– Į festivalį „TYLOS!” atvykstate su savo monospektakliu „ON TRACK”, kokia yra pagrindinė šio spektaklio idėja ir kas būtent Jus jai įkvėpė?
– „ON TRACK” idėja gimė susižavėjus autoportretais. Aš suvokiau, kad iki šiol man dar niekada neteko pamatyti tikro autoportreto teatre. Autoportreto nelyg savo paties momentinės nuotraukos, tačiau ne kaip siužeto, atsiminimo ar istorijos. Kadangi aš troškau įvykdyti solo projektą, tai buvo gera proga. Aš priėmiau tai kaip iššūkį, pamėginti reziumuoti mano esamąją būseną scenoje gyvai, kiek įmanoma objektyviau per tam tikrą laiką, sakykime per valandą su puse, tiek kiek trunka spektaklis. Tuo pačiu metu aš siekiau šio bandymo neįmanomumą padaryti regimu: tuo metu kai tu tik pradedi charakterizuoti save, laikas jau bėga pro šalį ir tu prarandi veiksmo sekimą. Tu visuomet bėgi paskutinis. Ir kaip tu gali išlikti objektyvus, kai tuo pačiu metu kalbi apie save?
– Esate šios pjesės teksto autorė ir režisierė, taip pat jūs kuriate pagrindinį moterišką vaidmenį, ar aš turėčiau pasakyti – save? Kaip artimai Jūs esate susijusi su moterimi, kurią mes matome bėgančią scenoje?
– Bėgdama scenoje aš esu savimi, bet tuo pačiu metu aš tampu kita savo pačios versija. Spektaklio metu susikuria unikali „Aš”. Man yra be galo svarbu, kad pasirodymo metu galiu nuoširdžiai išreikšti savo požiūrį tam tikrais klausimais. Tie požiūrio taškai nėra uždari ar griežtai apibrėžti, veikiau jie iškyla kaip klausimai ir abejonės. Tačiau viskas apie ką aš kalbu „ON TRACK” metu yra tikra ir nuoširdu duotuoju metu. Galbūt ryt ryte, galbūt po įkvepiančio pokalbio tas mano požiūris pasikeis radikaliai, bet tuomet, kai aš kalbu, tai yra tai, ką aš ir galvoju būtent tuo metu.
Dauguma žmonių galvoja, kad autoportretas liečia tik patį autorių, bet tai yra visiška netiesa! Po teksto tiesmukiškumu slepiasi nuoširdumas ir žmogiškasis humoras, taigi pasirodymas tampa aktualus kiekvienam iš mūsų ir priverčia pažvelgti į žmonijos klausimus per vieno žmogaus pasakojimą.
– Publikai atsiveriate labai drąsiai, tiek išore, tiek vidumi. Kaip Jūs pati jaučiatės prieš ir po pasirodymo? Turėtų būti labai nelengva atlikti tokią viešą išpažintį?
– Būsenos prieš spektaklį būna labai skirtingos. Kartais jaučiuosi per daug susijaudinusi ar nervinga, o kartais nekantrauju pradėti pasirodymą.
Pradėjus rinktis žiūrovams, stengiuosi užmegzti ryšį su jais. Bandau juos prakalbinti be žodžių. Spektaklio atmosfera priklauso ne tik nuo manęs, bet ir nuo publikos emocijų. To niekada nenuspėsi, kiekvieną kartą susikuria visiškai skirtinga atmosfera.
Po pasirodymo visuomet pajuntu palengvėjimą. Aš pasidalinu savo mintimis su pasauliu, jos pradeda savo atskirą gyvenimą ir šis jausmas yra puikus.
– Esate minėjusi, kad ši Jūsų pjesė yra glaudžiai susijusi su lyčių skirtumo problemomis bei feminizmo idėjomis. Koks yra Jūsų asmeninis požiūris į šias problemas, ypač dirbant kūrybinį darbą?
– Yra daugybė požiūrio taškų į feminizmą. Niekada nekėliau sau užduoties sukurti feministinį pasirodymą. Tačiau spektaklyje „ON TRACK” mes matome moters pasaulį, todėl būtų labai sunku apeiti klausimus, keliamus feminizmo idėjos. Nedrįsčiau pasakyti, kad susidūriu su kokiais nors iššūkiais būdama moterimi, bet pasirodyme yra viena frazė: „Labiau noriu būti tėvu nei motina”, ir tai yra tikra ir nuoširdu. Meno pasaulyje moteriai suderinti kūrybą su motinyste žymiai sunkiau nei vyrui kūrybą su šeima. Tačiau nemanau, kad šioje situacijoje yra kaltų, tiesiog susiklostė tokia tradicija.
Nesutinku su susiformavusiu požiūriu į vyro ir moters skirtumus žiūrėti tik pro juoda-balta prizmę, šiuose skirtumuose yra begalė atspalvių, dažnai jie netgi susiniveliuoja.
Tiesa, kartais pasitaiko kuriozinių situacijų, žmonės tau priskiria aukos, kurią reikia išgelbėti, vaidmenį vien todėl, kad tu – moteris. Vienoje recenzijoje teatro kritikė išreiškė gailestį, kad aš buvau priversta apsirengti fetišistiniu kostiumu spektaklyje, ir visiškai nesvarbu, kad tai buvo mano pačios idėja.
– O kaip atsirado bėgimas, pasirodymo metu Jūs bėgate pakankamai daug? Ar nuolatinis bėgimas spektaklyje atvaizduoja būtinus veiksmus, kuriuos mūsų visuomenėje moteris yra verčiama atlikti, nuolatos bėgdama per savo gyvenimą ir dažniausiai užmiršdama sustoti nors vienai minutei ir pagalvoti apie save?
– Ankstyvajame spektaklio „ON TRACK” kūrimo procese aš nusprendžiau imtis kraštutinai fizinio pasirodymo. Pirmiausia norėjau turėti galimybę sukurti kiek įmanoma didesnį išvaizdos pokytį pasirodymo metu per valandą, pavyzdžiui, nuo gaiviai nuplautų pažastų iki žliaugiančių prakaitu. Tai pakrypo iki nuolatinio bėgimo viso pasirodymo metu.
Taip pat man tai pasirodė puikiu mūsų triūslios žmonijos atvaizdu, visuomet nenutrūkstamai besitęsiančiu, visuomet besistengiančiu laikytis, visuomet mėginančiu kovoti su nežinia, ar einama teisingu keliu ir regis, visada be aiškaus, apčiuopiamo progreso.
Bėgimo mano gyvenime iki šios idėjos atsiradimo nebuvo. Bėgimo įgūdžius lavinau medžiagos rašymo ir repeticijų metu. Bet man tai anaiptol nėra tik tamsus vaizdinys, iš tiesų yra smagu bėgti ir aš jaučiuosi galingai, tuomet kai esu ant savo bėgimo takelio. Kita priežastis dėl kurios aš pasiryžau šiam fiziniam spektakliui, tai faktas, kad tai padeda išlikti nuoširdžiai. Tu esi pernelyg pavargęs, kad gebėtum išlaikyti įvaizdį. Kai esu pasiekusi bėgimo pusiaukelę, man jau yra nebesvarbu kaip aš atrodau.
– Kokį patarimą duotumėt jaunam kūrėjui, neseniai pradėjusiam savo bėgimą teatro pasaulyje?
– Įsileisk pasaulį į savo vidų, išlik atviras, sujunk protą su intuicija ir, visų svarbiausia, nepamiršk, kad nieko nėra neįmanomo.
