„Gimusi po fortepijonu“ – unikali galimybė išgirsti menininkės gyvenimo istoriją iš jos pačios lūpų. Kokia realybė atsiveria, kai koncerto šurmulys nurimsta? Kokį kelią talentingas žmogus nueina, kokią kainą sumoka už ypatingą santykį su muzika? Garsi pianistė pasakoja apie savo vaikystę, gyvenimą su mama ir teta, dviem garsiomis mokytojomis, apie sudėtingą santykį su tėvu.
Paskui – išbandymų kupinas gyvenimas Maskvoje, tarptautiniai konkursai, koncertai, daugybė situacijų, kai susitikdavo sovietinis ir Vakarų pasauliai, būtinybė priimti ne vieną sprendimą Lietuvai kovojant už Nepriklausomybę ir iššūkiai ją atgavus, galiausiai – gyvenimas tarp Prancūzijos ir Lietuvos. Knygoje – gausybė kurioziškų nutikimų gastrolėse, neretai dramatiškos ir kartu juokingos, jaudinančios staigmenos užkulisiuose, profesinio ir asmeninio gyvenimo vingiai, susitikimai su ryškiomis asmenybėmis.
– Kalbėdama apie knygą „Gimusi po fortepijonu“ leidyklos „Tyto alba“ sezono pristatyme, sakėte, kad pirmiausia norėjote per vieno žmogaus, vienos šeimos istoriją ir patirtį papasakoti Lietuvos istoriją. Tai buvo vienas svarbiausių tikslų ir motyvų, kodėl ėmėtės šios knygos?
– Per žmogaus istoriją, papasakotą iš pirmų lūpų, galime lengviau suprasti tautos ir šalies gyvenimą. Knygoje aprašyti įvykiai yra ne tik mano gyvenimas, juk neateiname iš niekur, tai ir mano šeimos, giminės gyvenimas, istorinės aplinkybės, tad pasakodama tai, ką išgyvenau ir patyriau, norėjau atskleisti, ką išgyveno mano tauta ir mano šalis.
Daugiau nei 30 metų gyvendama Vakaruose dažnai susidurdavau su vakariečiais, kurie nežino mūsų likimo ir mūsų istorijos. Visuomet stebiuosi, kad Lietuva su savo tūkstantmečio istorija per 50 totalitarinio režimo metų išbraukta iš žemėlapio taip lengvai išsitrynė ir iš šiuolaikinės sąmonės. Net šiandien, kai Lietuva vėl laisva daugiau nei 30 metų, sutinku išsilavinusių žmonių, kurie su džiaugsmu mus sveikina net Lietuvoje (!) pavartodami keletą okupanto žodžių ir galvodami, kad tai mums bus labai malonu. Naivumas ir mūsų istorijos nežinojimas tebėra. Tai ir tapo akstinu rašyti knygą ir pirmiausia rašyti tarptautine kalba bei pasiekti kuo daugiau skaitytojų.
– Lietuvišką knygos leidimą ruošėte jau prasidėjus Ukrainos karui. Siaubingomis karo aplinkybėmis sudėtinga ir skausminga jūsų šeimos istorija – tremtys, sulaužyti likimai, namų atėmimas – iškyla kaip niekad aštriai. Koks jausmas vartyti tuos nelengvus šeimos istorijos puslapius tokiu nežinomybės ir skausmo laiku?
– Vasario 24 dienos įvykiai Ukrainoje nebuvo netikėti. Tiesa, ypač Vakaruose gyvenantys žmonės nenorėjo patikėti, kad šiandien tai įmanoma, bet grėsmės požymių buvo daug. Prisiminkime Čečėnijos sulyginimą su žeme, Gruzijos represijas, aneksuotą Krymą, kur vakariečiai žiūrėjo iš tolo, kaip stebėtojai. Jiems net į galvą neatėjo, kad tai gali paliesti juos pačius, o dabar esame vos per žingsnį nuo trečio pasaulinio karo.
Žinoma, karo pradžia Europoje paveikė drastiškai. Dažnai prisimenu mamos kartotus žodžius. Mamos, kuri pragyveno visus istorijos zigzagus: nepriklausomą Lietuvą ir 1939 metus, okupaciją, išvežimus, stalinizmą, kovą už laisvę ir atkurtą Nepriklausomybę. Kai prasidėdavo kokie nors dramatiški įvykiai, ji sakydavo: prisimink, jie sugrįš, negalvok, kad jie nesugrįš. O aš visada prieštaraudavau: mama, baikit. Šiandien akivaizdžiai matome, kad, deja, tas grėsmingas kaimynas niekada nepasotins savo ekspansinio apetito, bet Ukrainos auka ir kova už laisvę paskatino progresyvų pasaulį dar labiau susiburti tam, kad išsaugotume mūsų žmogiškas vertybes bei demokratiją.
