Netradicinių atostogų patirtys
Pirmiausia turiu paminėti, kad esu kiek netradicinė atostogautoja, dažniausiai vykstu į man įdomius kraštus prisijungti prie kokių nors veiklų, savanorysčių, renginių. Gyvenu su vietiniais žmonėmis, šeimose. Jaučiu, kad toks kultūros patyrimas man žymiai artimesnis – kai kartu rankomis gaminame naminius makaronus arba važiuojame apžiūrėti šeimos kavos ūkio. Taip natūraliai sutinku įvairių žmonių, nuklystu į lokalios kultūros užkaborius, patiriu ją, o ne stebiu iš šalies.
Kartą Ispanijos regione su drauge iš Honkongo per didelę liūtį užklydome į kavinę, kur vyko poezijos skaitymai – nieko nesupratome, gal tik emociją ir stiprios energijos prisotintą atmosferą. Vėliau poetai pakvietė mus vakarienės ir tai buvo viena tų patirčių, kurias ir po 13 metų pamenu, nes ji buvo netikėta, organiška, gyva.
Pastaraisiais metais, lankydamasi įvairiose Lietuvos vietose, dažnai su savimi turiu Gintaro Grajausko poezijos. Šio poeto saviironiškas žvilgsnis ir taikli, glausta išraiška man be galo patinka.
Kelionių palydovė – muzika
Dažnai keliauju ir viena – bastausi, stebiu žmones, atklystu į kavinę su pianinu, prie kurio vis koks dėdė kaimynas prisėda pagroti. Dauguma mano pačios poezijos yra gimę kelyje – iš paprastų netikėtų susidūrimų su žmonėmis, savimi, nepažintomis vietomis, emocijomis ar būsenomis. Kismas ir judesys jų iššaukia kiek daugiau nei kasdienybė, nors mane tikrai žavi ir kasdienybės absurdo įkvėpti tekstai.
Didmiesčiuose dažniausiai ieškau džiazo arba klasikinės muzikos, labai mėgstu fortepijoną. Tam puikiai tinka Londono Barbicano, Southbank centro, Vortex ir Ronnie Scott klubų programa arba Troy baro jam sessions. Vienoje tokių sesijų atradau iš Ganos kilusį soulo ir džiazo pianistą Jonathan Geyevu. Taip pat mėgaujuosi klasikinio fortepijono meistro brito Paul Lewis muzika.
Kelionės gamtoje dažnai nuveda į kalnus, ten visuomet prisimenu vieną įsimintiniausių knygų – japono Natsume Soseki poetišką novelę „Kusamakura“, kurią visiškai atsitiktinai radau vieno Londono senų knygų knygyno rūsyje. Joje veikėjas išeina į ilgą, lėtą kelionę po kalnus su savimi.
Fotoaparatas – neatskiriama atostogų dalis
Kelionių metu dažniausiai fotografuoju juostiniais fotoaparatais, tai tapo tam tikra tradicija nuo pirmosios tokios kelionės į Italiją 2007, kai su savimi pasiėmiau 10 vienkartinių fotoaparatų ir labai mažai daiktų. Ilgos kelionės metu žinojau, kad kasdien galiu padaryti 4-5 kadrus, tad labai atidžiai rinkausi, ką noriu fiksuoti.
Pakeliui visuomet užsuku į sendaikčių turgus ir ten ieškau tokių fotoaparatų arba pasibaigusio galiojimo juostelių. Mane žavi netikėtumo momentas, kai ne viskas yra tavo rankose ir visai nežinai, koks bus rezultatas.
Italija labai seniai mane supažindino su Michelangelo Antonioni filmais, ypač įstrigo „Zabriskie Point“. Norėčiau kartu su jais pasibastyti po dykumą. Žiūrint filmą, tikrai galima pajusti smėlį ant nuogo kūno.
