Iš pradžių ši programa buvo sukurta, kaip galimybė rašytojams pabėgti nuo neliteratūrinių darbų, rūpesčių, politinių problemų, nesaugios aplinkos ir kitų galinčių trukdyti jų literatūrinei veiklai dalykų. Anksčiau rašytojai Ajovos mieste gaudavo visišką išlaikymą, būstą ir galėdavo dėl nieko nesukdami galvos, čia tiesiog gyventi beveik metus ir užsiimti rašymu. Bėgant laikui, keičiantis finansavimo sistemoms, programoje dirbantiems žmonėms ir visiems kitiems laikui neatspariems dalykams, keitėsi ir pati programa. Tai, kas pradžioje buvo rašymui skirta rezidencija, pamažu tapo vis intensyvesniu renginių maratonu, kuris didelei daliai užsienio rašytojų virto puikiu tramplynu į amerikiečių ir pasaulio literatūrą.
Seniau programoje dalyvaujantys rašytojai turėjo daug laiko dirbti prie naujų tekstų. Bet rezidencijos trukmė trumpėjo, kol galiausiai liko trys mėnesiai. Daugėjo renginių ir susitikimų su Ajovos universiteto studentais ir vietiniais gyventojais. Rezidencijoje dalyvaujančių rašytojų įsipareigojimas „atidirbti“ vietinei auditorijai bei studentams augo.
Rašydama šiuos dienoraščius už „kadro“ palieku daug oficialių ir neoficialių renginių, kuriuose mums būtina ar tik rekomenduotina dalyvauti. Kiekvieną dieną mūsų kalendoriuose pažymėti bent trys renginiai, susitikimai, išvykos ir t.t., o ką jau kalbėti apie papildomų mieste vykstančių renginių kalendorių. Tikrai ne visuose iš jų būtina dalyvauti, tačiau būnant Ajovos mieste – kuris „Unesco“ pagrįstai yra paskelbtas trečiuoju pasaulyje literatūros miestu, nesinori praleisti galimybės akis į akį susitikti, pasiklausyti ar kartu papietauti su vienais įdomiausių šio meto rašytojų, kurie čia atvyksta trumpam skaityti viešų paskaitų ar pristatyti savo naujų knygų. O ką jau kalbėti apie kitų 27 kolegų, IWP rašytojų iš viso pasaulio, renginius. Bėgant laikui taip visi susidraugavome, kad norisi vieni kitus renginiuose išgirsti bei palaikyti.
Be to tai puiki proga sužinoti apie šiuolaikines literatūros tendencijas skirtingiausiuose pasaulio kampeliuose. „Pagundų“ daug, tad nenuostabu, kad kuo toliau, tuo daugiau rašytojų pamažu ima nerimauti kaip suderinti dalyvavimą renginiuose su rašymu.
Rugsėjis
1 diena. Rašytojo iš Gruzijos Iva gimtadienis. Paklaustas kaip norėtų atšvęsti savo gimtadienį sako, kad nori eiti „Gabe“ barą. Deja, šį kartą čia skamba kažkokia prasto panko ir metalo maišalynė. Iš vidaus sklindantis triukšmas trukdo susikalbėti, net sėdint lauke. Netrukus prie mūsų stalelio, aplink kurį susispietę sėdi IWP rašytojai, atsklendžia vietinis tatuiruotas ir gerokai įgirtęs vyrukas. Paprašo žiebtuvėlio. Prisidega. Ir pradėjęs nuo Japonų rašytojo, ima visų iš eilės klausinėti ar jie ne iš Kinijos. Kas kiek laiko vis ramina mus, kad neketina nieko imtis. Dalis rašytojų nelabai supranta, kas čia vyksta. Laimei, galiausiai, smalsuolis nulinguoja šalin. Galvoju, kad tokia muzika rasistus ir ksenofobus visuose pasaulio kampeliuose pritraukia kaip muses šūdas.
Vėliau kalbėdamasi su japonų kalbos studentu Džeimsu sužinau, kad Ajovos miestas strategiškai svarbus dėl santykių su Kinija. Čia studijuoja daugybė kinų studentų. Daugelis studentų iš Ajovos neturi mašinų ir dirba papildomus darbus, kad galėtų finansuoti savo studijas, nemaža dalis jų pirmieji iš savo šeimų patekę į universitetą. Studentai iš Kinijos čia dažniausiai papildomų darbų nedirba ir važinėja su gana prabangiomis mašinomis, pastarąsias čia įsigyti esą kur kas pigiau nei Kinijoje. Juntama įtampa susijusi ne tik su rasės, bet ir ekonominio pajėgumo skirtumu. Iš tiesų, pasak Džeimso, vietiniai turėtų jaustis laimingi dėl didelių kinietiško verslo investicijų, prisidėjusių prie Ajovos universiteto plėtros. Įdomu kaip šią situaciją paveiks ar net jau veikia Donaldo Trumpo pradėtas ekonominis „karas“ prieš Kiniją.
