– Laurynai, gal galite trumpai pristatyti save skaitytojams? Kur mokėtės, ką pabaigėte?
– Mano išsilavinimas yra filosofinis, studijuoti pradėjau Vilniaus universitete, o doktorantūrą tęsiau Italijoje.
Filosofiją pasirinkau dėl to, kad ji mažiausiai varžo. Džiaugiuosi galimybe domėtis skirtingomis temomis nebijant peržengti savo disciplinos ribų. Kiek pamenu, iš pradžių man buvo įdomu, kaip supratimas priklauso nuo istorijos, tuomet susidomėjau kalbos, prasmės ir logikos klausimais. Galiausiai apsistojau ties XVII a. vokiečių mąstytoju G.W.Leibnizu ir jo mokslo filosofija, bet man įdomu daug kas.
Apskritai, norėčiau prikelti filosofinį eklektizmą, pagal kurį nėra beverčių pažinimo sričių. Reikia domėtis viskuo. Tuo tarpu specializacija žmogų apriboja ir jam gyventi tampa nuobodu. Man tai būtų nuobodu.
– Kaip nusprendėte mokytis užsienyje? Ir ne bet ką, o siekti daktaro laipsnio?
– Daktaro disertaciją rašiau Italijos universitete, stažavausi Prancūzijoje, Kanadoje ir Vokietijoje, dalyvavau daugybėje mokslinių konferencijų. Dėl to turėjau progą susipažinti ir diskutuoti su geriausiais filosofais savo srityje. Tai yra būtina, norint pasiekti aukštą tyrimų lygį.
Visiškai netikiu nacionaliniu mokslu, tai yra mintimi, kad kažką geriausiai galime tyrinėti tik vienoje šalyje. Iš vokiečių ir lenkų tyrinėtojų sužinojau dalykų apie Lietuvos filosofijos istoriją, kurių čia nebuvau girdėjęs.
Iš vokiečių ir lenkų tyrinėtojų sužinojau dalykų apie Lietuvos filosofijos istoriją
Mano kolegė Italijoje parašė puikią disertaciją apie Lietuvos tarpukarį. Nė vienam mokslininkui nepatariu apsiriboti tyrimais vienoje šalyje.
– Studijas jau pabaigėte. Kuo studijos užsienyje skiriasi nuo studijų Lietuvoje?
– Kalbant apie filosofiją, Lietuvoje turime gerų filosofų, profesorių, tačiau jų turime mažai. Vienu klausimu dažniausiai galima atsiremti tik į vieną, daugiausiai į du specialistus. Akivaizdu, kad to neužtenka. Mokslas yra globalus ir remiasi perspektyvų bei argumentų įvairove, todėl būtina keliauti, kad susigaudytum šiuolaikiniame kontekste ir būtum jo priekyje.
Niekam nereikalingas mokslas, kuris atsilieka pasauliniame kontekste. Šiaip labiausiai išlepinti yra pasaulinių centrų tyrėjai Paryžiuje ar Londone, nes anksčiau ar vėliau ten atvažiuoja visi, todėl nereikia daug keliauti. Labai patogu.
– Kuo jus žavi filosofija? Ar ši studijų kryptis perspektyvi?
– Filosofija yra fundamentalus mokslas, tai yra mokslas apie pagrindus, apie esminius dalykus. Nežinau, kaip jis gali nežavėti. Net geriausi kitų sričių mokslininkai, pasiekę didelių dalykų, neišvengiamai tampa filosofais, nes jiems rūpi, ką jų veikla reiškia.
Robertas Oppenheimeris padėjo sukurti atominę bombą, bet kai pamatė savo išradimo pasekmes, turėjo tapti filosofu prieš savo valią. Po karo jis paskelbė nemažai filosofinių veikalų ir paskaitų. Yra daug tokių pavyzdžių. Filosofijai reikia drąsos ir pasitikėjimo savo protu, tuomet perspektyva tikrai yra.
Filosofijai reikia drąsos ir pasitikėjimo savo protu, tuomet perspektyva tikrai yra
– Sugrįžote į Lietuvą. Kuo užsiimate dabar?
– Mano disertacijoje kalbama apie XVII a. mokslo pažangą ir filosofiją. Grįžęs perkėliau savo kompetencijas į šiuolaikines technologijas ir jų filosofinius aspektus. Be to, rašau naują pjesę. Įvertinimas iš teatro bendruomenės dar labiau sustiprino kūrybinį impulsą.
Kiek įmanoma, stengiuosi pasilikti laisvo laiko, kurį graikai vadino scholē, t.y. laiko netrukdomai mąstyti. Bet tai sudėtingiau nei atrodo.
– Neseniai tapote „Auksinio scenos kryžiaus“ laimėtoju. Kaip atsidūrėte teatre?
– Mano ir režisieriaus Antano Obcarsko debiutas įvyko 2016 metais, kai pristatėme „Voiceką“. Tuomet perkūrėme Georgo Büchnerio pjesę taip, kad ji kalbėtų apie „Germanwings 9525“ lėktuvo katastrofą. Man patiko kūrybinis procesas ir darbas teatre, todėl nenustojau rašyti.
