Tiesa, nors viena naktis paprastam klientui mūsų viešbutyje kainuoja daugiau nei šimtas dolerių, tačiau daugiau šis viešbutis anaiptol niekuo neprimena prabangaus ar bent pusėtinai prabangaus viešbučio. Tačiau man tai tinka. Niekada pernelyg nemėgau ištaigingų viešbučių.
Kai keliaujant po įvairius literatūros festivalius, knygų muges, skaitymus organizatoriai parūpina prabangius viešbučius, dažniausiai juose jaučiuosi kaip bakterija. Aplink tvyranti prabanga ir sterilumas dažniausiai niekuo neatitinka mano vidinių jausmų. Dar blogiau, kai užsakytų pusryčių metu visai dar neišsibudinusiai po miegų kiek sociofobiškai tenka valgyti drauge su tuose viešbučiuose apsistojusiais prabangiaisiais dėdėmis, kostiumuotais verslininkais. Dauguma jų per dieną uždirba daugiau nei aš per mėnesį.
Tad IHH šia prasme mielas ir paprastas. Priklauso jis universitetui ir veikiausiai organizatoriai čia kiekvienais metais International Writing Program (IWP) rašytojus apgyvendina nemokamai arba už simbolinį mokestį. Pro langą matau upę. Nors tai taip pat reiškia, kad kiekvieną savaitę kartą, du, o kartais net tris girdžiu ir jaunųjų krikščionių pamaldaus šėlsmo kupinus koncertus. Kurie primena, kad „Jesus loves us“ („Jėzus mus myli“).
Kartais įsišėlę koncertuotojai tarp dainų įterpia savotiškus pamokslus. Kalbantieji karštai dalinasi, kaip atrado Jėzų ir tai pakeitė jų gyvenimus. Pažvelgusi pro langą dažniausiai matau, kad pamokslauja antros dešimties neperkopę studentai. Šie koncertai girdėti pro uždarytus langus, garsas nustelbia net aktyviai burzgiantį oro kondicionierių. Tačiau apibendrinus, suprantu, kad man visai pasisekė. Bent jau labiau nei daugeliui likusių IWP rašytojų, kurių langai nukreipti į akliną sieną.
Nors lauke beveik visada sauna, tačiau kambariuose speigas. Amerikiečiai pamišę dėl kondicionavimo sistemų. Prie to dar galima prisitaikyti prekybos centruose ir kavinėse, tačiau prie šio pastovaus, nereguliuojamo šalčio priprasti savo viešbučio kambaryje beveik neįmanoma. Tie patys pusryčiai: vakuuminiame plastike įkalinti virti kiaušiniai, kurių galiojimo data iškilmingai skelbia, kad geriausia suvartoti iki 2020 metų. Ir dar tas nuolatinis beldimas į duris, nuo kurio pabundame. Pusė rašytojų teigia, kad „nok nok, house keeping“ jau tapo neatsiejamu košmarų garso takeliu.
Bet vis tiek tikiu, kad problema ne pats viešbutis, o faktas, kad jame gyvename antrą mėnesį. Ir žinojimas, kad čia, paprastame, jaukiame ir niekuo nekaltame viešbutėlyje gyventi liko dar tiek pat, pamažu varo iš proto. „Are you home sick?“ (Ar pasiilgai namų?) – vis dažniau tiesiogiai ar ne teiraujamės vieni kitų. Tai metas, kai net mažiausiai sentimentalūs cinikai po truputį pripažįsta pasiilgę savo draugų, šeimų, mylimųjų, vaikų, miestų, naminių gyvūnų, maisto.
Nors lauke beveik visada sauna, tačiau kambariuose speigas.
Veikiausiai ne veltui daugiau nei penkiasdešimt metų skaičiuojanti IWP tokiu metu, praėjus lygiai pusei laiko, organizuoja vidurio rezidencijos išvyką. Tuo metu, kai rašytojai jau pavargę nuo gerokai per ilgai užsitęsusio gyvenimo viename ir tame pačiame viešbutyje, kai pamažu vis labiau ilgisi savo namų. Kiekvienais metais kelionės tikslas vis kitas. Šiais metais dalis rašytojų galėjo rinktis kelionę į Naująjį Orleaną, kiti – Sietlą. Pasirinkau Naująjį Orleaną ir vėliau nė akimirkos dėl to nesigailėjau.
