Parodoje „Maler“ pateikiama didelė dalis per daugiau nei 40 metų nutapytų Petro Vaitiekūno darbų. Nemokamą parodą organizuoja VDU Andrejaus Sacharovo demokratijos plėtros tyrimų centras. Tai yra vienas iš renginių, skirtų paminėti A.Sacharovo gimimo metines.
Aukcionas, kuriame bus galima įsigyti P. Vaitiekūno tapybos darbų ir Ukrainos keramikų kūrinių bei taip paaukoti su psichologiniais sunkumais (depresija, panikos atakomis, mintimis apie savižudybe ir kitomis karo traumomis) susiduriantiems ukrainiečiams, vyks gegužės 19 d., penktadienį, 16:30 val. Vilniaus Rotušėje.
Dalyvauti aukcione bus galima iš anksto užsiregistravus internetu.
Apie parodą, kūrybą, esamą politinę situaciją ir Ukrainą kalbamės su Petru Vaitiekūnu.
– Gerbiamas Petrai, papasakokite, kaip pradėjote tapyti?
– Kaltinkit Algimantą Joną Kurą. Jis mane pribloškė savo juodu kvadratėliu, peizažu. Pamatęs jo darbus, negalėjau suprast, kaip galima tapyti. Mane jo kūryba tiesiog pritrenkė, padarė didžiulį įspūdį. Iki tol niekad netapiau, to nesimokiau, bet štai ėmiau ir pagalvojau, kad būtų įdomu pabandyti. Iš pradžių tapiau gamtą, pseudogamtą.
– Kas Jus įkvepia? Kaip vyksta Jūsų kūrybinis darbas?
– Prieš 40 ar 30 metų man buvo labai smagu tapyti nuo devintos dešimtos valandos vakaro iki keturių ryto, o po to važiuot į darbą. Dabar tų jėgų jau nėra, tad su įkvėpimu – problemos...
Prieš 40 ar 30 metų man buvo labai smagu tapyti nuo devintos dešimtos valandos vakaro iki keturių ryto, o po to važiuot į darbą.
– Kas šiuo metu be tapybos užpildo Jūsų dienas? Kokiomis veiklomis užsiimate, kai nesate aktyvioje politikoje?
– Truputį komentuoju žiniasklaidai įvykius Ukrainoje, nes ten dešimt metų dirbau Lietuvos ambasadoriumi, taip pat dalyvauju įvairiuose renginiuose, dar buitis, draugai.
Kovo 11-osios proga buvau pakviestas pakalbėti vienoje mokykloje, kurioje pirmą klasę lanko mano anūkė. Labai jaudinausi ir galvojau, ką galiu papasakoti tokiems mažiems moksleiviams. Ir labai nustebau bei apsidžiaugiau, kai jie mane užpylė klausimais, vienas per kitą klausinėjo apie Sausio 13-ąją, tarkim, „kiek tankų ant jūsų važiavo?“, „kaip jie šaudė?“, „kaip jūs gynėtės?“, „kur yra tavo parašas Nepriklausomybės akte?“, „o kur yra Landsbergio parašas?“, „o kodėl yra du nepriklausomybės aktai?“. Tokie dalykai labai praskaidrina mano kasdienybę.
– Kokia Jūsų akimis yra jaunoji karta?
– Jaunimas nei geresnis nei prastesnis už mus, jis tiesiog kitoks. Todėl, kad laikas kitoks. Technologijos keičia mūsų gyvenimą. Mano sūnus dirba tarptautinėje aplinkoje, gyveno Kanadoje, Varšuvoje, dabar – Helsinkyje. Dabar viskas yra kitaip. Bet jūs nežinot mūsų gyvenimo. Nuo to, kas buvo, įvykęs neįsivaizduojamas šuolis.
Globalizacijai negalima pasipriešinti, prie jos reikia prisitaikyti, ją pačią modifikuoti, kad ji būtų naudingesnė mums. Manau, kad viskas vyksta teisingai.
– Ar dabar būtų Lietuvos gynėjų jei iškiltų pavojus šaliai? Ar nebūtų taip, kad didžioji dauguma pabėgtų į užsienį?
– Nebūtų. Bet reikia dirbti ties tuo. Aišku, Suomijoje, apklausos rodo, kad yra 70 proc. gyventojų, pasirengusių ginti savo tėvynę, o pas mus – 14 proc., tačiau pagalvokime – tai irgi yra 400 tūkst. žmonių. Joks karas, užpuolimas neįmanomas, jei 400 tūkst. žmonių paims į rankas ginklą.
Visgi manau, kad ir Lietuvoje tą 14 procentų galima pakeisti į 70 proc. Juk kai įstojom į Europos Sąjungą, parama jai tebuvo 30 proc., vėliau ženkliai išaugo. Kai žmonėms išaiškini esmę, viskas pasikeičia.
– Grįžkime prie parodos „Maler“. Kuris paveikslas jums asmeniškai gražiausias?
– Nė vienas. Jei rimtai kalbant, tai visur matau kliaudis, minusus, trūkumus. Tik tas darbas, kuris yra galvoje ir nenutapytas, yra idealus.