– Karas daug ką suskirstė į kategorijas balta-juoda ir muzikos pasaulis keičiasi, užsiveria palaikantiems karą. Kaip karas pakeitė muzikos pasaulį? Kaip jis atrodo iš vidaus?
– Gimiau totalitariniame režime ir mane, kaip ir kitus daug žadančius menininkus, ruošė reprezentacinei propagandinei karjerai, nes ne paslaptis, kad totalitarinės šalys meną ir sportą pasitelkia kaip propagandos priemonę. Kiek teko šiandien išgirsti: oi, aš nesidomiu politika. Manau, kad menininkas pirmiausia yra pilietis ir jis negali būti apolitiškas. Jis negali būti abejingas jį supančiam pasauliui ir skelbti gėrį bei grožį, atsiribodamas nuo šalia vykstančio pragaro. Menininkas toks pat pilietis kaip visi ir mes visi privalome pasirinkti. Juolab, kad menininko žodis yra ant podiumo, tad girdimas garsiau ir geriau. Meno pasaulyje vertybių peržiūrėjimas šiandien tapo natūraliu procesu ir nejaučiu jokio gailesčio tiems aukšto rango profesionalams, kurie pasirinko remti diktatoriaus politiką. Sveikinu koncertų sales ir organizatorius, kurie jiems užtveria kelią.
Meno pasaulyje vertybių peržiūrėjimas šiandien tapo natūraliu procesu.
– Tikrai retas atvejis – pirmiausia knyga „Gimusi po fortepijonu“ išleista Prancūzijoje ir tik dabar ji pasirodo lietuviškai. Labai įdomu, kokių atsiliepimų, kokių reakcijų sulaukėte Prancūzijoje?
– Buvo labai smalsu sulaukti artimų ir tolimesnių draugų, publikos, muzikos profesionalų, žurnalistų ar visiškai man nepažįstamų žmonių reakcijų. Net bičiuliai, su kuriais artimai draugauju, sakė, kad tiek sužinojo ir buvo sukrėsti. Nesu iš tų žmonių, kurie bergždžiai apie save kalba. Taip, kai yra svarbi situacija, jaučiu pareigą pasisakyti, bet tarp draugų esu lengvai bendraujanti, mes kalbame apie simpatiškus, kasdienius, gražius dalykus, tad dalytis savo sunkumais ar dramomis – ne mano stilius. Taigi ir tie, kurie mane gerai pažįsta, labai daug sužinojo. Net mano Mama nebuvo išimtis.
Kitas dalykas – koncertų organizatoriai. Jie buvo sukrėsti, nes visada matė mane paviršiuje: laimingą, gražią, gabią, be rūpesčių. Bet perskaičius knygą iškyla visos mano kovos. Buvo labai įdomu išgirsti ir žurnalistų, kurie manęs asmeniškai nepažįsta, atsiliepimus. Jie buvo nepaprastai susidomėję dar kitomis knygos dalimis. Viską pasakoju per fortepijono ir muzikos prizmę, bet yra daug istorijų, kurios gali būti įdomios, kurioziškos ir gal net keistos plačiai, nebūtinai muzikinei auditorijai.
– Skaitant lietuviškai išleistą jūsų knygą tarsi girdisi jūsų pasakojimo, kalbos maniera. Kuo lietuviškas „Gimusi po fortepijonu“ leidimas skiriasi nuo prancūziško? Kaip knygą pritaikėte Lietuvos auditorijai?
– Pirmiausia, kai rašai prancūziškai, ir mąstai ta kalba. Skaičiusieji prancūzišką leidimą atkreipė dėmesį, kad pasakojimo kalba labai gyva, atrodo, kad pats žmogus tau pasakoja. Lietuviškame leidime taip pat norėjau išlaikyti natūralumą ir nuoširdumą, tarsi kalbėtumeisi su draugais. Kai perskaičiau knygos vertimą iš prancūzų kalbos, neatpažinau savo lietuvių kalbos. Žodžiai, frazės – aš taip nekalbu lietuviškai. Taigi ačiū vertėjai ir redaktorei, su kuriomis bandėme rasti balansą, kad tai būtų mano kalbėjimo maniera ir atitiktų šiuolaikinės literatūrinės lietuvių kalbos normas.