Rugsėjis
21 d.
Šiandien Iowa Writers Workshop (Ajovos rašytojų dirbtuvių) pastate vyko Chriso Abani skaitymai. Ši programa ir pastatas vaizduojami Lenos Dunham seriale „Girls“ (Merginos). Ten pagrindinė veikėja, dalyvauja rašytojų dirbtuvėse. Ajovos rašytojų dirbtuvės yra profesionalių rašymo studijų pirmtakės ir iki šiol laikomos geriausia rašytojams skirta studijų programa JAV. Prie to dažniausiai mėgstama pridėti ir „pasaulyje“. Taip pat, tai viena pirmųjų pasaulyje studijų programų, kurioje studentai akademinį laipsnį gaudavo ir iki šiol gauna už savo kūrybą – eilėraščius ir prozą.
Ši programa artėja prie garbingo šimtmečio ir iki šiol sutraukia vienus perpektyviausių jaunųjų rašytojų. Kai kurie studentai jau dabar gali didžiuotis kontraktais su svarbiausiais leidėjais. Ką jau kalbėti apie garsiausius literatūros apdovanojimus. Vienas iš šios programos direktorių Paulas Engle, vėliau ir įkūrė International Writing Program (IWP). Rašytojų dirbtuvių pastatas įsikūręs kitoje gatvės pusėje, priešais Shambaugh House, tarptautinės rašytojų programos būstinę.
Chriso skaitymų metu prisirinkusi pilnutėlė salė. Iki pat aukštų lūbų sienos nukrautos senovinėmis knygomis. Kurių galėtų pavydėti daugybė bibliotekų. Jam už nugaros stiklinė sieną. Už jos matyti senų medžių viršūnės, pasipuošusios ryškiomis rudeniškomis spalvomis. Renginį Chrisas pradeda kalbėdamas apie rasizmą. Tai svarbi jo kūrybos tema. Pasakoja apie Lotynų Amerikoje vykdytą eksperimentą, kurio metu juodaodės moterys su kūdikiais būdavo patalpinamos į kambarį, kuriame grindis įkaitindavo iki tokio lygio, kad nepakeliamai degindavo. Eksperimento organizatoriai tikrino, kiek iš jų po savimi pasidėjusios kūdikius ant jų atsistos. Po skaitymų Chrisas važiuoja tiesiai į oro uostą.
Mes su Yusho ir Jacqueline einame į Dave’s Fox Head, legendinį rašytojų barą. Žaidžiame bilijardą. Klausomės muzikos iš senovinio muzikos aparato. Išėjusi prisėdu ant suolelio prie baro durų ir užsirūkau pirmą po ilgo laiko cigaretę. Akimirką žiūriu į pilnatį, o kitą – jau matau priešais mojuojančius rumuną Daną ir gruziną Ivą, užkietėjusius rūkorius. Su kuriais anksčiau dažnai rūkydavau palei upę, prie viešbučio. Jie juokiasi, kad dabar rūkau tik slapta nuo jų. Jaučiuosi šiek tiek demaskuota.
22 d.
Marriane veža mus su Jacquelina, Gina, Faisal ir Eman prie Misisipės. Važiuojam pro Marriane giminaičių ir artimųjų gyventas vietas. Sustojame kapinėse, kuriose palaidoti jos giminaičiai. Pirmą kartą matau kapines, kurios taip išplanuotos, kad į jas galima įvažiuoti mašina. Sužinau, kad Marriane senelis buvo šerifas. Po daugiau nei savaitės ji paprašyta mums net parodo jo ženklelį – auksinę šerifo žvaigždę. Sako, kad kažkada ją tiesiog įsisegdavo, kaip papuošalą. Vieną kartą dėl to buvo sustabdyta policininko.