– O kokio grįžtamojo ryšio teko girdėti apie savo darbus?
– Kai žmonės sako ką nors gražaus apie meną, kurį kuria buvęs ministras ar ambasadorius, aš labai skeptiškai priimu. Vienas mano draugas ukrainietis dailininkas (jis dabar pabėgęs į Bulgariją su šeima) Fiodoras Aleksandrovičius žiūrėjo žiūrėjo į mano darbus rūgščia mina ir pasakė: „na nieko nieko, galima juos eksponuoti, čia kažkas juose yra, bet niekam jie nebūtų įdomūs, jei tu nebūtum buvęs užsienio reikalų ministras ir ambasadorius“. Ir jis yra absoliučiai teisus.
Tapau sau, niekam nenorėdamas įtikti, stengiuosi kaip nors tą darbelį pritempti prie vaizdo, susiformavusio mano galvoje, bet beveik niekada nepavyksta.
Todėl į atsiliepimus per daug rimtai nežiūriu. Tapau sau, niekam nenorėdamas įtikti, stengiuosi kaip nors tą darbelį pritempti prie vaizdo, susiformavusio mano galvoje, bet beveik niekada nepavyksta.
– Tarp jūsų paveikslų – nemažai portretų. Gal esate nutapęs žymių žmonių?
– Ministrų nėra, bet yra dailininkas Skudutis, profesorius Kaladinas (mano dėstytojas, esu baigęs fiziką).
– O jūsų šeimos narių?
– Jie tokie idealūs, kad aš bijau tapyt juos.
– Ši paroda turės ir gražų tikslą, aukcione surinktos lėšos už jūsų darbus atiteks Ukrainai.
– Kodėl to nepadarius? Jei galime tai padaryti, padarykite.
– Kaip iki šiol padėjote Ukrainai?
– Na, kaip ir visi aukojau pinigus, siunčiau vitaminus ir kitus reikiamus daiktus draugams Ukrainoje.
Stoltenbergas teisingai pasakė: „Europiečiai, aukokit ką galit Ukrainai, nes kol kas mes mokam pinigais, o ukrainiečiai moka krauju ir jei Ukraina pralaimės, tai mums reikės mokėti krauju“. Aš tą pasakymą labai rimtai priėmiau.
Lietuviai jaučia ne tik empatiją ir užuojautą, bet ir grėsmę. Bet aukoti neužtenka, reikia imti ginklą į rankas.
Manau, kad lietuviai supranta tai geriau nei kiti europiečiai, nes pastarieji prisideda dėl empatijos, dėl emocijos, bet emocijos praeina, pavyzdžiui, Bučos sukeltos emocijos. O lietuviai jaučia ne tik empatiją ir užuojautą, bet ir grėsmę. Bet aukoti neužtenka, reikia imti ginklą į rankas.
– 5 metus buvote Lietuvos ambasadorius Ukrainoje ir 5 metus dirbote kaip nacionalinio saugumo ir gynybos patarėjas. Papasakokite, kokia tuomet buvo Ukraina ir ar šį karą buvo galima numatyti?
– Ukrainoje viskas labai pasikeitė. Aš pažinau negatyviąją Ukrainos pusę, nes visus penkerius metus praleidau Janukovyčiaus laikotarpiu, buvau paskutinis ambasadorius, kuris dar įteikė savo skiriamuosius raštus Juščenkai ir paskui didžiąją dalį iki pat Maidano buvo Janukovyčiaus periodas, kur viskas buvo beviltiška, juoda, korumpuota, orientuota į Rusiją, be jokio supratimo, kas yra Ukraina, kur ji eina, ko siekiama.
Tačiau po to viskas pasikeitė. Karas daug ką pakeitė, išvalė, apnuogino, išryškino tai, kas buvo gilumoje. Atėjo ukrainiečių suvokimas, kad mes ne tokie, mes – europiečiai, mes turime grįžti į Europą, Europa yra mūsų kelias.
– Koks tas tikrasis ukrainiečių identitetas Jūsų akimis? Ar daugiau europietiškumo ar slaviškumo?
– Be abejo, daug slaviškumo. Bet ukrainiečiai suvokia, kad jie ne rusai. Ir vienas iš atsakymų, kodėl Ukraina yra Europa, yra Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė. Tai buvo instrumentas, kuris veikė visame šiame regione, kuris „atlaužė“ šį regioną nuo ordos. Mes, kurdami lietuvišką statutą, kūrėme europietiškos civilizacijos vertybes. Kūrėme visi kartu su lenkais, ukrainiečiais, baltarusiais, dalimi moldavų, bet lyderystė kilo iš mūsų, lietuvių. Nebuvome susirūpinę plėsti teritoriją (gal tai buvo Vytauto minusas).
Vienas iš atsakymų, kodėl Ukraina yra Europa, yra Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė. Tai buvo instrumentas, kuris veikė visame šiame regione, kuris „atlaužė“ šį regioną nuo ordos.
