Penktadienį Vilniaus knygų mugėje susitikti su juo susirinko pilna salė žmonių. „Kas yra Rolandas Kazlas?“ – taip vadinosi diskusija, moderuojama aktoriaus, žurnalisto ir R.Kazlo studijų laikų bendražygio Rido Jasiulionio.
„Iš jūsų gausiai susirinkusių matau, kad mano karjera vis dar tęsiasi“, – su mugės lankytojais šypsodamasis sveikinosi R.Kazlas.
Šiandien jis sako nesikratantis komiko etiketės, nors gyvenime ir spėjo pagalvoti, ar būtent to jis siekė, ar to norėjo, ar taip įsivaizdavo aktorystės kelią.
Tačiau iš kur tas gebėjimas juokauti, ta komiko gyslelė? Juk jos šiaip sau neišugdysi – įgimta? „Molėtuose, savo klasėje buvau pats mažiausias mokinys. Stodamas į akademiją atrodžiau kaip 12 metų vaikas. Kai įkišau galvą, dėstytoja paklausė – ko, berniuk, nori? Brolio ieškai? Ne, sakau, stoju.
Buvau labai mažiukas, merginos į mane nekreipė dėmesio, bendraamžiai buvo fiziškai stipresni, didesni. Nesijaučiau joks kavalierius, į šokius jei nueidavau, tai ilgai ir ilgėsingai žiūrėdavau, kaip kiti šoka. Tas humoras buvo kaip kompensacija, bandymas atkreipti dėmesį į save, noras patikti“, – sakė R.Kazlas.
Gebėjimą taikliai juokauti jis tam tikra prasme vadina „meilės trūkumu“. Paties aktorius žodžiais tariant – „neišmylėjimu“. „Visokių juokų buvau prisigalvojęs, ir vestuvėse kalbas rėždavau, ir laidotuvėse net irgi, visur mokėjau“, – kalbėjo jis.
Tačiau, pasak jo, žmogus, kaip ir gamta – turi tam tikrus laikotarpius: kol esi jaunas – linksma, vėliau gyvenimas pasirodo visu rimtumu, ateina rimties, baisumo momentas, o į senatvę visi tie jausmai susipina, be viso to suteikdami ir geresnio gyvenimo pažadą.
„Dabar mano gyvenime linksmumas sumišęs su liūdesiu, žengiu į baisumą. Dar nėra man 50, bet kai tau sueina 50, sako, reikia turėti du kaklaraiščius: vieną liūdnoms dienoms, kitą linksmoms. Esu tokiame laike, tokioje brandoje“, – sakė jis.
Knygų mugės renginyje R.Kazlas pacitavo dizainerio Juozo Statkevičiau mintį, kad „stilius atsiranda po 40-ties“. „Visiškai jam pritariu. Nuo 20 iki 40 metų vyksta bandymai, dar nežinai, kur eisi, ką veiksi. Nemyliu televizijos žanro, nesijaučiu komfortiškai, todėl nenorėjau tam paaukoti viso savo gyvenimo. Yra žmonių, kurie turi vieną spalvą ir ją sėkmingai naudoja. Bet aš galvoju, jog būtų negarbinga pereiti per gyvenimą neišbandžius savęs viso“, – mintimis dalijosi R.Kazlas.
Maždaug 2003-aisiais aktorius nusprendė pasitraukti iš televizijos. Tuomet, kaip pats sako, tiesiog pajautė, jog atėjo laikas sustoti. „Jei būčiau pasilikęs tuose šou, būčiau ir toliau kažkaip bandęs vegetuoti, bet kažkokios didelės sėkmės ir didesnio dėmesio, kūrybos pilnatvės būčiau nepatyręs. Mane sekėsi, taip, tačiau atėjo suvokimas, kad švaistau savo talentą“, – sakė jis.
Aktorius įsitikinęs, kad Lietuvoje apskritai nėra nei komikų, nei tragikų, yra tiesiog dramos aktoriai, kuriuos vagia televizija.
R.Kazlas sako visuomet besižavėjęs aktoryste, tačiau tuo pačiu laikui bėgant supratęs, kad ši specialybė yra vienas sunkiausių. Vien jau todėl, kad aktoriui atsiranda tikimybė prarasti save, nuolat besisukant taro vaidmenų tampa sudėtinga nusimesti visas kaukes ir išlindus į dienos šviesą tapti tiesiog savimi.