2 diena. Poetas iš Alžyro Salah ir poetė iš Turkijos Beijan skaitė savo eilėraščius „Prairie Lights“ knygyne. Salah tai darė labai trumpai, o Beijan skaitė tekstus turkų kalba, jai talkinusi koordinatorė skaitė angliškus eilėraščių vertimus.
Beveik visuose Europos poezijos festivaliuose ir renginiuose įprasta, kad poetai savo tekstus atlieka originalo kalba, vertimus į kitas kalbas paprastai skaito vertėjai ar vietiniai rašytojai. Dar pasitaiko, kad rašytojams savo tekstus atliekant originalo kalba, vertimai į kitas kalbas auditorijai rodomi dideliuose ekranuose.
Apie tai, kad autorių skaityti vertimus reikalauja dažniausiai tik anglakalbėse šalyse – JAV ir Didžiojoje Britanijoje – ir kad tai galima suprasti kaip savotišką imperializmo tąsą piktinosi poetas iš Rumunijos Danas.
3 diena. Su rašytojais turėjome vykti prie ežero, bet pranešė smarkų lietų. Paskutinę akimirką kelionė buvo atšaukta. Poetė, leidėja ir vertėja iš Mongolijos Baisa įrašė mano eilėraštį, kurį po mano skaitymų „Prairie Lights“ knygyne buvo išvertusi į mongolų kalbą. Įrašu pasidalino Jacqueline ir keli kiti poetai. Įrašas skamba šamaniškai. Mongolų kalba graži it platybėse stūgaujantis vėjas. Galvoju ar girdėdamas eilėraštį tau nesuprantama kalba, vis dar gali justi, kad tai eilėraštis.
Prieš pat eidama miegoti kroviausi daiktus Čikagai. Įsidėjau gerokai per daug šiltų drabužių, nes prieš tai kalbėdamasi su Gina iš Naujosios Zelandijos klaidingai supratau, kad Čikagoje bus apie dvidešimt laipsnių pagal Celsijų, deja, buvo apie trisdešimt laipsnių (net naktimis!).
4 diena. Keturias valandas autobusu važiavome į Čikagą. Mylių mylios iki horizonto besidriekiančių kukurūzais apaugusių laukų. Ir dar šiek tiek jų. Kirtome įspūdingąją Misisipę, kurią žinojau iš bliuzo dainų. Važiuodama šiuo autobusu pasidėjusi ant kelių laptopą baiginėjau pirmąją savo „Amerikietiškų dienoraščių“ dalį. Įvažiavus į Čikaga beveik visi rašytojai pro langus puolė fotografuoti milžiniškus dangoraižius. Galiausiai autobusui stabtelėjus prie šviesoforo netoliese „Trump Tower“ rašytojai iš Vokietijos, Rumunijos, Makedonijos ilgai fotografavo savo viduriniuosius pirštus šio pastato fone.
Jau vėliau atvykę į „White House“ viešbutį, pasidėjome daiktus ir netrukus išbėgome vos ne tekini, vedami rašytojo iš Taivano Kai, į „Kingston Mines“ džiazo klubą. Drauge su mumis taip pat buvo rašytojas iš Alžyro Salah, Baisa iš Mongolijos, Yusho iš Japonijos, Fai iš Honkongo, Yamila iš Argentinos bei Aram iš Armėnijos. Netrukus, išlindę iš Čikagos metro, mes jau it niekur nieko sukiojomės visai netoliese „Kingston“. Atvykome netgi šiek tiek per anksti, taigi prieš tai užsukome į visai greta įsikūrusią meksikietišką greito maisto užkandinę. Yamila su personalu ėmė kalbėtis ispaniškai. Man pasisekė, kad ji taip pat kaip ir aš nevalgo mėsos, taigi galėjo rekomenduoti neblogo vegetariško meksikietiško maisto. Darbuotojai nesivaržydami kalbėjosi su mumis ispaniškai, juokėsi, dainavo, šoko. Jaučiausi tarsi patekusi ne į greito maisto užkandinę, o į ispanišką brodvėjų.