Aplankome Julien Dubuque monumentą ir Ispanijos kasyklas. Įspūdį daro aukštyn smingantis smiltainiai. Marianne ir Gina pasirenka kopti į kalnų viršūnes šlaitais, o mes einame labirintą primenančiu slėniu apačioje. Visai netrukus jos jau mojuoja iš viršaus. Puškuodami per karštį irgi palipame šiek tiek aukščiau laiptais. Sustojame prie Misisipės. Ji milžiniška!
Grįžus vakare sėdžiu su mongolų rašytoja Baisa prie upės netoli viešbučio. Šalia rūko rumunas Danas. Baisa sako, kad rumuniška mediena Mongolijoje visada buvo sinonimas kokybei bei prabangai. Vaikystėje ji net galvojusi, kad Rumunija yra ne šalies, o Rusijoje esančio baldų fabriko pavadinimas.
23 d.
Sekmadieniniai skaitymai Prairie Lights knygyne. Skaito Gina, Tehila. Vakare IWP sinematekoje rodomas filmas į kurį neinu. Izraelio rašytoja Tehila pristato filmą „Gett“, kalbantį apie moters padėtį ortodoksų žydų šeimoje. Vakare bendrame kambaryje girdžiu kaip Tehila ir alžyrietis Salah garsiai diskutuoja. Man įėjus nė nesisveikina. Matau, kad situacija įkaitusi. Su Baisa išeiname prie upės parūkyti.
24 d.
Tarptautinės literatūros šiandien paskaita, kurioje dalyvauja Amara, Danas, Yamila ir Emanas. Danas paprašo kelių susirinkusių studentų ant spalvotų lapukų surašyti po jiems į galvą šovusį sakinį. Vėliau visus šiuos sakinius jis naudoja atsakyti į jam užduodamus klausimus.
25 d.
Penktą ryto susitinkame prie viešbučio, įsėdame į mūsų laukiančias mašinas ir vykstame į Cedar Rapids oro uostą. Šiek tiek daugiau nė pusė rašytojų pasirinko keliauti į Naująjį Orleaną, likę – į Sietlą. Visur tvyro tirštas rūkas. Mūsų vairuotoja Skailer kitaip nei daugelis amerikiečių nemėgsta kondicionieriaus, tad laiko šiek tiek pravertą mašinos langą. Už lango kartais dvokia taip, tarsi kažkas rūkytų žolę. Tik ten ne žolė, o ant kelio suvažinėti skunkai. Tas pat dvokas. Ne veltui žolę irgi kartais vadina „skunku“.
Visi iš pradžių turime skristi į Čikagą, o iš ten vieni į Naująjį Orleaną, kiti į Sietlą. Tačiau rūkas vis dar toks tirštas, kad mūsų skrydis atidedamas. Stovėdama prie lėktuvo vartų žiūriu pro stiklinę oro uosto sieną į pakilimo taką. Aplink matyti tik sukuriuojantis rūkas. Dėl atidėto skrydžio Čikagoje atsisveikinę su sietlininkais laukiame kito lėktuvo į Naująjį Orleaną. Atsigulu ant oro uosto grindų, pasidedu po galva kuprinę ir paprašau pažadinti, kai reikės eiti.
Vos tik atvykus į Naująjį Orleaną veidan tvoskia kaitra ir drėgmė. Iš Louiso Amstrongo oro uosto autobusu mus nugabena į French Market Inn viešbutį. Įsikūrusį Prancūzų kvartale. Nuostabus viešbutis. Apie 1833 m. pastatytas kaip kilmingos šeimos namas.
Primena „Interviu su vampyru“. Beje, dalis šio filmo scenų ir buvo filmuotos Prancūzų kvartale. Vos pravėrusi savo kambario duris pasijuntu taip tarsi būčiau atvykusi namo. Jauku. Visą laiką ten gyvendama jaučiausi jaukiai ir nė neįtariau, kad šis viešbutis laikomas vienu iš tų, kuriuose vaidenasi. Tiesa, pačias pirmąsias akimirkas viešbutyje išgirdau keistą, nežinia iš kur sklindančią muzikėlę. Atrodė, kad daugybė vaikų sustoję po langais grotų skudučiais. Vėliau įsitikinau, kad šią muziką girdi ir kiti rašytojai.