O antra problema buvo susijusi su turiniu. Užsienio skaitytojui turėjau pateikti kontekstą, papasakoti, kodėl Lietuva išnyko iš pasaulio žemėlapio 50 metų. Skaitytojui, kuris nieko nežino, reikėjo papasakoti, kas mes, kas mums atsitiko, koks buvo mūsų istorinis ir geografinis kontekstas. Ruošdama lietuvišką leidimą, „nukirtau“ visą eilę tekstų, susijusių su mūsų istorija. Nors kai kurie bičiuliai, kuriems patikėjau perskaityti abu variantus, sakė: palauk, palauk, tu negali visko iškirpti, yra jaunimas, kuris to nežino. Taigi teko grąžinti tai, kas atrodė reikalinga šiuolaikiniam žmogui taip pat ir Lietuvoje.
– Knygoje suderinate dvi biografijas: muzikinę ir asmeninę. Abi jos itin turtingos, įvairialypės ir šiandien itin intensyvios, tad kaip sprendėte, kokius akcentus sudėti knygoje, ką papasakoti, o ko neatskleisti?
– Žmogui, kuris aktyviai tęsia savo veiklą, labai sunku nuspręsti, kur padėti tašką knygoje. Gerai rašyti apie tą, kurio jau nėra, ar apie tą, kuris jau pastatė visus kertinius savo biografijos akmenis. Mano atveju taip nėra. Aš dirbu, kylu ir vystausi kasdien. Nepaisant situacijos rimtumo, dėkui pandemijai, kuri nulėmė, kur padėti tašką knygoje. Prasidėjus karantinui ir man „užstrigus“ Ženevoje, mano vyras, su kuriuo kartu dirbome, pasakė: palauk, dabar arba niekada, nes tu vėl tuoj išskrisi, tad mes pabaigsime čia ir dabar.
Knygą matėme kaip šešių dalių simfoniją, kur pirmoje dalyje aiškiai atsispindi istoriniai Lietuvos įvykiai. Antroje dalyje pasakoju apie gyvenimą sovietmečiu, studijas Maskvoje. Toliau kalbu apie atvykimą į Vakarus, į Prancūziją. Kitos dvi dalys kaip ir simfonijoje – skerco, divertismentai. Tai anekdotai apie užkulisius, pasakojimai apie gražius susitikimus koncertiniame pasaulyje, neaplenkiant ir profesinių dramų bei nelaimių. Ir knygos pabaiga – tarsi epilogas, kur filosofiškai ir dvasingai kalbame apie meną, muziką. Tą dalį mes būtinai tęsime, nes jau turime nemažai užrašų. Visko gali įvykti, gal susidėlios dar viena knyga ir iš šio epilogo išsivystys nauja uvertiūra.
– Labai įdomi, paslaptinga knygos dalis apie užkulisius su kartais neįtikėtinomis pasirengimo sąlygomis, uodų aureole grojant, labiausiai trikdančius klausytojų tipus. Labai įdomiai ir atvirai pasakojate apie savo griežtą dienotvarkę prieš koncertą. Taigi knygoje skaitytojai pateks ir į užkulisius, pamatys tą pusę, kai nutyla paskutiniai akordai. Kiek leidote sau būti atvira?
– Esu įsitikinus, kad kiekvienas, pasiekęs laimėjimų savo srityje, neturėtų laikyti to po dešimtimi užraktų. Juk gyvenimo misija nebūtų pilnai išbaigta, jei neturėtume pakeleivių ir pasekėjų. Manau, kad reikia dalytis, nes tai gali tapti patarimu, akstinu ar atnešti profesinę naudą aplinkiniams. Jeigu kalbame apie plačią publiką, ji irgi turėtų žinoti, kad viskas ne vienu piršto mostu pavyksta. Už nugaros yra didžiulė disciplina ir darbas, aplinkinių supratimas ir net pasiaukojimas. Juk visa tai, kas atrodo nepaprastai lengva ir natūralu, turi būti nepaprastai sudėtingai ir kruopščiai paruošta.
– Vienas ryškiausių knygos etapų – jūsų pirmoji kelionė į Paryžių, bandymas įsitvirtinti Vakaruose, atkaklumas, kai net dalis Paryžiuje gyvenusių lietuvių į tautietę, atvykusią iš byrančios Sovietų Sąjungos, žiūrėjo nepatikliai. Knygoje atskleidžiate, kaip atkakliai ieškojote tų durų į Vakarų muzikos pasaulį. Žvelgdama iš šiandienos perspektyvos, kaip apibūdintumėte, kas jums padėjo atrasti tas duris – atkaklumas, užsispyrimas ar dar kas? Nes akivaizdu, kad talentui reikėjo sąjungininkų.