Netrukus patekome į savo pirmą, bet nepaskutinį džiazo klubą Čikagoje. Vieną akimirką ant scenos mačiau senyvą, apkūnią moterį su sugipsuota koja, o jau kitą – visa aplinka prisipildė magiškų garsų. Gitara jos rankose atgijo, o prasižiojus iš burnos sklido Janis Joplin balsą, tik brandesnį, primenantys garsai. Kai prie grupės prisijungė gerokai vėluojantis būgnininkas beveik visi šokome. Atėjo daugiau rašytojų.
Prieš skirstydamiesi rūkėme netoli įėjimo. Užkalbino ilgaplaukis vaikinas. Kiek pasikalbėjome su juo .„Jei jums patinka vietos kaip ši – būtinai užsukit į „Green Mill“ – šūktelėjo jis nueidamas meiliai įsikibęs į vieno iš šio vakaro muzikantų parankę.
Su Yusho, Baisa ir Salah nusprendėme į viešbutį grįžti pėstute naktine Čikaga. Prieš šokdamas į atvažiavusį uberį Iva dar bandė mums išaiškinti, kad esame girti, pervargę ir naujam mieste, tad nelabai suvokiam, ką darom. Kelis kartus bandė įtikinti, kad turėtume važiuoti į viešbutį mašina. Tačiau, tai buvo puiki karšta naktis ir mes visi jautėme, kad negalime praleisti šios progos, pasimėgauti naktiniu miestu. Iki viešbučio buvo valanda, tačiau tyčia rinkomės ilgesnį kelią.
Norėjome, kad gražus vakaras dar nesibaigtų. Šiam tikslui tiko beveik viskas – šiuo metų laiku didelių vorų pilnos požeminės perėjos, parke ant ežero paviršiaus po žvaigždėtu dangumi įrengti suoleliai, prastai apšviestos skulptūros, kurių pavadinimus staiga, kažkodėl visiems labai svarbu išsiaiškinti, nors visiems ir taip akivaizdu, kad iš tiesų, tai nė velnio nesvarbu.
5 diena. Su Yamila, Salah, Yusho ir Baisa anksti ryte, miegoję vos kelias valandas, susitikome viešbučio vestibiulyje. Jau prieš tai buvome sutarę, kad vietoj bendrų pusryčių eisime su kava ir kruasanais rankose pasivaikščioti Čikagos ežero pakrante. Nors buvo dar tik ankstyvas metas, tačiau saulė jau kepino kaip reikalas. O ant ežero kranto įrengtame paplūdimyje jau kaitinosi ir plaukiojo (plaukiojo!) žmonės. Geltonas smėlis, aukšti veidrodiniai dangoraižiai ir švelniai žydras beveik skaidrus ežero vanduo. Jei norėtum apeiti šį ežerą, patektum į Kanados teritoriją. Jis milžiniškas, kaip jūra.
Tai man priminė kitą didelį ežerą – Gardos ežerą Italijoje, kurio pakrante teko vaikščioti prieš kelis metus. Net keista kaip ryškiai vėl pamačiau mažą senovinę gyvenvietę – Sirmeonę – į kurią mus tada atvežė Italijoje gyvenanti rumunė Carmen, sakydama, kad jei ką ir turime pamatyti, tai tikrai ne Como ežerą, o šią vietą. Aš dar priešinausi, sakiau, bet žmonės Milane sako, kad Como pakrantė nuostabi. Carmen nepasidavė: „Jie taip sako, nes gyvena Milane, o Milanas toks bjaurus, kad milaniečiams, bet kas atrodo gražu“. Ir pati nuvežė mus su Rasa ir Dominyku į Sirmeonę. Vėl pamačiau puikiąją Sirmenonę, kurioje I amžiuje gyveno romėnų poetas Katulas, ir kaip jūrą besielgiantį, banguojantį, šniokščiantį ežerą, ant jo bangų besisupančias baltas gulbes, daugybę baltų gulbių.
Po to mes kartu su daugiau rašytojų ėjome į Čikagos meno instituto biblioteką. Joje dirba vienos iš programos koordinatorių Saunios brolis, tad ji buvo parūpinusi mums išskirtinę ekskursiją. Darbuotojas apie biblioteką pasakojo maždaug dešimt minučių. Nedidelėje mums paruoštoje ekspozicijoje pamatėme pirmuosius „Uliso“, „Mobio Diko“ ir dar kelis leidimus. Skaitykla graži, tačiau prieš tai mačius San Genevieve ar Richelje skaityklas Paryžiuje, senosios Barselonos bibliotekos skaityklą, Rijksmuseum meno skaityklą Amsterdame ar netgi senąsias Vilniaus universiteto bibliotekas, didelio įspūdžio nepalieka
.
