Ne gynyba, o savigyna
Ne ką mažiau už žinią apie Š.Barto elgesį sukrėtė reakcijos į tai. Didelė dalis žmonių net nežinodami detalių puolė bet kokia kaina ginti režisierių. Didelė dalis pasipiktinusiųjų neneigė liudijimo apie jo elgesį, bet bandė jį visaip pateisinti. Tai darė ne tik meninio kino mėgėjai, bet ir žmonės, kurie šio skandalo metu apskritai pirmą kartą išgirdo režisieriaus pavardę.
Žmonės gynė ne patį režisierių, o savo įsisenėjusias gyvenimo praktikas.
Iš šios gynybos beatodairiškumo galime nujausti, kad tai visų pirma buvo ne gynyba, o savigyna. Žmonės gynė ne patį režisierių, o savo įsisenėjusias gyvenimo praktikas. Juos žeidė ne liudijimas apie elgesį, o šio elgesio išviešinimo ir pasmerkimo galimybė. Prieš jį didelė dalis žmonių ir sukilo. Išviešinus ir viešai pasmerkus priekabiavimą, diskriminaciją lyties atžvilgiu ar seksualinį smurtą daugybė žmonių permąstydami savo gyvenimiškas patirtis, kurias laikė normaliomis, susidurtų su neišvengiamybe save pamatyti kitokioje šviesoje, nei norėtų.
Tiesa ta, kad gyvename visuomenėje, kurioje daugybė vyrų nuolat priekabiauja ar net smurtauja prieš moteris. Tai vyksta taip masiškai, kad didžioji visuomenės dalis tai laiko normaliu reiškiniu. Suabejoti viso to normalumu, reiškia kvestionuoti daugybės žmonių įprastas praktikas. Vyrai nenori jaustis agresoriais, o moterys nenori jaustis aukomis, tad masiškai sukyla prieš mėginimą išviešinti ir pasmerkti seksistinio psichologinio ir fizinio smurto apraiškas. Tai iš esmės inercinė gynybinė reakcija.
Normalūs žmonės
Po Š.Barto skandalo teatro režisierius Oskaras Koršunovas pastarąjį ėmėsi ginti, savo FB paskyroje parašęs: „Jeigu rimtai, man į Lietuvą baisu grįžti – Lietuvoje blogiau nei blogiausiam pragare. Normalius žmones užpuolė teisuoliai ir pjauna juos kaip avis.”
Prancūzų filosofas Michelis Foucault, kalbėdamas apie diskurso teoriją, pabrėžia, kad diskursą formuoja ne tik pasakymai, bet ir nepasakymai. Pastarieji gal net labiau. Tokį pirminį nepasakymą galime rasti šiame sakyme. Tai platesnės aptarties ar išskleidimo nesulaukęs terminas: „Normalūs žmonės“. Ši, režisieriaus manymu, akivaizdi ir visiems savaime suprantama sąvoka, iš esmės gali būti laikytina raktu į dabartinės Lietuvos visuomenės skilimą.
Kas gi tie režisieriaus nurodyti „normalūs žmonės“? Tai priekabiautojai, smurtautojai, seksistai ir moterys, kurios interiorizavusios aplinkinių galios santykių cirkuliaciją, savo seksualumą, patrauklumą etc., matuoja priekabiavimu, tame ne tik nesugebėdamos įžvelgti diskriminacijos, bet ir visomis išgalėmis besistengdamos to išvengti.
Taigi, čia randame kovą tarp dviejų visai skirtingų normalumo režimų, kurie formuoja sakymų ir nepasakymų diskursą. Vienoje pusėje kaip normalumas pristatomos seksistinės ir smurtinės praktikos, kitoje pusėje jų nebuvimas. Įdomu tai, kad ginantieji kasdienes seksistines praktikas kaip normalių žmonių teisę būti normaliais, sugeba save pristatyti kaip „feministinio choro“ engiamas aukas.
Raganų medžioklė?
Pasigirdus kalboms apie VDA dėstytojo J.Gasiūno piktnaudžiavimą savo kaip dėstytojo pozicija, daugybė žmonių atmetė visus liudijimus, motyvuodami, kad tokius dalykus turėtų spręsti teisėsauga. Išdrįsusių apie savo nemalonias patirtis kalbėti nukentėjusiųjų kalbos skeptikų viešai lygintos su linčo teismais ar raganų medžiokle.
Koks kalbėjimas apie darbe ar universitete patirtą priekabiavimą ar seksualinio pobūdžio prievartą yra tinkamas ir geras? Atsakymas – tyla ir nekalbėjimas.
Žymiausias raganų medžioklės ir demonologijos vadovėlis – XV a. pasirodęs „Raganų kūjis“. Jame išsamiai aptariami būdai ir priemonės, kaip derėtų kovoti su raganomis. Su raganų medžiokle istorijoje siejama kita sąvoka – femicidas. Reiškianti moterų naikinimą. Pastaroji sąvoka su raganų medžiokle siejama neatsitiktinai – raganomis dažniausiai buvo apšaukiamos keistos, visuomenės normų neatitinkančios ar inkvizitoriams neįtikusios moterys.
Teoriškai kiekviena moteris, atsisakiusi tenkinti inkvizitoriaus norus, galėjo būti apšaukta ragana ir būti sudeginta ant laužo. Vienas iš būdų patikrinti, ar moteris yra ragana (vėlesniais laikais taikytas ir dabartinėje Lietuvos teritorijoje) – įmesti surištą moterį į vandenį ir pažiūrėti ar pastaroji išplauks. Jei ji išplauktų – vadinasi, ją reikia nužudyti, nes esanti ragana, jei nuskęstų – vadinasi, buvo nekalta.
