Choreografė, šokio teatro „Dansema“ meno vadovė, socialinių mokslų daktarė, 2020 m. apdovanota LR Kultūros ministerijos aukščiausiu apdovanojimu – garbės ženklu „Nešk savo šviesą ir tikėk“, aktyviai kurianti šokio spektaklius kūdikiams ir vaikams Lietuvoje ir užsienyje, nuo praėjusių metų vasaros kartu su šokėja Giedre Subotinaite pamažu žengia į paslapčių pilną nereginčių vaikų pasaulį. Jos užmojis – tiems, kurie niekada nematė šokio, leisti jį pajusti, nieko nepasakojant. Kalbėdama apie ypatingų vaikų auditoriją, Birutė neslepia proceso metu užčiuoptų ypatingų atradimų sau: šių vaikų vaizduotė – beribė, tamsoje jie jaučiasi taip pat gerai, kaip mes šviesoje, o dangus jiems yra kažkas, kas plyti visur ir visada. Su šiais vaikais patirti stebuklai choreografę atvedė prie gelminių kūrybos klodų: „Esmė – ne gudrūs sumanymai. Esmė – ką patiria žiūrovai. O patiria jie ne mano įsivaizduojamą grožį, bet patį judesį. Aš esu tiktai kanalas, per kurį jie pajaučia šokį.“
– Dirbate su niekad pasaulio neregėjusiais vaikais. Kaip sekasi atrasti, užčiuopti ir tyrinėti jų pasaulio suvokimo būdą?
Prieš pradėdama dirbti, daug šia tema domėjausi, kalbėjausi su įvairiais žmonėmis. Daug atrasti padėjo viena nepalietė. Ji pasakojo apie aklų žmonių sapnus: sako, jų sapnai yra ne apie įvaizdžius, bet apie jausmus, emocijas, potyrius, apie kitas jiems suprantamas dimensijas. Mūsų vaizduotė susijusi su tuo, ką esame matę ir ko ne. Kadangi jie nieko niekada nematė, tam tikra prasme jų vaizduotė yra beribė. Kaip jiems suvokti tai, ko negali pačiupinėti? Pavyzdžiui, dangų? Jų supratimas formuojasi per kitų žmonių patirtis ir pasakojimus, kuriuos jie transformuoja į savo įvaizdžius. Pasakysiu pavyzdį: jie sako – dangus yra tai, kas yra virš tavęs ir visur, jis begalinis.
Kitas pavyzdys – visiškai aklo žmogaus buvo paprašyta nupiešti autobusą. Pagal ką jis piešia tą autobusą? Pagal tai, kaip jaučia jį iš vidaus: pirmiausia yra laiptukai, kuriais įlipa, tada turėklai, už kurių laikosi viduje, ir kiti laiptukai, kuriais išlipa. Lyginant su tradiciniu autobuso įvaizdžiu, sakyčiau, toks piešinys išreiškia daug platesnę vaizduotę. Jų vaizduotės neriboja tikri objektai. Ji nelimituota. Jie paišo pasaulį taip, kaip juo naudojasi. Beje, vienas iš jų juokų: „Mes daug įgalesni, nes mes galime skaityti tamsoje, o jūs – ne!“
– Kaip niekada neregėjusiam žmogui žodžiais apibrėžtumėte, kas yra šiuolaikinis šokis?
Kaip tik nuo šito ir pradėjau – dirbdama su vaikais aš noriu, kad jie patirtų šokį ne per apibūdinimą žodžiais. Man visą laiką vis kirbėjo šis dalykas: jeigu mes teigiame, kad šokis yra neverbalinis menas, kodėl jo mokome, žodžiais bandydami paaiškinti tai, kas yra iš esmės neverbalinė, tam tikra prasme netgi priešinga išraiškos priemonė? Žinoma, nekalbu apie atvejus, kai žmonės šokį analizuoja, sakykime, teatro kritikai ar mokslininkai, pedagogai.
Mano giliu įsitikinimu, geriausias šokio mokymo būdas yra darant: judant pačiam tol, kol supranti, kaip ir ką reikia padaryti. Ši tradicija labai gaji rytuose – ten šokio pamokose neužduodami klausimai: turi daryti tol, kol pajunti. Tai – labai ilgas procesas. Mes, vakariečiai, viską norime paaiškinti: rodome judesį ir jį komentuojame. Tada dirba mūsų sąmonė, ir pajusti tampa sunkiau.