Tačiau meno ekspozicija tikrai įspūdinga. Tarp daugybės gėrio pagaliau pamačiau vieno garsiausių Ajovos dailininkų Granto Woodo paveikslo „Amerikietiška gotika“ originalą. Pasak daugelio sutiktų Ajovos miesto gyventojų, šis paveikslas kaip niekas kitas taikliai nusako Midvesto dvasią. Be to, pagaliau radau mane, kaip žalios spalvos mylėtoją, tikrai sužavėjusį vieną mažiau žinomų Van Gogho darbų – „Poeto sodas“, nutapytą iš skirtingų žalios spalvos variacijų.
Vėliau mes dviese su rašytoja iš Venesuelos Jacqueline ledainės antrame aukšte sėdėjome susikėlusios kojas ir mėgaudamosi nuostabiais ledais stebėjome miestą, Jacqueline gėrė ice cream soda. Čia buvo vėsu, o už lango viešpatavo tropikai, tokie kokius įsivaizduodavau vaikystėje tėčiui man skaitant „Tarzaną“. It’s paradise! – tarstelėjau. Jacqueline linktelėjo su jai būdingu šelmišku rimtumu. Tylėjome. Ir tai buvo labai maloni tyla. Žymiai vėliau, kai vieną dieną prekybos centre drauge rinkomės kiaušinių salotas, Jacqueline man pasakė, kad ji tik dabar suprato, kad prieš Holokaustą iš Europos pasitraukusi jos močiutė buvo iš Lietuvos. Druskininkų. Jacqueline Goldberg viena įdomiausių šių dienų ispanakalbių poečių. Norėčiau, kad ji sudalyvautų Poetiniame Druskininkų Rudenyje (viename iš dviejų didžiausių Lietuvos poezijos festivalių). Atrodo, kad taip ir bus. Beje, jos pirmoji knyga buvo apie močiutę.
Vakare taksi su Jacqueline, Salah ir Yamila keliaujame į ilgaplaukio vaikino vakar rekomenduotą legendinį Čikagos džiazo klubą „Green Mill“. Jame karaliauja piktos moterys. Viena mus beveik apstumdo. Jaučiamės kaip susidūrę su tikrų tikriausiais gangsteriais. Neveltui šiame istorija dvelkiančiame klube sauso įstatymo metais al Capone su gangsteriais pardavinėjo alkoholį. Visur pilna žmonių. Daugybė taisyklių, ką galima ir ko negalima daryti. Mes pavargę po ilgos ant kojų praleistos dienos ir suirzę. Bet galiausiai randame stalelį prie scenos. Kita susiraukusi moteris prieš koncertą išvardina taisykles ir užbaigia: „Nepamirškite, kuo daugiau jūs geriate, tuo geriau mes skambame!“ Užgrojus muzikai, mes šypsomės, pyktis ir nuovargis dingsta it nebuvę. Visi muzikantai fantastiški.
6 diena. Pirmi iš tiesų geri pusryčiai per tą laiką, kai esu Amerikoje. Netoliese viešbučio su Baisa nueiname į amerikietišką kavinę, kuri atrodo kaip iš filmų. Tiksliau šiek tiek primena „Twin Peakso“ kavinę. Užsisakau scrumbled eggs su daržovėmis. Padavėjas iš kavinuko juoda kava vis pildo vos tik pradėjusį tuštėti puodelį.
Vakare iš Čikagos grįžę į Ajovos miestą beveik visi rašytojai jaučiasi šiek tiek prislėgti.
7 diena. Dar vienas renginys viešojoje Ajovos miesto bibliotekoje. Baisai kalbant apie Mongoliją, galvoju, kad Mongolija ir Lietuva turi nemažai bendro. Abi šalys romantizuoja savo praeitį, kai kadaise buvo milžiniškomis imperijomis. Apie tai galvodamos jaučia savotišką nuoskaudą, kad buvusios didelės, dabar jau negali pasigirti tokiais mąstais. Ir šis nuolatinis žvalgymasis į mitologizuotą praeitį trukdo žengti į ateitį.