Didelė dalis J.Gasiūną teisinančių žmonių mato jį tokios hipotetinės „raganos“ situacijoje. Jie tvirtina, kad apie jį prakalbusios moterys turėjo kreiptis į teisėsaugą ar bent akademijos valdžią. Tačiau tyčia ar netyčia ignoruoja faktą, kad akademijos valdžia buvo ne tik girdėjusi kalbų, bet ir gavusi žodinių liudijimų, kurie dažniausiai pasibaigdavo verkiančioms merginoms bėgant iš kabineto. Dar daugiau – Š.Barto atveju, nuo jo nukentėjusi scenografė net buvo kvietusi policiją.
Jei kreipsiesi į policiją ar vadovybę – gali patirti dar didesnį pažeminimą, nejautrumą, kaltinimus, o jei apie tai prakalbi su haštago #metoo ženklu – priekaištaus, kodėl prieš tai nesikreipei į atitinkamas institucijas. Situacija be išeities. Senuosiuose Amerikos vesternuose klausiant, koks indėnas yra geras, atsakoma – miręs. Čia galime įžvelgti gana ryškią paralelę. Koks kalbėjimas apie darbe ar universitete patirtą priekabiavimą ar seksualinio pobūdžio prievartą yra tinkamas ir geras? Atsakymas – tyla ir nekalbėjimas. Tame galime įžvelgti tą pačią viduramžišką raganų medžioklę ir femicidą, kuomet moteris turi paklusti nematomam inkvizitoriui. Teisinė sistema ir visuomenė vis dar veikia taip, kad moteris negali nepaskęsti.
Kai kas sako, kad #metoo judėjimas primena raganų medžioklę ir grąžina mus į mažiau pažangios socialinės sanklodos laikus. Jie tvirtina, kad seksualinio priekabiavimo ir smurto atvejus turėtų spręsti teisėsauga, o ne bandymai viešai pasmerkti ir sugėdinti internete. Jie, ignoruodami teisėsaugos neveiklumą, dažnai naiviai apsimeta tikį šiuo sprendimo būdu. Nesakau, kad #metoo turėtų pakeisti teisėsaugą. Manau, kad šį judėjimą kaip tik ir pagimdė pastarosios neveiklumas, nejautrumas ir neefektyvumas tiriant tokius ir panašius atvejus. Tiesiog būtina dėti pastangas, kad kuo daugiau į policiją ar švietimo įstaigų vadovybę besikreipiančių nuo smurto nukentėjusių asmenų sulauktų kvalifikuotos ir profesionalios pagalbos.
VDA vadovybė – J.Gasiūno bendrininkai
Garsi kanadiečių rašytoja Margaret Atwood, išvedusi paralelę tarp #metoo judėjimo ir Salemo raganų teismų, niekada negyveno Lietuvoje. Kalbėdami apie teisines priemones mes vis dar ignoruojame faktą, kad Lietuvoje situacija su moterų teisių apsauga vis dar yra kritinėje situacijoje. Tad jokia analogija su teisine padėtimi Amerikos universitetuose ar darbo įstaigose čia nėra adekvati.
Tiesa ta, kad joks Vakarų universitetas nebūtų toleravęs J.Gasiūno elgesio, taip kaip tą darė VDA. Pastarosios vadovybė seniai girdėjo kalbas apie nederamus dėstytojo santykius su studentėmis, tačiau ištirti tai nesiėmė jokių priemonių. Priešingai. Jie suteikė šiam žmogui palankias sąlygas užsiimti psichologiniu ir seksualiniu smurtu.
Iš esmės seksistinę atmosferą šioje mokesčių mokėtojų pinigais išlaikomoje institucijoje atskleidžia VDA lektoriaus, naujojo Tapybos katedros vedėjo, Jono Vaitekūno, komentaras apie jo darbo santykius su apkaltintuoju J.Gasiūnu: „Aš nesutikau būti jo mergina“. Šiame kontekste katedros vedėjas atsiskleidžia kaip žmogus, kuriam žodis „mergina“ telkia hierarchizuotas ir menkinančias reikšmes. Dar daugiau – taip jis žurnalistams komentuoja J.Gasiūno priekabiavimo skandalą. Šis kalėjimo žargoną primenantis pareiškimas – tai švietimo įstaigos valdžios oficialus komentaras...
Po tokio pareiškimo kur kas mažiau stebina kalbos apie tai, kad nuo J.Gasiūno veiksmų nukentėjusioms merginoms reikėtų peržiūrėti diplomus (neva, joms jis rašė aukštesnius pažymius). Į tokias per žiniasklaidos priemones skleidžiamas kalbas vertėtų reaguoti kaip į tikslingą bandymą įbauginti ir užčiaupti nukentėjusias liudininkes.
Sakote, teisinės priemonės? Kol kas nematau jokių pastangų, kurios galėtų būti įvertintos kaip bandymas sudaryti kuo palankesnes sąlygas tyrimui. Ir svarstyti reikia ne tik J.Gasiūno veiksmus. Logiškai mąstant, šioje situacijoje turėtų būti atliktas griežtas ir nuodugnus tyrimas pačios VDA vadovybės viduje. Nes būtent pastaroji daugybę metų buvo ir vis dar yra J.Gasiūno bendrininkė.
Politikų, teisėsaugininkų, universitetų vadovybės ir visos mūsų visuomenės pareiga ne bandyti užčiaupti nukentėjusiąsias, o sudaryti joms sąlygas oriai kalbėti. Kol ši teisė nebus užtikrinta, tol #metoo lieka vienintele galimybe ir priemone. O visi kaltinimai kalbančiosioms gali būti vertinami kaip ciniškas valdžios bandymas maskuoti savo neprofesionalumą bei neveiklumą, o visuomenės – nejautrumą ir vis dar gajas seksistines kasdienes praktikas.