– Užsispyrimas ir atkaklumas nėra beribiai. Jei jie nėra inspiruoti aukščiausio tikslo, jeigu nėra tikro įkvėpimo šaltinio, tai atkaklumas ir užsispyrimas yra bergždi ir neracionalūs. Mano inspiracijos šaltinis – begalinė meilė muzikai ir jos gyvo perteikimo siekis. Turint išties aukštą tikslą, likimas mums visiems siunčia pakeleivių, kurie gali pagelbėti, duoti patarimų ir palaikyti. Ir tuomet draugai ir bendraminčiai yra nepaprastai svarbūs.
Mano muzikinis dievas Ferencas Lisztas yra sakęs, kad menininkas nepasirenka savo likimo, likimas jį pašaukia, pasiglemžia ir nuneša. Sutinku ir manau, kad aš neturėjau kitos išeities. Genetiškai iš dievo ir tėvų buvau paženklinta talentu ir turėjau terpę, kuri mane užvedė ant gerų bėgių. Gyvenimas – tai tema su variacijomis. Mano tema – muzika, kurią į mane įdėjo artimiausi šeimos žmonės. Šiandien tebeturiu tvirtą ir nepažeistą vidinį užtaisą, kuris mane visuomet stums į priekį.
– Knygoje pasakojate apie koncertus įvairiausiose pasaulio vietose – nuo „baudžiamųjų koncertų“ sovietmečiu fabrikuose iki prestižinių Vakarų salių. O ar turite jums patį įsimintiniausią, dėl kokių nors priežasčių svarbiausią, labiausiai įstrigusį koncertą ar koncerto erdvę? O gal vietą, kur dar svajojate groti?
– Erdvė ir sąlygos, ta „Mūzų buveinė“, kur menas gyvena, labai svarbu. Mano atveju – tai salės, instrumentai, organizacija, tačiau patys svarbiausi man yra išgyventi meniniai įspūdžiai: susitikimas su orkestru, dirigentu, publika. Nebūtinai tai turi būti prestižinės salės. Man svarbiausia, ką išgyvenau. Neklauskite manęs, kaip praėjo koncertas, kaip praėjo gastrolės, paklauskite, ką aš išgyvenau.
Žinoma, prisimenu nuostabias sales, kaip Londono Wigmore Hall ar Paryžiaus Salle Gaveau. Tos salės, kuriose nuolat koncertuoju ir greičiausiai grįšiu, tarkim, Paryžiaus opera, nepamirštami Lotynų Amerikos teatrai, kaip Teatro Colon Argentinoje ar Santjago opera Čilėje. Mano biografijoje jų daug, bet visų svarbiausia, ką išgyvenau atlikdama parengtą repertuarą per meninį susitikimą su kolegomis ir auditorija.
Neklauskite manęs, kaip praėjo koncertas, kaip praėjo gastrolės, paklauskite, ką aš išgyvenau.
– O ar galima muzikanto klausti, koks kompozitorius, koks kūrinys pats mėgiamiausias, prie kurio vis norisi sugrįžti?
– Kai peržiūriu savo repertuarą, diskografiją, karjerą, be abejo, pačiame viršuje – Ferenco Liszto vardas. Jo kūryba ir meninė asmenybė man kelrodė žvaigždė. Net tarp genijų reta asmenybių, kurios taip išaukštino žmogų, jo egzistenciją šioje žemėje, taip akcentavo žmogišką ir dievišką meilę. Žmogus atsispindi muzikoje, tad su F. Liszto muzika aš kasdien gludinu sielą, geriausias savo savybes.
Kalbėjome apie karo baisybes ir laikmetį atspindinčią menininkų poziciją, tai F.Lisztas kūryboje surinko viską, kas žmogiško yra geriausio. Didžiulė laimė dirbti ir gyventi su ta harmoninga, filosofine ir dvasinga medžiaga. Būtent dėl to F. Liszto kūryba mano repertuare nuo tada, kai man sukako 11 metų. Šiandien mano repertuaras didžiulis, bet F.Liszto muzika neišnyksta, visuomet sugrįžtu prie jos.
