepia! Tai savaime, be didelių pastangų ištraukia iš kasdienio ritmo.
Meno muziejai visada yra šių kelionių šerdis. Geros parodos, paveikūs meno kūriniai, idėjos, įsiręžia atmintin ir pasilieka. Tarp tokių paskutinėse ikipandeminėse kelionėse aplankyta Nam June Paiko paroda Tate Modern Londone. Joje buvo justi ir kūrėjo mastelis, ir vizionieriškumas, ir, žinoma, džiugino atskleisti ryšiai su Jurgiu Mačiūnu. Labai patiko ir Andy Warholo retrospektyva San Francisko modernaus meno muziejuje. Dėl labai panašios priežasties – galimybės su savimi „išsinešti“ ne tik meno kūrinių poveikį, bet ir patį žmogų, jo istoriją.
Stengiuosi nepraleisti ir svarbių meno įvykių. Net ir per atostogas.
Žinoma, stengiuosi nepraleisti ir svarbių meno įvykių. Net ir per atostogas. Lankau Venecijos meno bienales, „Ribocą“ Latvijoje ar Kauno bienalę, Art Vilnių. Su visa MO komanda važiavome drauge į „Documentą“ – pamenu, kaip nusprendėme užsukti į Jono Meko filmo „Lost, Lost, Lost“ demonstravimą ir likome visoms keturioms valandoms.
Knygos – prasmingam laikui
Man skaitymas yra kasdienybė, tad specialiai atostogoms knygų neplanuoju. Kaip ir su filmais, taip ir su knygomis – laiko viskam trūksta ir norisi jį skirti kažkam prasmingo, todėl neturiu „lengvo“ turinio poreikio.
Praėjusią vasarą grįžau prie R. Gavelio „Vilniaus pokerio“, be galo patiko Olgos Tokarczuk „Bėgūnai“. Ir jau dabar labai laukiu jos „Jobo knygų“ lietuviškai.
Šią vasarą po ranka natūraliai sukrito knygos, besisiejančios su MO muziejaus paroda „Sunkus amžius“: puiki parodos knyga „Sunkus amžius“, C.Malaparte „Oda“, fiksuojanti 1945 metais vykstantį sąjungininkų išsilaipinimą Neopolyje, N. Černiausko „1940. Paskutinė Lietuvos vasara“. Tai temos, kurias verta pasikartoti, gilintis, ypač matant dabarties įtampas.
Pastaruoju metu filmams laiko vis trūko, bet su žmogaus nereikšmingumo temos apmąstymu rezonavo neseniai pažiūrėtas Lee Chang-dong „Burning“ (2018).
Spektakliai – kaip dar vienos atostogos
Mano gyvenime taip pat svarbus teatras. Tikriausiai galiu būti tas pavyzdys, kai vaikystėje formuojami įpročiai užsilieka – nuo mažų dienų buvau Operos ir baleto teatro bei Lėlės teatro lankytoja. Pamenu ir virsmą – spektaklį „Haroldas ir Modė“, nuo kurio tapau savarankiška žiūrėtoja.
Kiekvienais metais kaip atostogų be galo laukiu teatro festivalio „Sirenos“. Čia pirmą kartą išvydau Venecijos bienalės auksinį liūtą laimėjusią operą „Saulė ir jūra“. Įsiminė Romeo Castelluci „Apie Dievo Sūnaus veido koncepciją“ ir po to vykusi diskusija, Kristian Lupa „Didvyrių aikštė“, Rimini Apparat projektas „Remote Vilnius“.
Iki šiol nepamirštamas Pinos Bausch Vupertalio šokio teatro pasirodymas Operos ir baleto teatre, nors jis vyko jau prieš 20 metų. Stiprų įspūdį paliko ir Roberto Wilsono režisuota „Turandot". Be galo įdomūs ir Łukaszo Twarkovski'io kūriniai – „Lokis", „Respublika".
Kalbant apie muziką, viena stipriausių patirčių – 8 val. Philipo Glasso koncertas „Music in 12 pieces", po kurio, atrodo, kad atsivėrė pati muzikos esmė. Taip pat ir Filharmonijoje girdėtas Michel Nyman.
Didžiųjų režisierių šedevrai
Dėl spektaklių važiavau ir į Edinburgo festivalį. Teko matyti Ivo van Hove pastatymus ne tik Vilniuje, bet ir Londone su Julliee Binoche, ir Niujorke. Turiu pripažinti – tai nebuvo tokios katarsį sukeliančios patirtys, kurias teko išgyventi geriausiuose lietuvių režisierių spektakliuose.
Tikrai jaučiuosi laiminga, kad teko gyventi laiku, kai galėjau pamatyti mūsų didžiųjų režisierių šedevrus. Genialius Oskaro Koršunovo kūrinius – nuo „Ten būti čia“, „Labas Sonia Nauji metai“, „Roberto Zucco“, iki puikiųjų „Hamleto“, „Žuvėdros“ ar „Tartiufo“. Net ir pandemijos metu Oskaro Koršunovo zoom teatras su „Kantu“ ir „Alpuliu“ pagal Mariaus Ivaškevičaus pjeses buvo tikra atgaiva. Iki šiol svarbūs Eimunto Nekrošiaus Šekspyro pastatymai, „Trys seserys“, „Giesmių giesmė“ ar vėlyvieji – „Jobo knyga“, „Bado meistras“, Jono Vaitkaus – „Tėvas“, „Demonai“ pagal Dostojevskį, ir Gintaro Varno – „Heda Gabler“, „Gyvenimas – tai sapnas“ ar „Tolima šalis“, Rimo Tumino „Nusišypsok mums, Viešpatie“.
Žinoma, šiame kontekste privaloma atkreipti dėmesį į tai, kokie fantastiniai aktoriai kūrė vaidmenis!
