– Praėjusį kartą Maskvos didžiojo teatro baleto žvaigždės lietuviams parodė bene brangiausią spektaklį „Korsaras“. Šįkart į Lietuvą atvežate unikalų projektą „Šimtmečio baletai“ – per vieną vakarą žiūrovai turės unikalią galimybę išvysti net tris geriausius baletų pastatymus „Šecherezada“, „Poloviečių šokiai“ ir „Fauno popietė“. Papasakokite apie tai plačiau.
– Tai nuostabaus grožio spektakliai, pastatyti XXI a. pradžioje. Būtent šie baletai kadaise parklupdė po kojomis visą pasaulį. Tačiau Lietuvoje jie iki šiol nebuvo parodyti, todėl jūsų žiūrovai turės unikalią galimybę išvysti „Šimtmečio baletus“. Įdomu tai, kad šis projektas keliavo po visą pasaulį, tačiau ilgus metus taip ir nepasiekė Rusijos. Nes šie spektakliai buvo pastatyti tam, kad juos galima būtų rodomi Vakaruose. Žinoma, tuo metu niekas net nesvajojo, kad „Šecherezada“, „Poloviečių šokiai“ ir „Fauno popietė“ po daugelio dešimtmečių bus prieinami ir Rytų publikai. Man labai patinka šokti šiuose spektakliuose. Jie iš tiesų lalbai gražūs – ne be reikalo susilaukė milžiniškos sėkmės visame pasaulyje.
Jūsų šalyje labai gražu, ramu, todėl čia labai malonu praleisti laisvalaikį.
– Su Maskvos didžiuojo teatro baletu Lietuvoje viešėsite trečią kartą. Tačiau galbūt esate aplankęs mūsų šalį ir kaip turistas?
– Žinoma, esu lankęsis Lietuvoje ne tik su gastrolėmis. Jūsų šalyje labai gražu, ramu, todėl čia labai malonu praleisti laisvalaikį. Čia praleistas laikas būna tiesiog nuostabus. Patiriu didelį malonumą net ir vaikščiodamas senamiesčio gatvėmis. Be to, Lietuvoje gyvena daug mano bičiulių. Kai šįkart lankysiuosi jūsų šalyje, planuoju baleto solisto Nerijaus Juškos baleto mokyklos mokiniams pravesti pamoką. Man bus labai malonu pasidalinti savo patirtimi su Nerijaus mokiniais. Aš pats Maskvoje vedu baleto pamokas ir puikiai suprantu, kad pedagogo profesija visiškai kitokia, nei baleto solisto. Ir tikrai negaliu pasakyti, kad ji – lengvesnė už artisto.
– Vilnius jums puikiai pažįstamas. Esate pabuvojęs netgi Trakuose. Ar ką nors žinote apie Kauną, kur balandžio 21 d. „Žalgirio“ arenoje Maskvos didžiojo baleto teatro žvaigždės surengs net tris geriausius šimtmečio baletus?
– Esu lankęsis ne tik Trakuose, bet ir Šiauliuose, kituose Lietuvos miestuose. Kaune man taip pat buvo surengta ekskursija, čia gyvenantys draugai aprodė visas vietos įžymybes ir istorines vietas. Visi jūsų miestai yra kažkuo ypatingi ir labai gražūs.
– Jums plojo baleto gerbėjai skirtingose pasaulio šalyse. Sakykite, ar jaučia artistai publikos skirtumus?
– Be abejonės, skirtinguose pasaulio kraštuose gyvena labai skirtinga publika. Skirtumai, spėju, priklauso nuo toje šalyje esančio kultūros išsivystymo lygio. Lietuviai mėgsta pasibaigus spektakliui artistams ploti atsistojus. Ploja netgi tada, kai nusileidžia uždanga. Patikėkite, tai artistui labai malonu. Lietuviai jau tokie žmonės, kad jei jiems kažkas patinka, už tai jie atsidėkoja iš visos širdies.
Į baletą vaikštau retai. Jį aš ir taip puikiai žinau.
– Į Lietuvą su Maskvos didžiojo teatro baletu turėjo atvykti ir mūsų šalyje puikiai žinoma balerina Ilzė Liepa. Deja, dėl patirtos kojos traumos ją teks pakeisti kitai baleto meistrei. Gal galite išduoti, kokių atsargumo priemonių prieš spektaklius imasi baleto solistai, kad išvengtų tokių nelaimingų atsitikimų? Galbūt galėtumėte pasidalinti ir asmenine savo patirtimi?
– Asmeninių paslapčių niekada niekas neišduoda, ypač tokiais klausimais. (Juokiasi.) Tačiau galiu pasakyti, kad prieš spektaklius stengiuosi elgtis atsargiai. Vengiu slidžių ir pačiūžų. Nors, žinoma, bent vieną žiemą labai norėtųsi paslidinėti ar pačiaužyti. Deja, draudimo kompanijos nei vienoje pasaulio šalyje nedraudžia baleto solistų. Nes mūsų profesija – didelė rizikos grupė. Ir čia susiduriame su paradoksu – krepšininkai apdraudžiami milijonais, o menas, kaip bebūtų gaila, yra žemiau sporto. Bet nieko nepadarysi – tai jau per daugelį metų nusistovėjusios tradicijos. Todėl mums belieka jų laikytis. Galbūt kada nors ateityje viskas pasikeis.
– Jei galėtumėte save palyginti su tuo Nikolajumi, kuris baleto pasaulyje žengė primuosius žingsnius. Daug skirtumų tarp jų matote?
– Nuo pirmos dienos, kai tik atėjau mokytis baleto, buvau daug vilties teikiantis vaikinukas. O pradėjęs dirbti teatre, iš karto tapau numeris vienas. (šypsosi) Todėl prie visų mane lydinčių geriausių epitetų, lyderiaujančių pozicijų esu pratęs. Per tiek metų keičiausi ne aš, bet mano aplinka, mane supantys žmonės. Štai prie to aš niekaip nepriprantu.
– Na ir pabaigai apie laisvalaikį – ar jūs pats laisvalaikiu vaikštote į teatrą?
– Į baletą vaikštau retai. Jį aš ir taip puikiai žinau. (šypsosi) Bet labai mėgstu dramą. Drama ir opera man tikrai labai patinka.