Bet būtų sunku lygintis su į Sietlą iškeliavusiais rašytojais, kurie apsistojo įžymybių vaiduokliais pagarsėjusiame Sietlo viešbutyje „Sorrento“. Ten gyventojai bei darbuotojai tvirtina matantys ir Gertrude Stein partnerės Alice B.Toklas vaiduoklį. Deja, visa tai rašytojai sužinojo tik atvykę į jiems užsakytus kambarius. Kaip teigė lankstinukai su istorija – didelė dalis lankytojų tame viešbutyje ir apsistoja dėl noro susidurti su vaiduokliais. Jau vėliau mongolų rašytoja Baisa man pasakojo vidury nakties atsibudusi ir pagalvėje it veidrodyje pamačiusi savo pačios atvaizdą. Ir kiti rašytojai tvirtino Sietlę girdėję ar jautę keistus dalykus.
Išsimaudžiusi ir kiek pailsėjusi French Market Inn vestibiulyje susitikau su keliais rašytojais. Ėjome į „Gumbo“ restoraną Prancūzų kvartale. Pavadintą populiaraus kreolietiško patiekalo garbei. Čia pirmą kartą ir valgiau gumbo – trintų juodųjų pupelių troškinį su jūros gėrybėmis. Luizianos kreolų virtuve vadinama maisto kultūra gimusi susimaišius prancūzų, ispanų, Vakarų Afrikos, vietinių Amerikos gyventojų, vokiečių, italų bei haitietiško maisto tradicijoms. Maistas Naujajame Orleane nuostabus.
Visą laiką ten gyvendama jaučiausi jaukiai ir nė neįtariau, kad šis viešbutis laikomas vienu iš tų, kuriuose vaidenasi.
Kitas sunkiai su kuo palyginamas Naujojo Orleano pasididžiavimas – muzika. Tuo netrukus įsitikinome nuėję į „Preservation Hall“. Prie durų laukė ilgų ilgiausia eilė. Plieskė karštis, švietė pilnatis, visur skambėjo kalbos, dainos, muzika. Prakaitu blizgėjo kūnai. Netrukom pastebėti, kad Naujojo Orleano gatvėse nemažai savotiškų vudu-hipsterių ar tai vudu-pankų. Tokios sunkiai su kuo sumaišomos subkultūros, kurie dėvi ilgus cilindrus, skrybėlaites, suplėšytas pėdkelnes, ryškių spalvų plaukus bei kontaktinius lęšius.
Stovėti prie „Preservation Hall“ durų teko ilgai. Darbuotojas, kurio pasiteiravau, kada būsime įleisti atsakė, kad reiks ilgokai palaukti. Tad su keliais draugais nuėjome į kitoje gatvės pusėje esančią parduotuvėlę. Čia buvo pilna vudu lėlių bei kitų magijoje naudojamų priemonių. Gina papūtė vieną iš pardavinėjamų dvasių iškvietimo dūdelių. Ėmiau prietaringai raukytis, o mano draugai ėmė šaipytis iš tokios rekcijos. Kaip kokia tipinė siaubo filmo pradžia. Skirtumas tik tas, kad vietoj dvasių pas mus vos už kelių sekundžių tarsi iš niekur išdygo vokiečių rašytoja Rasha.