8 diena. Salah į Ajovos miestą atvyko pora savaičių vėliau negu kiti rašytojai. Jo kelionė buvo vis atidedama. Kaip vėliau atvykęs jis jau negavo kambario su mumis viešbutyje, tačiau jam buvo pasiūlytas mažytis namelis su sodeliu kitoje upės pusėje. Mums pavyduoliaujant sodo, virtuvės ir kitų gyvenimo atskirai privalumų, Salah pasiūlė jo naujuose namuose surengti vakarėlį.
Su Yamila, Iva ir Aram iš ryto su uberiu vykome į už miesto esančią maisto prekių parduotuvę apsipirkti vakarėliui. Mes su Yamila buvome atsakingos už vegetarišką maistą, o Iva su Aram už šašlykus. Šiek tiek gailėjausi, kad prieš metant valgyti mėsą taip ir neteko sutikti Aram ir paragauti jo armėniškai ruošiamų šašlykų. Pirkti maistą trisdešimčiai ir daugiau žmonių (be rašytojų į vakarėlį taip pat buvo pakviesti kūrybinio rašymo dirbtuvių studentai bei dėstytojai) ne taip ir lengva. Kelionė uberiu atgal kainavo brangiau. Nes artėjo tą pačią dieną vykusios futbolo varžybos. Ženklus jau nuo ryto buvo galima pastebėti miesto centre – beveik prie visų barų buriavosi geltonai pasidabinusių ir jau spėjusių įkaušti sirgalių būriai.
Anksčiau viena jaunų intelektualų šeima pasakojo, kad atsikraustydami čia nusprendė apsigyventi kairiajame upės krante, nes nuomos sutartys dešiniajame reikalavo sutikti su tuo, kad sporto žaidynių metu nuomojamo namo kieme palapinėse galės įsikurti nepažįstami sporto sirgaliai. Daugelis Lietuvoje krepšinį vadina antrąja religija, tačiau mūsų šalyje niekas tikrai taip nesikrausto iš proto dėl sporto kaip čia.
Galiausiai beveik visi šokome. Net į vakarėlį užsukusi kaimynė Sindi. Pastaroji taip gerai įsišėlo, kad net ėmė šaukti: „darykit ką norit, tik nepažadinkit mano fucking vaikų!“
9 diena. Šiandien Danas iš Rumunijos ir Yamila iš Argentinos skaitė savo kūrybą „Prairie Lights“ knygyne. Susižavėjau Yamilos eilėraščiais ir trumpąja proza. Tarp pastarųjų daug bendro. Ir viena ir kita primena įtemptą mokslinės fantastikos trilerį, kuris baigiasi kai mažiausiai to tikiesi. Vėliau ėjome į Sinemateką. Haifa iš Jordano ir Iman iš Jungtinių Arabų Emiratų pristatinėjo filmus. Iman yra pirmoji programoje dalyvaujanti rašytoja iš JAE. Ji mėgsta juokauti, kad jos tėvai yra vyresni, už jos šalį. Ir šiaip ji turi nuostabų humoro jausmą.
Pamenu, vieną kartą, kai kartu gaminome maistą bendroje virtuvėje buvo labai karšta. Pastate be mūsų ir Marianne daugiau nieko nebuvo. Tad merginos nusiėmė skaras, dengiančias jų vešlius juodus plaukus. Staiga, iš niekur nieko pasirodė drauge su Marianne programoje vairuotoju dirbantis Andrew. Mes visos pradėjome rėkti, o merginos skubėjo dengtis skaromis. Marianne išėjo Andrew paaiškinti situacijos ir paprašyti, kad palauktų mūsų lauke. Jai grįžus ir paklausus ar viskas gerai Iman šelmiškai pasiteiravo: „Na, tai ar aš jam patikau?“ – ir ėmė garsiai juoktis jai būdingu pašėlusiai linksmu juoku.
10 diena. Apie savo kūrybą ir lietuvių literatūrą kalbėjau Ajovos universiteto studentams „International Literature Today“ paskaitoje. Per rankas pasiunčiau pavartyti savo lietuviškas bei anglišką knygas ir anglišką lietuvių rašytojų katalogą, kurį šiais metais buvau prigriebusi po savo pasirodymo Londono knygų mugėje.
