Koncerto sumanytojas Nerijus Juška pasakoja apie svajones, šokį ir unikalų projektą „Lietuvos baleto žvaigždės“.
– Koncerte „Lietuvos baleto žvaigždės“ yra net kelios iki šiol Lietuvos žiūrovams nematytos naujovės. Kaip kilo idėja pastatyti tokį netradicinį šokio spektaklį?
– Visada noriu daryti tai, ko dar niekas nėra padaręs, o mūsų koncerte yra ne viena naujovė. Visų pirma, dar niekas Lietuvoje nematė tiek daug šokio žvaigždžių vienu metu ant scenos, to nebūna net Vilniaus Operos ir baleto teatre, kur vienu metu šoka kelios žvaigždės. Antra, pirmą kartą Lietuvoje kartu šoka jungtinės Kauno ir Vilniaus šokėjų pajėgos, Kauno valstybinio muzikinio teatro šokėjai scenoje šoks puikiai įvertinto jų spektaklio „Dulkių spindesys“ ištrauką. Trečia – vieno koncerto metu žiūrovai turi galimybę pamatyti ir gatvės šokius, ir klasikinį baletą. Ketvirta, šiame koncerte kiekvienam šokiui sukurtos projekcijos, todėl galime parodyti net ir krintantį sniegą. Tokio vizualinio sprendimo neturi nei vienas koncertas Lietuvoje.
Aš sakau, kad svajoti reikia ir kad svajonės pildosi. Nėra nieko neįmanoma, tik reikia daug užsispyrimo.
– Ar jaučiate skirtumą šokdamas didžiojoje sostinės scenoje ir kitų miestų mažesnėse salėse?
– Kai šoku Vilniuje, nematau publikos – ryškus apšvietimas taip užgožia publiką, kad prieš save matau tik juodą duobę. Kai šoku mažesniuose miestuose, galiu matyti žmonių reakciją, veidus, mimikas – šis jausmas nuostabus, jaučiuosi, tarsi šoku konkrečiam žmogui. Man pačiam tai suteikia daug daugiau malonumo, nei šokant į tuštumą, nežinomam žmogui.
Šokdamas „Lietuvos baleto žvaigždėse“ pastebėjau, kad žiūrovai daugiausia emocijų reiškia per finalinį Sirtakio šokį. Kai atliekame šokio triukus, špagatus, sukinius, šuolius, žmonės tiesiog švyti, ploja, stojasi, rėkia iš džiaugsmo. Tai – pats didžiausias malonumas šokėjui.
– Ką jums asmeniškai reiškia koncertas „Lietuvos baleto žvaigždės“?
– Svajonės išsipildymą. Mano visos svajonės susijusios su baletu. Kadaise sušokti „Spragtuke“, „Don Kichote“ man atrodė nepasiekiama svajonė. Dabar šiuos baletus jau esu sušokęs. Kita labai ilgai brandinta svajonė – baleto mokykla. Visada svajojau meną parodyti ne tik Vilniaus, bet ir mažesnių miestų gyventojams, atvežti meną tiems, kurie negali prie to prisiliesti. Ir štai – kviečiame į „Lietuvos baleto žvaigždes“! Trokštu šį koncertą išvežti į užsienį, nes tokio lygio šokį negėda parodyti bet kurioje šalyje, net ir baleto imperijoje Rusijoje.
Mano svajonės pildosi. Kiti sako – nesvajokit, leiskitės ant žemės. Aš sakau, kad svajoti reikia ir kad svajonės pildosi. Nėra nieko neįmanoma, tik reikia daug užsispyrimo.
 |
| „Domino“ teatro nuotr./Nerijus Juška |
– Kas jus įkvepia naujiems projektams?
–Tai, ką aš darau, darau ne dėl savęs. Dėl savęs man užtektų ir namuose šokti, bet noriu tai parodyti kitiems. Visą gyvenimą iš šokio gaunu malonumą, man patinka, kai esu įvertintas, kai man ploja, kai rėkia. Man gera einant į sceną, džiaugiuosi šokdamas, laimingas esu girdėdamas žmonių plojimus, matydamas jų šypsenas ir nusilenkimus, laikydamas gėles rankose.
– Kaip sekėsi dirbti kartu su Kauno valstybiniu muzikiniu teatru?
Jie šoka su tokiu užsidegimu ir džiaugsmu! Dažnai Vilniuje girdžiu, kad „oj, kaip sunku, kaip nenoriu, kaip čia tą spektaklį atšokti, atkentėti“. Esu laimingas, nes niekada tokių žodžių negirdėjau iš Kauno šokėjų. Jie nedirba, jie „kaifuoja“ scenoje. Mes, šokėjai, turime tokį terminą „eiti puse kojos“. Taip sakome tada, kai šokėjas ne šoka, o atvaikšto šokį. Visa mūsų komanda kiekvieną šokį paeina „pilna koja“.
– Ko gali tikėtis į „Lietuvos baleto žvaigždes“ atėję žiūrovai?
Daug kas baiminasi, kad pamatys tą patį „Gulbių ežerą“, kurį paskutinį kartą matė mokykloje, ir per kurį užmigo... ir tai ne vieną atbaido. Duodu galvą nukirsti – šitame renginyje žiūrovai puikiai pailsės ir pasikraus teigiamos energijos. Turiu prisipažinti, kad nebuvau tuo užtikrintas iki pirmojo koncerto, bet dabar tai garantuoju visu šimtu procentų.
Interviu parengė „Domino“ teatras.