Su Šilo mokyklos vaikais, kurie turi visokių negalių ir galių, pradėjome dirbti 2016 metais. Ten yra vaikų, kurie nekalba, todėl ir tas aiškinimas jiems neveikia. Lygiai kaip neveikia kūdikiams, su kuriais įprastai dirbame: tu tiesiog darai, ir jie daro kartu. Tą pačią neaiškinimo metodiką norėjau panaudoti ir kurdama spektaklį akliesiems.
Dariau tyrimą ir išsiaiškinau, kad akliesiems viskas diegiama būtent per kalbėjimą, per sakymą, ką daryti. Pradėjau galvoti, kaip padaryti, kad nepasakojant, kas vyksta, aklas vaikas galėtų suvokti šokį. Drauge svarbu suvokti, kad tai nėra šokio pamoka – mes jų nemokome šokti ir neturime tokio tikslo. Mes ieškome būdų, kaip jie galėtų pajusti, kad mes šokame, ir suvokti, kad tai, ką darome, yra šokis. Nes kad mes judame, ir taip yra aišku. Bet kad tai yra šokis, ir kuo toks judėjimas skiriasi nuo bet kurio kito judėjimo, – štai čia yra svarbiausias klausimas. Šiuo metu ieškau būdų, kaip pačiu šokimu jiems suteikti galimybę patirti šokį. Noriu sukurti sistemą, kuri leistų neregintiems vaikams atrasti šokį – nors skamba žiauriai – iš žiūrovų pozicijos.
– Kaip suprantu, norite sukurti spektaklį ne su tokiais vaikais kaip atlikėjais, o tokiems vaikams kaip auditorijai, teisingai?
Taip, jie nėra šokėjai. Bet jų žiūroviškumas įtvirtinamas kitais kanalais – per lietimą arba per judėjimą drauge. Žinoma, galima eiti kitu keliu – kai koks nors žmogus sėdi šalia ir neregiui pasakoja, kas vyksta, kas kokią koją kelia, kas kur gulasi ant žemės... Bet aš pasirinkau kitą variantą – noriu, kad vaikas pats patirtų prisijungdamas. Svarbiausiu aspektu čia tampa tavo kaip šokėjo geba suprasti, kad jie supranta, patiria, jaučia. Kaip žinoti, kad jie žino?
Man kol kas yra mistika, kai jie pakartoja tai, ką darai tu. Kai jie šalia šoka tą patį, ką tu, ko gero, per grindis jausdami vibracijas. Jie taip pat naudojasi uosle, ima už rankų, bando užčiuopti. Kol kas mes dar tik pakeliui į supratimą, kaip kas vyksta. Bet matome neįtikėtinų pavyzdžių. Viena kalbanti mergaitė, pavyzdžiui, rodėsi, nieko nedaro, lyg ir nieko nesupranta. Paskui per pertraukėlę ji nueina prie savo tėvų, atsiveda juos ir liepia daryti tai, ką jautė darant mus. Taip supranti, kad ji suvokia šokį. Vienas berniukas, nešnekantis, rodėsi, tik slankioja šalia. Paskui jau žiūrime, kad pats vienas viską tą patį daro. Ten atsiveria tokios visatos! Baugu, kad kas nepraslystų, nes medžiagos – be galo daug.
– Kaip tokiame procese išryškėja aplinkos saugumo, patikimumo svarba? Aplinkos ne tik lokacijos, bet ir ryšio su šokėjais prasme?
Taip, be saugios aplinkos dėmens neapsieina nei šis procesas, nei bet koks spektaklis kūdikiams. Kitaip yra neįmanoma, nes šokis – kinestetinis menas, ir tiek kūdikiai, tiek neregiai vaikai reaguoja kinestetiškai. Šiai reakcijai aplinka privalo būti saugi ir drauge žadinanti pojūčius, ypač lytėjimo. Pastebėjome, kad rankomis jie liečia mažiau, daugiau – pėdomis, visada nori nusiauti. Norėdami sukurti saugią apribotą erdvę, pasiuvome kilimą, susidedantį iš įvairių fragmentų. Kiekviena kilimo sritis turi tam tikrą faktūrą, kažkur yra šalta, kažkur – šilta, vienur švelnu, minkšta, kitur kieta, grubu, kanda, braška. Šie patyriminiai aspektai padeda jiems orientuotis, kokioje erdvėje jie yra. Visą teritoriją aptveriame, kad būtų saugu, kad neatsitrenktų į sieną.