Manau, kad rašymo teatrui geriausiai išmoksti tik iš savo klaidų, nes ant scenos jos labai akivaizdžios. Tada norisi parašyti dar vieną pjesę. Geresnę. Neilas LeBute sakė, kad dramaturgijos negalima išmokyti, bet galima išmokti. Tokia ir mano patirtis.
– Kaip atsitiko, jog sukūrėte „Alisą“? Kuo išskirtinis, ypatingas šis kūrinys?
– Man „Alisa“ ypatinga tuo, kad su Antanu ją vystėme daugiau nei metus. Pjesė visur keliavo su manimi. Lietuvos teatre spektaklis išsiskiria savo stiliumi. Jis labai kinematografiškas, kaip naujosios bangos prancūziškas filmas.
„Alisa“ yra jaunos teisininkės istorija. Ji atspindi mus visus, kuomet esame akistatoje su trauminiais įvykiais ir teisingumu. Pasaulyje nuolat vyksta didelio masto tragedijos. Dabar turime virusą, kuris žudo milijonus. Žinoma, niekas dėl to nekaltas. Pala, niekas nekaltas? Kaip tai priimti aukoms, jų artimiesiems – kad niekas dėl nieko nekaltas? O jei ir rastume kaltuosius, ką jie galėtų padaryti, kad atkurtų teisingumą?
Tai yra šiuolaikiška pjesė, kuri kalba apie visą pasaulį sukrėtusius įvykius. Kiekvienam žiūrovui kils klausimas – kas teisinga prieš juos, kas pasirūpino jų teisingumu?
– Ar tikėjotės tokio įvertinimo – „Auksinio scenos kryžiaus“? Ką jums reiškia šis apdovanojimas?
– Tai žinoma, kad didelis netikėtumas. Asmeniškai jaučiu paskatinimą kurti toliau ir rašyti. O šiaip įvertinimas tenka visai komandai, kuri atskleidė mano istoriją. Lauryna ir Aistė taip pat sulaukė pripažinimo už savo indėlį, bet spektaklio nebūtų be labai daug svarbių žmonių.
Visų pirma be režisieriaus Antano, taip pat kompozitorės Agnės, kostiumų dizainerės Flore, videografės Saulės, technikų, apšvietėjų, garsistų, prodiuserių, aktorių ir taip toliau. Visa tai sudaro spektaklio visumą.
– Kada pradėjote rašyti? Ar to kur nors mokėtės, ar rašyti ir kurti gebėjote natūraliai?
– Jau užsiminiau, kad išmokti rašyti galima, bet išmokyti nelabai. Tai nėra natūralu, nes matyti savo paties trūkumus ir juos keisti yra sunku. Kažkas žmoguje tam priešinasi. Kritiškumas sau šiaip nėra labai lengvabūdiška savybė, bet čia ji būtina.
Išmokti rašyti galima, bet išmokyti nelabai.
Turiu mėgstamus autorius, iš kurių semiuosi įkvėpimo. Skaitau daug šiuolaikinės literatūros ir dramaturgijos, nes man svarbu žinoti, kas dabar vyksta literatūros pasaulyje. Tiesa, skaitau ir mėgstamų autorių didaktinę medžiagą, bet tai nesukelia nušvitimo.
Pavyzdžiui, įstrigo palyginimai, kad rašyti pjesę yra kaip nuskraidinti lėktuvą nuo taško A iki taško B tiesia linija. Arba kaip apversti vėžlį nuo nugaros ant kojų. Tos metaforos įstringa, bet praktikoje jos mažai praverčia.
– Minėjote, jog dramaturgų Lietuvoje, rašančių teatrui, mažai. Kodėl taip yra? Ar tai yra problema? Ką reikėtų pakeisti, kad rašančių žmonių būtų daugiau?
– Nemažai galvojau apie dramaturgų trūkumą, diskutavome su teatro žmonėmis. Nerandu vieno atsakymo.
Rašyti yra šioks toks prakeikimas, nes esi priverstas pateikti savo mintis viešai, o tai dažnai pritraukia vertinimus. Pristatyti sukurtą istoriją yra neišvengiamai pretenzinga. Pretenzija yra ta, kad tavo sugalvotas pasaulis kažkuo įdomus. Daug kam ta pretenzija žadina kažkokį susierzinimą ir įtarumą. Dar pats bandau suvokti šitą reiškinį. Bet tai tik maža dalis rašymo patirties, didžioji dalis yra maloni ir įkvepianti, todėl nemanau, kad kažkas stabdo rašyti.
– Į lietuvių kalbą esate išvertęs ir keletą knygų? Kokios jos? Kodėl jums jos pasirodė svarbios?
– Esu išvertęs dvi filosofines knygas iš lotynų kalbos – Spinozos „Teologinį – politinį traktatą“ ir Anne Conway „Seniausios ir naujausios filosofijos pradus“. Tai yra neprilygstami filosofijos pavyzdžiai, kaip reikia mąstyti apie politiką, religiją, prigimtį, gėrį ir taip toliau.
