Trečiadienis – galimybės atsisveikinti su R.Tuminu diena. Į Vilniaus mažąjį teatrą pasakyti paskutinį „sudie“ atvyko artimieji, mokiniai, bendražygiai. Režisierių taip pat pagerbė prezidentas Gitanas Nausėda, teigęs, kad R.Tumino politiniai vertinimai netrukdo įvertinti jo kūrybos.
G.Tuminaitė: atsisveikinu su tėčiu
Režisierė, R.Tumino duktė Gabrielė Tuminaitė 15min teigė, kad šiandien atsisveikina su tėčiu, o tik tada su režisieriumi.
„Mums, artimiesiems, be jo žavesio bus sunku gyventi, bet jis išmokė truputį paprasčiau žiūrėti į skausmą, surasti paguodą ir atsakymą darbuose, neleisti liūdesiui ir gedului nugramzdinti savęs. Atsimenu, kaip jis išgyveno ir savo sunkius laikus. Jis nukreipė dėmesį į literatūrą, draugus, gyvenimo malonumus. Kad ir kaip jam buvo labai sunku, jis vis tiek ėjo, pavyzdžiui, grybauti. Jis sugebėjo iš gyvenimo ištraukti paskutinius syvus, būti egoistu gerąja prasme“, – pasakojo G.Tuminaitė.
Paskutinėmis dienomis jiedu kartu repetavo, bet sušlubavus sveikatai režisierius turėjo atsigulti į ligoninę: „Nors fizinis kūnas buvo jau labai silpnas ir jam dėl to buvo gėda, iki pat paskutinės dienos jis išlaikė aiškias mintis, užmojus. Jeigu kas nors būtų buvęs šalia, jo gyvybės ir polėkio būtų užtekę dar keliems žmonėms.“
R.Tuminą ištiko staigi mirtis nuo trūkusio trombo plaučiuose. Pasak G.Tuminaitės, dėl to išėjimas nebuvo kankinantis.
A.Šataitė: jis turėjo daug planų ir idėjų
Palydėti R.Tumino atvyko ir jo mokinė, aktorė Agnė Šataitė. Ji prisiminė paskutines su režisieriumi praleistas akimirkas.
„Mes organizavome susitikimus su juo, padovanojome jam palmę ir kvietėme keliauti į naują Madagaskarą. R.Tuminas pasiryžo, tad ėmėme jam pristatinėti naujas medžiagas, jis klausėsi ir atrinkinėjo. Taip jis galiausiai nusprendė, kad Vilniaus mažajame teatre kurs spektaklį „Balta drobulė“. Jis turėjo labai daug idėjų, deja, nespėjo jų įgyvendinti“, – dalinosi A.Šataitė.
„Kalbėdama apie šį žmogų jaučiu begalinį pasididžiavimą. Jaučiuosi palaiminta jo darbuose ir šviesoje. Tam tikra prasme jaučiausi ypatinga, kaip ir visi likusieji R.Tumino mokiniai. Jis buvo gražus tuo, kad jam rūpėjo kiekvienas žmogus: nuo teatro budinčio iki scenos darbuotojo. Jis niekada nesibodėdavo užeiti į cechus ir paklausti, kaip sekasi ten dirbantiems žmonėms“, – prisiminė A.Šataitė.
M.Capas: jis nemėgo piktumo
Paskutinį kartą aktorius Mindaugas Capas su R.Tuminu buvo susitikęs prieš keletą mėnesių, kaip tik vykstant spektakliui „Dėdės ir dėdienės“.
„Paskutiniais metais jis dažnai atvažiuodavo ir ateidavo mūsų aplankyti. Susitikdavome tarpduryje ir jis paklausdavo: „na, tai kaip tu? Viskas gerai?“ O paskui savi reikalai – pasiteiraudavome, kaip sveikatos, kaip mes ir vėl jis klausdavo, ar viskas gerai. Pastaruoju metu jo mintys buvo dangiškos. Matyt, jis nemažai galvojo apie savo gyvenimą, ligą, apie tai, ką paliko“, – sakė M.Capas.