Sueiname į „Preservation Hall“ tamsą. Bilietas kainuoja dvidešimt dolerių. Neturiu daug pinigų. Tačiau atsiliepimai apie šią vietą vienareikšmiškai teigiami ir Taivano rašytojas Kai įsitikinęs, kad Naujajame Orleane eiti klausytis džiazo verta kaip tik čia. „Preservation Hall“ neleidžiama fotografuoti ar filmuoti atlikėjų. Neleidžiama vartoti alkoholio. Čia net nėra tualetų. Kalbėtis tarpusavyje taip pat draudžiama. Labai tamsu. Iš milžiniškų paveikslų mūsų judesius nepatikliai seka tamsoje paskendę pavidalai. Pasirodymas trunka lygiai 45 minutes. Kaip pamoka. Tvarkingai visi susėdame ant senų medinių suolų. Girdžiu, kaip už manęs sunkiai kvėpuoja senukas dvidešimto amžiaus pradžios kostiumu. Palubėje hipnotizuojančiai sukasi senovinių kondicionierių sparnai. Tai magiška vieta. Ir tada prasideda. Džiazo meditacija. Džiazo apeigos. Net nepraėjus valandai mūsų ausyse sukuriamas ištisas pasaulis.
26 d.
Kitos dienos ryte su japonų rašytoju Yusho einame į netoli viešbučio įsikūrusią „Du Monde“ kavinę. „Du Monde“ Prancūzų turguje buvo atidaryta dar 1862 m. Čia galima įsigyti tik kavą, beignets ir šviežiai spaustas apelsinų sultis. Beignets – tradicinės Naujojo Orleano spurgos. Pateikiamos apibarstytos cukraus pudra. Savo forma ir skoniu kiek primena žagarėlius. „Du Monde“ veikia dvidešimt keturias valandas per parą, septynias dienas per savaitę. Dieną visi staleliai nusėsti turistų, tėvų su vaikais ir senukų. O naktį eidamas pro šalį pamatysi, kad lankytojų kontingentas visiškai pasikeitęs, tačiau nepaisant to, tiek dienomis, tiek naktimis visa milžiniška kavinės terasa sausakimša nuo lankytojų.
Nors sėdime lauke – palubėje sukasi kondicionieriai. Tie patys, kuriuos prieš tai buvau mačiusi tik filmuose apie laukinius vakarus, ir tie patys, be kurių beįsivaizduojamas nė vienas Prancūzų kvartalo kambarys, terasa ar balkonas. Aplinkui vaikšto padavėjai su dvidešimto amžiaus pradžią menančiomis žaliai baltomis uniformomis. Lankytojai šurmuliuoja prie mažyčių lauko stalelių. Kramtydami savo beignets klausomės netoliese grojančių džiazo muzikantų ir viena akimi stebime kitoje gatvės pusėje įsitaisiusį gatvės artistą. Jo šuo nejudėdamas guli ant nugaros. And nosies gyvūnui uždėti akiniai nuo saulės.
Vėliau klausydamiesi vėl pasigirdusios keistosios muzikos, kurią girdėjau ir praėjusią dieną, vos atvykus į viešbutį, einame paskui bandydami nustatyti jos šaltinį. Galiausiai atsiduriame Prancūzų turguje. Ant stalų čia pūpso aligatorių galvos, pražiotais milžiniškais nasrais, pilnais aštriausių dantukų. Visai greta mažos džiovintos aligatorių letenėlės – raktų pakabukai. Išmoningai iš laikraščių skiaučių suklijuoti įvairiausių formų rankinukai, ryškiaspalviai karnavalų karoliai, kreolietiški prieskoniai, įvairiausių formų jūros gyviai.
Netikėtai sutinkame armėnų rašytoją Aramą. Pasiūlom prisijungti prie mūsų pasivaikščiojimo. Pamatau prekystalį, nudėliotą viena ir ta pačia knyga – „Hood“. Ją pardavinėja pats autorius. Knygoje pasakojama apie jo kovą nusikaltimais knibždančiame Naujajame Orleano rajone. Nesuprantu kodėl, bet nusiperku šią knygą. Išleidžiu dvidešimt dolerių. Beveik nebeturiu pinigų.