Man atrodo, kad tokios knygos yra svarbiausios ir greičiau reiktų klausti – kodėl visa kita dar yra svarbu? Spinozos knygos vertimas man padarė milžinišką įtaką. Daugiau niekada nežiūrėjau taip pat į religiją ir politiką, o tai yra visur mus lydinčios sritys.
– Tikriausiai puikiai šnekate keliomis užsienio kalbomis? Ką žmogui atveria keleto užsienio kalbų mokėjimas?
– Kalba atveria viską. Italijoje ir Prancūzijoje yra dviejų tipų žmonės. Vieni, kurie moka kalbą, ir visi kiti – turistai. Vieniems tenka patirti autentišką gyvenimo būdą, kitiems lieka tik brangesnė simuliacija be turinio.
Neįmanoma patirti kultūros be kalbos
Italijoje žmonės nuo ryto iki vakaro lupa turistus, kad po to galėtų nuveikti kažką tikro. Deja, taip yra, esu buvęs abiejose pusėse. Neįmanoma patirti kultūros be kalbos. Čia iš praktinės pusės. O teoriškai, yra argumentų susieti kalbėjimą ir mąstymą. Panašu, kad mąstymui būtina kalba. Todėl įmanoma, kad kalbų mokėjimas praplečia mąstymą. Tai galioja ir dirbtinėms formalioms kalboms. Išmokęs kokį nors simbolizmą pradedu pasaulį suvokti kitaip – ar bent jau turiu tokią galimybę. Tai mokėti daug kalbų yra kaip gyventi daug paralelinių gyvenimų, tarp kurių gali vis pašokinėti.
– Ar mėgstate skaityti literatūrą? Kokiais autoriais žavitės?
– Labai mėgstu skaityti, bet kažkada daviau sau pažadą skaityti šiuolaikinę literatūrą. Tai yra sunkiau, nes be nuotolio negali pasakyti, kas bus gerai („klasika“), o kas šiaip sau. Bet visų knygų neperskaitysi ir reikia kažkam duoti prioritetą. Mano prioritetas yra dabartis ir tas pasaulis, kuriame gyvenu aš.
Mane skatina galimybė gyvai susitikti arba sulaukti naujos knygos. Pavyzdžiui, pradėjau skaityti J.M.Coetzee Jėzaus trilogiją, kai išėjo pirma knyga. Tuomet dar nežinojau, kad tai bus trilogija. Perskaitydavau jas iškart, kai pasirodydavo.
Visada laukiu Iano McEwano naujų knygų, nes jos išradingos. Mažiau žinoma rašytoja, kuri mane visada prajuokina, – Nicola Barker. Iš kitos pusės Yan Lianke yra turbūt vienas rimčiausių rašytojų. Mėgstu Charleso Simico poeziją, nes ji tobulai švari.
Jaunas įdomus rašytojas yra Édouard Louisas. Iš dramaturgų išskirčiau Davidą Mametą. O kartais šiaip papuola gera knyga. Tarp nesenų nusivylimų priskirčiau Mohsino Hamido „Exit West“, nes epizodiškas pasakojimas atrodė skubotas ir tingus.
Oyinkanos Braithwaite „My Sister, The Serial Killer“ skambėjo labai įdomiai, bet išpildymas irgi nuvylė. Vis tiek nėra tokios knygos, kurią gailėčiausi perskaitęs.
– Ką mėgstate veikti laisvalaikiu?
– Didžiausias mano siekis, kad laisvalaikis būtų kuo panašesnis į darbą. Taip dar nėra, bet galėtų būti. Pavyzdžiui, jei bėgioju paupyje ir galvoju apie siužetą. Tai darbas ar laisvalaikis? Arba kai vakarieniaujame su draugais, tai mes juk laviname skonį, kurio po to prireiks darbuose.
Organizuoti savo laiką į darbą ir nedarbą yra šiek tiek ydinga. Tai parodo, kad iki galo nepatinka tai, ką veikiame darbe. Mano siekis dabar yra panaikinti laisvalaikį.
– Kaip išnaudojate šį karantino laikotarpį? Galbūt turite kokių nors ateities planų? Ką veiksite dabar, kur dirbate, kuo užsiimate?
– Taip, dirbame su nauja pjese, rašome ją kartu su Antanu. Nenoriu atskleisti apie ką ji bus. Bet galiu pasakyti, kad teatre mes to dar nebuvome matę. Didelį dėmesį skiriame muzikai ir kalbai. Spektaklis bus ritmingas ir stiprus.
Karantinas tiek užsitęsė, kad apie jį kalbėti jau nuobodu. Man atrodo aš jau perėjau visas psichologines stadijas – paniką, pyktį, paklusnumą, apsimetinėjimą, kad nieko čia ypatingo. Dabar jau norėtųsi pamatyti tą naują pasaulį, kuris atsiras po pandemijos.
– Ačiū Jums už pokalbį.