Kokį R.Tuminą kaip režisierių matė M.Capas? „Visoks, – atsakė jis. – Kartais būdavo malonus, o kartais griežtas. Nesvarbu, kokį vaidmenį bevaidinsi, jis nemėgo piktumo. Kad ir koks vaidmuo bebūtų visada sakydavo: „Nebūk piktas.“ Su tuo piktumu jis labai kovojo.“
T.Venclova: jo netekimas mums labai skaudus
Į atsisveikinimą su R.Tuminu atvykęs poetas, vertėjas Tomas Venclova sakė, kad labai mažai pažinojo R.Tuminą: „Esu matęs ji Maskvoje kaip labai atvirą, bičiulišką, tiesų žmogų.“
„Jis buvo vienas iš geriausių Lietuvos, ir ne tik, režisierių. Jis pasiekė tikrai pasaulinį statusą, garsą ir jo netekimas mums labai skaudus. Liūdna, kad jo paskutinės dienos buvo aptemdytos tam tikro pjudymo iš pseudopatriotų pusės, bet tie dalykai praeina, o žmogaus orumas, garbė pasilieka“, – teigė T.Venclova
R.Cicėnas: jis buvo lyg tėvas
Dar vienas R.Tumino mokinys, Ramūnas Cicėnas, savo mokytoją atsimena visokį – pykstantį, mylintį, baudžiantį, dovanojantį.
„Jis buvo visoks. Lyg koks tėvas jis mus pastatė ant kojų, išmokė vaikščioti, parodė, kur eiti, paleido į gyvenimą ir po to prižiūrėjo“, – prisimena R.Cicėnas.
Paskutiniais atsiminimais su R.Tuminu R.Cicėnas dalintis nepanoro: „Paskutiniais metais susitikdavome dažnai, bet labai artimai. Bet visa tai liks tarp mūsų.“
G.Baikštytė: bendravimo gija niekada nenutrūko
Aktorė ir žurnalistė Gražina Baikštytė R.Tuminą pažinojo visą gyvenimą: „Jis mokėsi Maskvos teatro institute, o mes su vyru Kinematografijos institute. Tai nuo tų laikų pradėjome bendrauti.“
„Prisimenu jį visokį. Ir kaip studentą, ir kaip mano knygos herojų. Rašydama apie jį knygą važinėdavau į Maskvą, į jo dar tuomet vadovaujama Vachtangovo teatrą. Ten kalbėjomės su juo ir jo aktoriais. Labai gerai mačiau, kaip jis ten gyveno ir kūrė“, – teigė G.Baikštytė.
„Mūsų bendravimo gija niekada nenutrūko, tik paskutiniaisiais metais, kai jam jau buvo sunkiau ir padažnėjo kelionės, matydavomės mažiau. Visgi kai tik jis sugrįždavo Lietuvon, visada gaudavome jo skambutį ir susitikdavome“, – tęsė aktorė.
M.Nedzinskas: su juo buvo įdomu dirbti
Aktorius ir R.Tumino mokinys Martynas Nedzinskas režisierių atsimena, kaip labai veržlų, gyvą, turintį puikų humoro jausmą, atidų, griežtą.
Jis pasidalino pirmuoju susitikimu su režisieriumi: „Kai tik įstojau į aktorinį, grįžau į Klaipėdą. Kaip tik tada netikėtai jį sutikau prie savo namo. Nesupratau, kas įvyko. Pasirodo, jo giminės gyveno visai šalia.“
Anot M.Nedzinsko, su R.Tuminu visada buvo labai įdomu dirbti: „Jis taip gerai pasakodavo istorijas, kad kartais repeticijos tiesiog nutrūkdavo ir mes sėdėdavome ir jo klausydavomės. Tai lyg atskiras spektaklis.“