– Esate puiki pasakotoja, perskaičius knygą, akivaizdu, kad jums paklūsta ne tik garsai, bet ir žodžiai. Jau šiek tiek užsiminėte, kad knygą „Gimusi po fortepijonu“ rašėte drauge su vyru Alainu Golay. Šiek tiek atskleiskite, kaip abu dirbote.
– Būdamas daugiau nei 20 knygų autorius ir frankofonas mano vyras įtikino ir padrasino mane, kad įmanoma parašyti knygą prancūziškai. Žurnalistai man visada sakydavo, kad turėčiau rašyti knygą, bet nesiryžau imtis ir neturėjau tam laiko, nes tai ne mano profesija. Jie man siūlydavo padėti rašyti, bet abejojau, kaip galiu pasakoti savo intymų gyvenimą svetimam žmogui. Taigi laimingos aplinkybės lėmė tai daryti su artimu žmogumi, mano alter ego.
Viskas prasidėjo nuo interviu. Pirmaisiais mūsų draugystės metais traukiniu važiavome į mano koncertą Briugėje ir Alainas pradėjo manęs klausinėti bei žymėtis blonknote. Tęsėme tokius interviu, po to jie grįždavo į mano rankas, laisvu metu traukinyje ar lėktuve peržiūrėdavau tuos pokalbius ir perduodavau atspausdinti mūsų sekretorei. Nuo tų interviu nuotrupų viskas ir prasidėjo.
– Knygą „Gimusi po fortepijonu“ skaitytojams pristatysite birželio 13 dieną Filharmonijoje. Šio vizito metu laukia ir Jūsų koncertai Vilniaus festivalyje bei Pažaislio muzikos festivalyje ir dar viena ypatinga dovana – nauja kompaktinė plokštelė, kurioje litvako Leopoldo Godowskio kūryba.
– Mano diskografijoje daugiau nei 30 kompaktinių plokštelių, bet du naujausi kompaktai, skirti L.Godowskio kūrybai, man ypač svarbūs. 2020 metai buvo paskelbti Vilniaus Gaono metais ir Nacionalinės filharmonijos vadovė Rūta Prusevičienė sužadino mano susidomėjimą L.Godowskio muzika. Žinojau jo, kaip pianisto virtuozo, legendą, bet kaip kompozitorių – tikrai nepakankamai. Kol išgirdau jo sonatą. Pamenu, tą vakarą, kai klausiausi šios muzikos būdama kaime Lietuvoje ir iškart supratau, kad tai muzika, atitinkanti mano estetiką ir vidinį pasaulį.
Taip gimė pirmas diskas, kuris pelnė daugybę apdovanojimų, ir tai paskatino mane paieškoti daugiau L.Godowskio kūrinių. Naujame diske skamba nepaprasto subtilumo ir elegancijos La belle époque muzika fortepijonui ir smuikui. Viskas vyksta Vienos valso ritmu, nukeliančiu į L.Godowskio bičiulio Čarlio Čaplino laikus. Ši programa yra nepaprasto grožio ir būsiu labai laiminga pateikdama ją Lietuvos klausytojams kartu su smuikininku Dmitrijumi Makhtinu iš Nyderlandų. Jau pristatėme šį diską Nyderlanduose, o artėjančias gastroles pradėsime Bulgarijoje ir tęsime Lietuvoje.
– Minėjote, kad šia knyga „Gimusi po fortepijonu“ norite suteikti skaitytojams viltį. Kokios vilties šiandien palinkėtumėte?
– Prancūzišką knygos leidimą kasdien po paragrafą skaitydavau ir versdavau savo šviesaus atminimo mamai. Ji klausydavo nustėrusi, „suvirškindavo“, ką perskaičiau, ir kitą dieną sakydavo, kad ją labai sukrėtė tai, ką išgirdo, kad man tiek visko nutiko, bet ji taip pat stebėjosi, kad visada viskas man pasibaigia laimingai.
Manau, kad kiekvienam žmogui likimas duoda nemažai išbandymų. Ypač jeigu tas žmogus siekia daug, jo kelias yra labiau akmenuotas nei tų, kurie gyvena ramiai, be didelių polėkių ir iššūkių. Mano nuostabus gyvenimas buvo ir tebėra sudėtingas, reikalaujantis drąsos, ištvermės, susitaikymo, gebėjimo priimti jį tokį, koks yra, ir, žinoma, kupinas meilės ir vilties. Būtent meilė ir viltis man suteikia galimybę eiti pirmyn, tad labai tikiuosi, kad mano pavyzdys, mano patirtis ir kitiems žmonėms atneš viltį.