Labai karšta. Klajojame po miestą su Aramu ir Yusho. Bandome ignoruoti nepakeliamą karštį ir drėgmę. Mums tai nelabai sekasi. Netrukus suprantame, kad geriausias būdas atsivėsinti – vaikščioti po bet kokias tuo metu netoli pasitaikančias mažas krautuvėles. Taip bevaikščiodami netikėtai atsiduriame galerijų gatvėje. Užeiname į prabangių užrašų knygelių parduotuvę – galeriją. Pardavėjos plaukų spalva mainosi šviesoje. Atrodo tai mėlyna, tai pilka, tai balta, tai juoda. Sakau, kad jos plaukai nuostabūs. Ji šypsodamasi sako, kad tą patį vos įėjau pagalvojo apie manuosius, rožinius. Visai netrukus atsitiktinai iš jos sužinau, kad neseniai čia lankėsi ir nusipirko puikią knygelę mūsų draugas alžyrietis rašytojas Salah. Žinau, kad jis kolekcionuoja gražias užrašų knygutes.
Pasiūlau draugams eiti į Kongo skverą. Vietą, kurioje rinkdavosi muzikuoti ir šokti vergai. Legendinį daugybės muzikos žanrų lopšį. Savotišką laisvės nelaisvėje simbolį. Skverą pasiekiame jau kaip reikalas nualinti karščio. Yusho su Aramu tiesiog sėdi ant suolelio. Negalėdama atsižavėti čia augančiais medžiais kaip užburta vaikštau nuo vieno prie kito. Vienas žmogus nepajėgtų apglėbti jų kamienų, o šakos į visas puses taip išsiraitę, kad atrodo it medžiai šoktų.
Stabteliu prie vieno milžiniško medžio. Nevalingai pirštų galiukais vos vos paliečiu kamieną. Medyje tupėjusi voveraitė surinka ne savo balsu. Tiesiog sucypia. Dar niekada nesutikau taip besielgiančios voverės. Ji žiūri į mane ir toliau cypia. Tą pat akimirką pastebiu į seną, suskilusią medžio žievę skrupulingai sukaišiotus mažus pinigėlius. Jau vėliau skaitydama apie šią vietą sužinau, kad Kongro skveras taip pat žinomas kaip vieta, kurioje apeigas atlikdavo garsiausia Naujojo Orleano vudu karalienė Marie Laveau.
Grįžę sėdime viešbučio kavinėje. Vėl pasigirdus keistajai muzikėlei tiesiog paklausiu barmeno, kas tai. Jis paaiškina, kad tai sklinda iš kruizinio garlaivio. Iš kaminų kildami dūmai skleidžia skudučius primenančius garsus.
27 d.
Keliaudama visada stengiuosi aplankyti įdomius knygynus ir bibliotekas. Tad dieną pradedu nuo Williamo Faulknerio namuose įrengto knygyno. Būtent čia garsusis rašytojas sukūrė savo pirmąjį romaną. Knygynas nėra didelis, tačiau knygų asortimentas – tikrų tikriausias meno kūrinys. Ypatingai poezijos lentynos. Jose išdėliotų pavardžių mozaika man primena kitą puikų mažą angliškų knygų knygyną Romos Trastevere rajone – „Almost Corner Bookshop“. Kuriame kažkada pirkau puikaus poeto Marko Strando raštus. Iš „Faulkner House Bookshop“ nieko neperku. Tiesiog mėgaujuosi būdama šioje vietoje. Atsitiktine tvarka skaitau man negirdėtų poetų eilėraščius.
Kitaip nei daugelis IWP rašytojų Naujajame Orleane turiu net du renginius. Tad po knygyno atsisveikinusi su draugais keliauju į Naujojo Orleano universitetą. Į kurį mane klasės vizitui pasikvietė poetės, profesorės Carolyn Hembree poezijos klasės studentai. Telefonas neveikia. Tačiau susitartą valandą mane turi pasitikti prie pirmojo Laivųjų menų pastato įėjimo. Bėda ta, kad pastatas turi aštuonis įėjimus ir nė vienas paklaustas darbuotojas ar studentas nežino, kuris iš jų galėtų būti laikomas pirmuoju. Viskas suprojektuota taip, kad visi įėjimai atrodytų identiški. Nežinau prie kurių durų laukti. Tad bandau susirasti auditoriją pati. Pastatas per klaidus. Laimei sutinku į mano paskaitą einančią studentę, einame drauge.