Nustebino su kokiu susidomėjimu studentai sekė kiekvieną žodį. Matyt, viena didžiausių lietuvių rašytojų klaidų yra ta, kad mes iki šiol stebimės ir sunkiai patikime, kad galime būti kitiems įdomūs. Visgi, kai kolegos rašytojai man sako, kad nėra skaitę nei vieno lietuvių rašytojo mėgstu juo paerzinti atsakydama: „Oho, kaip keista! Kodėl?“
11 diena. Kartą į savaitę mus nuveža apsipirkti į dideles maisto parduotuves, esančias už miesto. Po to visi rašytojai turi galimybę naudotis bendra virtuve, esančia už penkių minučių nuo viešbučio. Šį kartą atsirado vos keli norintys gaminti rašytojai, tad Marianne pakvietė mus naudotis savo namų virtuve. Amara iš Nigerijos gamino krevetes, vištieną ir kepė bananus. O mes su Adriana iš Ekvadoro tiesiog išsivirėme šiek tiek kinvos. O likusį laiką su Salah iš Alžyro, Marianne ir Andriu gurkšnojome gaiviuosius gėrimus sode ant upelio kranto.
Marianne namuose pastebėjau milžinišką Emos Goldman portretą. Ji pasakė, kad labai mėgstanti Ema ir kad portretas buvo priežastis kodėl ji išsinuomojo šį namą. Klausiu jos ar žinanti, kad Ema Goldman yra iš Kauno. Ji stebisi ir negali patikėti, tikrai?
Vėliau išgirstam įdomią Marianne gyvenimo istoriją. Augusi Ajovoje vėliau išvyko ir keliavo aplink visa pasaulį dirbdama modeliu. Gyveno Paryžiuje, Tokijuje, Barselonoje. Visas per daugybę metų dirbant modeliu sukauptas patirtis vėliau aprašė savo neseniai pasirodžiusioje knygoje „Liucy, go see“. Šiuo metu rašo antrą dalį.
Kitą dieną, kai bare žaidžiame biliardą, duoda man pavartyti pirmąjį juodraštį. Kuriame veiksmas vyksta prabėgus dvidešimt penkiems metams. Jis beveik tūkstančio puslapių. Penkiasdešimties baigusi doktorantūros studijas ir grįžusi iš Barselonos į Ameriką Marianne kurį laiką netoliese esančiame universitete dėstė prancūzų ir ispanų literatūrą, tačiau galiausiai išėjo, supratusi, kad darbą sunku derinti su romano rašymu.
12 diena. Jau tris dienas jaučiu skausmus krūtinės srityje. Tad keliauju pas daktarą išsiaiškinti kas vyksta. Mane priima netoliese viešbučio, prekybos centre įsikūrusiame daktaro kabinete, tačiau neturi reikiamos įrangos išsamiai ištirti. Po dviejų čia praleistų valandų nusiunčia į ligoninės priimamąjį. Ten su visais testais ir laukimais praleidžiu dar šešias valandas.
Netoliese sėdi jauna šeima su vemiančiu vaiku, kalinys oranžine uniforma, sukaustytomis rankomis, keli senoliai, stambus tatuiruotas baikeris ir daugybė kitų, akvariume plaukioja geltonos žuvytės. Ant beveik visų skysto muilo indelių puikuojasi Hju Lorrie, „Daktaro House“, veidas ir kažkokia šmaikšti citata. Galiausiai pasikvietęs mielas žilagalvis daktaras sako, kad visi mano testai puikūs ir nerodo nieko blogo. Jis džiaugiasi, kad esu pirmoji jo sutikta lietuvė.
13 diena. Visą dieną praleidžiu ilsėdamasi viešbutyje. Vakare einu į teatrą, kuriame rodomas spektaklis pagal kolegų programos rašytojų tekstus. Kai ant scenos aktoriai atlieka jos tekstą, man iš dešinės sėdinti Amara iš Nigerijos užsidengusi rankomis veidą ima verkti. Tai autobiografinis tekstas apie smurtą šeimoje. Drauge ašaroja bent trečdalis auditorijos. Pasibaigus spektakliui apsikabiname su Amara.
Reikia daug drąsos ne tik tokias patirtis išgyventi, bet dar daugiau visa tai išgyvenus apie tai kalbėti, rašyti, stebėti kaip visa tai atkartojama ant scenos. Džiaugiuosi jos drąsa, nes tik tokia drąsa gali prisidėti prie pokyčių. Smurtą artimoje aplinkoje yra išgyvenę ar išgyvena didelė dalis žmonių visame pasaulyje. Ypatingai moterų. Visuomenės valdymo svertai vis dar sukoncentruoti vyrų rankose ir tai viena iš priežasčių kodėl moterys dažnai tampa dvigubomis aukomis. Pirmiausia – fizinio smurto, o vėliau psichologinio visuomenės smurto, liepiančio joms pačioms jaustis kaltoms, gėdytis ir nutylėti.