O Rusija ir liko ordos įtakoje, jie iki šiol yra ordos palikuonys. Europoje yra civilizacinės vertybės, žmogus kaip vertybė, jo laisvė kaip duotybė iš prigimties, tolerancija, kuri įtvirtinta statutuose ir konfesinė ir tarpnacionalinė. O ordos palikuonims yra svarbios teritorijos, kuo jie daugiau užima teritorijų, tuo jie daugiau praranda savasties ir valstybingumo.
Jei Rusija prisijungs Donbasą, Chersono ruožą, Krymą – tai labai labai stiprus faktorius, galintis iš vidaus sugriauti Rusiją. Putino pasakymas mokinukui, kad Rusija neturi ribų, yra pražūties signalas. Jei Rusija neturi ribų, reiškia, ji išnyks, arba įvardinus atsargiau – ji smarkiai pasikeis.
– Ar galima klausti apie šio karo pabaigos prognozes?
– Prognozės nėra optimistinės. Genialus politologas Piontkovskis jau prieš 20 metų sakė, kad Putinas yra karas. Ir, galvojat, aš patikėjau? Aišku, kad ne. Maniau, kad viskas bus gerai, štai, Tarybų sąjunga subyrėjo, viskas vystosi, visi mato, kaip naudinga bendradarbiauti.
Iš tikro taip nėra. Laikas Rusijoje ir Baltarusijoje teka į kitą pusę, atgal. Bijau, kad gali pasikartoti Antrojo pasaulinio karo klaidos, pasieksim Ukrainos pergalę, išmesim okupantus, Rusijos visuomenės fašizacija tęsis toliau ir tai mane labai gąsdina. Jie fašizuosis, militarizuosis ir po kelių metų pasikartos istorija, kuri buvo su Antruoju pasauliniu karu – jie pradės dar kartą, sukaupę jėgas.
Karas turi baigtis ten, kur jis prasidėjo – Kremliuje. Ir geriausia būtų, kad jį užbaigtų patys rusai, o jei ne – mes, vakariečiai, turėsime jį užbaigti.
Karas turi baigtis ten, kur jis prasidėjo – Kremliuje. Ir geriausia būtų, kad jį užbaigtų patys rusai, o jei ne – mes, vakariečiai, turėsime jį užbaigti.
1945 m. karas užsibaigė su baisiomis aukomis Berlyne, ten kur jis ir prasidėjo. Jei 1937, 1938 m. sąjungininkai būtų bombardavę Berlyną, Antrojo pasaulinio nebūtų buvę, bet jie darė nuolaidas, atidavė Sudetus, Lenkiją, važiuodavo pas Hitlerį pasikalbėti ir sakė, kad jis visai racionalus „bičas“. O po to jau prasideda procesai, nuo to „bičo“ nebepriklausantys.
Šiuo atveju irgi prasidės fašizacija ir militarizacija, kur rusų visuomenė ir valdžia neturės kitos išeities, kaip vėl pradėti agresiją.
– Paroda „Maler“ ir aukcionas vyksta minint Nobelio premijos laureato Sacharovo mėnesį, kurį tradiciškai organizuoja VDU Andrejaus Sacharovo demokratijos plėtros tyrimų centras. Kaip manote, kokia šios asmenybės reikšmė šiandien?
– Verta jį prisiminti ir apie jį kalbėti, nes tai daro įtaką patiems rusams. Rusijos visuomenė nėra vienalytė, vien fasištai ar rašistai, ar sadistai. Todėl reikia rodyti kitas asmenybes, supratusias žmogaus teisių svarbą ir paveikti ne tik Rusijos rusus, bet ir čia pabėgusius. Aišku, jie turi įvairių įsivaizdavimų, esą jie didinga imperija ir visas pasaulis turi su jais skaitytis. Jie turi surast ir suprast savo vietą ir manau, kad Sacharovo žodžiai ir pozicija gali padėti.
Rusijos visuomenė nėra vienalytė, vien fasištai ar rašistai, ar sadistai. Todėl reikia rodyti kitas asmenybes, supratusias žmogaus teisių svarbą ir paveikti ne tik Rusijos rusus, bet ir čia pabėgusius.
Lietuvoje garantuojamos žmogaus teisės. Kiekvieną dieną vyksta kovos tarp įvairių požiūrių, bet Lietuvoje vaizdžiai tariant liejasi rašalas, o ne kraujas. Būtent tol, kol yra užtikrinamos žmogaus laisvės ir teisės. Aš galiu išeit ir kovot už maršistų teises, už tradicinę šeimą arba už partnerystės įstatymą. Svarbiausia, kad visi gali pasisakyti. Kaip sakiau, liejasi emocijos, bet ne kraujas – tokia ir yra žmogaus teisių esmė.
Parodos – „Maler“, „Plyta po plytos“ ir „Karo anatomija: Ukraina“ – yra nemokamos, jas aplankyti Vilniaus rotušėje galima iki gegužės 19 d. pirmadieniais – penktadieniais nuo 11.00 iki 19.00 val. ir šeštadieniais nuo 10.00 iki 17.00 val. Parodų lankymas nemokamas.