Užsiėmimo metu kalbuosi su penkiolika studentų. Visi jie poetai, studijuojantys, kaip rašyti poeziją. Klausosi kiekvieno žodžio. Prieš tai jau skaitę mano eilėraščius ir interviu angliškai. Įsigilinę. Suprantu, kad jau senokai neturėjau tokios atidžios ir įsijautusios auditorijos. Po užsiėmimo beveik visi prieina dar pakalbėti. Vėliau su Carolyn einame į jos kabinetą. Jis pilnas paveikslų, papuošalų, daiktų, daiktelių. Pilnas. Nenustebčiau, jei toje meniškoje krūvoje kas nors pasikapstęs rastų kokį da Vinčio originalą ar oposumą. Mums einant koridoriais matyti atsilaupę sienų dažai. „Gal mes Orleane ir neturime tiek pinigų, kiek Ajovos rašytojų dirbtuvės, tačiau turime širdį“, – šypsosi Carolyn.
Kalbamės apie uraganą Katrina, nusiaubusį Naująjį Orleaną 2005 m. Apie rasizmą. Apie muziką. Apie poeziją. Apie Naująjį Orleaną. Pasak jos, Naujasis Orleanas labai skiriasi nuo likusių Jungtinių Amerikos Valstijų. Čia atvykėliai iš Prancūzijos bei Ispanijos į neoficialias žmonas ar meilužes senovėje imdavo vietines gyventojas, o vėliau ir juodaodes. Iš tokių santuokų gimę vaikai vėliau dažnai gyvendavo kaip laisvi piliečiai. Būdavo siunčiami įgyti gero išsilavinimo į Prancūziją ar atiduodami į karo mokyklas, kaip kad garsiojo rašytojo Aleksandro Diuma tėvas. Naujajame Orleane laisvieji juodaodžiai taip pat galėjo turėti vergų.
Drauge su keliais kitais IWP rašytojais savo kūrybą skaitau NO Universiteto didžiojoje salėje. Dar kartą įsitikinu, kad Naujojo Orleano publika nuostabi. Po renginių vyksta furšetas milžiniškame universiteto balkone-terasoje. Karšta. Susitinku su čia gyvenančia lietuve Živile. Ją į NO atvedė meilė vampyrams. Kalbuosi su poezijos klasėje jau matytais studentais. Carolyn sako, kad palikau jiems gerą įspūdį. Terasoje labai karšta. Man silpna, tačiau stengiuosi neišsiduoti. Grįžtame į viešbutį, o vėliau einame į Faubourg Marigny rajoną, kuriame pilna džiazo klubų, kuriuose groja gyva muzika.
28 d.
Paskutinis rytas Naujajame Orleane. Pro langą matyti kraujuojantis, ryškiai rožinis dangus. Prieš išvykdami dar turime popietę laiko, tad vaikštome po knygynus. Dar kartą nueiname į Kongo skverą. Nebeturiu pinigų. Rašytoja ir psichologė iš Ekvadoro Adriana vaišina mane pietumis. Vėliau labai susidraugausime. Taip, kad bus liūdna atsisveikinti. Na, bet dabar drauge tariame sudie NO.
Pastarąsias dienas nepaisant baisaus karščio praleidau vien ant kojų, tad išvaikščiojau daugybę gatvių ir gatvelių. Prieš skrydį rodau jai gražiausias miesto vietas. Taip pat einame iki Tennessee Williams namo Dumaine gatvėje. Rašytojas būdamas 28 metų atsikraustė į Naująjį Orleaną ir tiesiog įsimylėjo šį miestą. Vėliau rašė, kad NO – tai paskutinis frontas, kuriame bohema dar nenugalėta.
Užeiname į prieš tai nematytą knygyną. Atrodo, kad jo kambariuose knygos tiesiog suverstos viena ant kitos. Be jokios tvarkos. Ir tame, visgi, esama kažkokios gražios ir paslaptingos tvarkos. Tik dabar pastebiu, kad mane kamavę skausmai Naujajame Orleane stebuklingai dingo.