Taip pat sukūrėme pandeminiam šokiui pritaikytus kostiumus, prie kurių prisiuvome pusantro metro ilgio virveles. Laikydamiesi už jų, žiūrovai gali išlaikyti saugų atstumą. Vienoje sesijoje dariau eksperimentą: pati užsidengiau akis, ir vienas aklas berniukas, laikydamas už minėtų kostiumo virvelių, vedžiojo mane po erdvę. Matau, kad nespėju, einu šliauždama, nes visai nesiorientuoju! Kai tik jis kur nors pasuka, aš absoliučiai nebeįsivaizduoju, kur esu. Ir bijau, atsargiai einu, o jis mane bėgom tempia! Šia prasme jie neturi jokių baimių, jaučiasi laisvi ir drąsūs: kai ištyrinėja erdvę, paskui be jokių lazdelių laksto, ir tu jų nepagausi. O mes tamsoje iš karto įsitempiame.
– Kaip tokios patirtys, kai ne tik nuolatos bendrauji, bet ir savo kailiu tyrinėji tą kitokį gyvenimą, keičia žvilgsnį į pačią negalią ar negalėjimą, kuris vienoks ar kitoks būdingas daugumai mūsų?
Iš tiesų vis ieškau žodžių, kaip apsieiti be tų neįgalieji, su sutrikimais, su specialiaisiais poreikiais, su ypatingais poreikiais. Angliškoje literatūroje radau skirtingų galių terminą – different / various abilities: net ne gebėjimai, o galios. Kadangi aš, užsidengusi akis, tampu absoliučiai neįgali judėti ir nesiorientuoju erdvėje, tai bandymas lyginti galias ir negalias praranda prasmę.
Dirbdama su neregiais, daug bendrauju su fenomenologu Algiu Mickūnu. Jis, žvelgdamas iš fenomenologinės perspektyvos, man išaiškino, kad ne rega šokyje yra esmė, o būtent ritmika ir kinestetika. Anksčiau sakydavome, kad šokis yra vizualusis menas. Diskutuojant su Algiu, ši samprata ėmė keistis. Kaip ir neįgalumo samprata: juk apie negalią mes sprendžiame iš savo galių pozicijų. O tai yra absoliučiai neteisinga. Nėra taip, kad žmogus turi negalią, tiesiog jo galia yra kitokia – jis skirtingai panaudoja akis, jis mato skirtingai, negu aš matau.
Kai šnekama apie tokią publiką, apie tokius žiūrovus, iškyla labai daug etinių, moralinių aspektų, pradedant nuo to, kaip kalbėti, kaip įvardyti, kaip pasakyti, kaip surasti tas formas, kad tų vaikų nekeistume, netaisytume. Man tai – ne problema, aš jų ir taip netaisau ir neieškau, kaip juos pakeisti. Bet apskritai visuomenėje justi labai daug noro ištaisyti jų negalėjimus, kuriuos mes vertiname pagal savo galėjimus.
– Kokie Jūsų lūkesčiai šios ypatingos auditorijos patirčiai? Ką šie vaikai čia patirs, išsineš?
Mano pagrindinis siekis – sudaryti galimybę jiems patirti šokį. Norisi keisti ir vyraujantį visuomenės supratimą apie tai, kas yra šokis: kad tai nebūtinai valsas ar koks nors čia čia čia, kur susikabini, kur yra žingsniai, kuriuos reikia kartoti. Iš tėvų kartais tenka išgirsti: „mano vaikas nešoka“. Mes sakome – šoka, ateikit pažiūrėti! Jie nežino, kad šokis gali būti visoks.
Mes ateiname iš kitos sistemos, nežinodami, ką tie vaikai gali, ko ne. Mes ateiname ir šokame kartu, kiek jie prisideda, tiek. Ir staiga kokia nors auklėtoja, kuri vaiką prižiūri penkerius metus kiekvieną dieną, pripuola nustebusi: sako, bet jis niekad nevaikšto, nebėgioja, nekelia rankų! Kodėl jis pas jus ir rankas kelia, ir bėga su jumis, ir atsitupia, ir atsigula? Joms ten didžiausi atradimai; būna, kad verkia.
Reikia turėti minty tai, kad mes tiems vaikams neaiškiname, ką daryti. Man atrodo, kad kai nėra spaudimo, įpareigojančio kažką daryti, kažką suprasti, tas vaikas natūraliai atsipalaiduoja. Tada jam ir rankos pasikelia, ir kojos susilenkia. Bet mes neateiname su mintimi paskatinti juos daryti kažką naujo: mes ateiname, norėdami sukurti jiems tokią aplinką, kurioje jie galėtų pasireikšti taip, kaip jaučia. Sudaryti jiems galimybes pabūti aplinkoje, grubiai pasakius, kur niekas neknisa proto.
Drauge pastebiu, kad tiems vaikams baugu kažką daryti, kai negirdi instrukcijų. Jie taip pripratę prie instrukcijų, kad ir žingsnį bijo žengti, kol neišgirsta nurodymo. Aš atsistoju šalia, paimu už rankos, ir mes einame: vaikui reikia laiko, kol suvokia, kad nereikia klausyti komandos, kad gali daryti taip, kaip nori. Mes nieko iš jų nesitikime, ateiname tiesiog būti kartu. Būtent tai, matyt, juos ir paveikia, tokiomis sąlygomis ir prasideda transformacijos.
– Literatūroje aprašinėjami įvairūs būdai, kaip neregius paveikti šokiu, bet prie šokio pripliusuojama labai daug kitų poveikių būdų – lytėjimas, garsas, kitų pojūčių dirginimas, o pats šokis lieka beveik paraštėse. Iš Jūsų aš girdžiu, kad spektaklyje šokis bus pati kvintesencija.
Taip, tai bus grynas abstraktusis šokis. Pure dance, be jokių priemaišų, siužetų, vien tik pati šokio esmė – pokytis erdvėje, pokytis laike, energijų mainai. Jeigu tai patiri, tai suvoki, tada nebesvarbu, ar apsirengsi liaudies šokiams ir judesius sudėsi į jų sistemą, ar nersi į brazilišką kostiumą ir šoksi sambą. Esmė yra pats suvokimas – judesio konstravimo, ritminių, laiko struktūrų su įvairiomis raiškos kokybėmis, kurios susideda į vientisą šokį.
– Ir visa tai vyks tyloje?
Ne, scenoje tyla neįmanoma. Tada bet koks garsas, kai kas nors kur nors sučeža, nukrenta, iš karto atkreipia neregių dėmesį į tą pusę kaip stiprus dirgiklis. Todėl pritaikėme muziką, kuri veiks labiau kaip fonas, nuslopinantis tą kasdienį triukšmą. Kad garsinėje aplinkoje jie jaustųsi saugiai ir nuo kiekvieno garso neįsitemptų.
– Kaip šis darbas keičia jūsų požiūrį į įprastus kūrybinius procesus ir įprastas auditorijas?
Kuriant šį spektaklį, kuriame dalyvauju ir pati, svarbiausia buvo pačiai viduje nusiraminti: nebegalvoti apie tai, kaip atrodau, juk vis tiek niekas nemato! Labai daug metų nebuvau scenoje. Į šį procesą atėjau ne dėl to, kad labai noriu šokti; tiesiog norėjau pati patirti visus atradimus. Juk ėjau absoliučiai nežinodama, nuo ko pradėti ir ką daryti. Aš pati mokiausi. Bet visą laiką vertini, analizuoji, kaip atrodai, ar spektaklis gražus, ar jis patiks, ar nepatiks... Paskui sėdžiu ir galvoju – ko aš čia jaudinuosi? Niekas nieko nemato, yra tiktai jausmas.
Šita publika man padėjo suvokti, kad iš tikrųjų reikia susitelkti į darymą, o ne į galvojimą, kaip tai atrodo kitiems. Kurdami spektaklį, dauguma galvoja, kaip gudriai kažką sugalvojo. O čia aš suvokiau, kad ne tai yra esmė: esmė, ką tie žiūrovai gauna, ką patiria. Ir patiria jie ne mano įsivaizduojamą grožį, o patį judesį, ir aš esu tiktai kanalas, per kurį jie tą judesį pajaučia.
Šis procesas labai keičia visą percepciją, patį šokio suvokimą: mane patraukė į tokius klodus, kuriuose lig šiol dar nebuvau. Labai daug visko manyje atsivėrė, išryškėjo gausybė naujų briaunų. Atradau, kaip visai kitaip galima patirti šokį, atsitraukiant nuo savo limitų ir savo galių patyrimo. Mums atrodo, kad lengviausia šokį patirti žiūrint, bet dabar jau akivaizdu, kad nebūtinai. Ir dangų patirti labai lengva pažiūrėjus, bet įmanoma jį pajusti ir kitaip.
