Priešingai jo daromų nusikaltimų mastui, Eichmannas buvo nedidelio ūgio, niekuo neišsiskiriantis vyras, rūpestingas šeimos tėvas, geras kaimynas, pavyzdingas pilietis, netgi savo laiku skaitęs Kanto filosofiją. Slaugytojas – Charlesas Cullenas, pagyrimų nestokojęs kolega ir bičiulis, 16 metų dirbęs įvairiuose medicinos centruose slaugytoju, žudęs pacientus intensyvios slaugos/reanimacijos skyriuose. Tapo „efektyviausiu“ serijiniu žudiku Amerikos istorijoje, 2004 m. buvo nuteistas kalėti iki gyvos galvos. Cullenas ne tik nesusitepdavo rankų, mirtina doze vaistų užnuodydamas fiziologinį skystį, – jo ir aukos buvo visiškai atsitiktinės, jis, kaip ir Eichmannas, panašu, negalėjo suformuoti jokio rišlesnio paaiškinimo, kodėl taip daręs. Aukštuomenės dama – Svetlana Maniovič, dabartinio Rusijos Federacijos gynybos viceministro Timuro Ivanovo žmona (jie išsiskyrė karo išvakarėse, vengdami sankcijų jai poveikio). Kol Svetlanos vyras aktyviai kursto genocidinio karo mašiną Ukrainoje, ji ne tik mėgaujasi vakarietiško gyvenimo stiliumi, bet ir demonstruoja egzistencinį lengvumą, fiksuodama išskirtinės prabangos, džiaugsmo ir atostogų akimirkas socialiniuose tinkluose.
Visos skirtingos istorijos savaip praskleidžia tai, ką filosofė Hannah Arendt, stebėjusi Eichmanno teismą, įvardijo kaip blogio banalumą. Iš jų matyti, kad blogis neturi sau „palankaus“ laiko ar tinkamų aplinkybių – jis randasi ir auga skirtingose aplinkose ir skirtingomis sąlygomis. Jo galime dažnai neatpažinti ar nepastebėti, mat jis kliaujasi tokiais pat visuomenės nariais, kaip ir mes patys.
Blogio banalumo tezė, kuriai šiais metais sukanka 60 metų, tapo apmąstymus apie XX a. didžiuosius nusikaltimus, teisinę bei moralinę atsakomybę, blogio prigimtį stipriai kreipiančia idėja. 2022 m. kovą socialinius tinklus pasiekė nuotrauka iš Irpinės, kur Rusijos kariai keliaudami per namus žudė, kankino žmones ir plėšė jų turtą. Vienuose tokių namų tarp išverstų daiktų buvo matyti knyga įplėštais puslapiais pavadinimu Банальність зла. Суд над Айхманом в Єрусалимі. Blogio banalumo klausimas vėl sugrįžta ne istorinės atminties ar filosofinių svarstymų forma, o kaip realybė, kurią turime naujai permąstyti.
Kuo labiau anuomet, teismo salėje Eichmanną prokuroras bandė pristatyti kaip „didžiausią monstrą, kokį tik yra matęs pasaulis“, tuo didesnė praraja žiojosi tarp Eichmanno kaip apsukraus nusikaltimo vykdytojo ir Eichmanno kaip menko žmogelio. Čia, teismo salėje, Arendt konstatuoja, jog radosi naujo tipo nusikaltėlis – ne blogio siekiantis piktavalis, puolęs angelas, bet niekada dėl gėrio ir blogio neapsisprendęs, nemąstantis žmogus.
Nemąstymas – tai nesugebėjimas matyti pasaulio iš kito perspektyvos. Tai sugebėjimas visiškai angažuotis savame, kad ir nedideliame pasaulėlyje. Nors Svetlanos gyvenimas prabangus, driekiasi tarp madingiausių Europos sostinių – Londono, Paryžiaus, Romos – ekskliuzyvinių, prabangių „butikų“, šis pasaulis atrodo mažas ir nykus. Jame nėra vietos kitiems, užuojautai ar netgi pykčiui. Gyvenimas prasideda ir baigiasi Instagram nuotraukomis, gražiu ir prabangiu fasadu, anapus kurio neįmanoma pajausti žmogiškumo.
Jos nuotraukos primena vaizdus iš Aušvico ir Treblinkos, fiksuojančius moteris, kurios iš Vokietijos atvykdavo į kruvinąsias žemes kaip nacių žudikų kompanionės, linksmintojos, žmonos, meilužės, namų aplinką svetimose žemėse puoselėjančios „fėjos“1. Priešingai paskirų asmenų nusikaltimams, politiškai organizuotas blogis yra įmanomas tik įtraukiant didelę visuomenės dalį, kuri ne tik atlieka nusikaltimus, bet ir juos įgalina – administruoja sistemą, organizuoja transportą, dokumentuoja rezultatus. Iš mirties stovyklų ar jų prieigų mus pasiekiantys pasakojimai neretai prisotinti buities detalių, o tuo tarpu žudymas ir jo organizavimas lieka arba kažkas tolima, arba kas vyksta pačių jų gyvenimiškų rūpesčių paribiuose. Nuotraukose jos greta karininkų šypsosi, šoka, dainuoja prie vaišėmis nukrautų stalų, „atsipalaiduoja“ po darbo dienos šalia esančioje stovykloje, deginant, nuodijant dujomis ir marinant badu tūkstančius vyrų, moterų ir vaikų. Tiesa, visos šio pasaulio Svetlanos, priešingai nei dalis nacių moterų, keliaudavusių į mirties zonas, savo rankomis nieko nežudo. Vis dėlto masiniai nusikaltimai nebūtų įmanomi, jeigu nebūtų apsupti tylos, gebos gyventi šalia šio blogio, nebūti jo sukrėstiems, be žmonių, kurie palaiko „normalumo“, nepakitusios tikrovės įspūdį tiems, kurių darbas – žudyti.
Teisme Eichmannas laikėsi vienos pagrindinės strategijos: perkelti atsakomybę partijos lyderiams.
Nemąstymas – tai ir nesugebėjimas suvokti savo veiksmų prasmės. Teisme Eichmannas laikėsi vienos pagrindinės strategijos: perkelti atsakomybę partijos lyderiams. Jį gynęs vokiečių advokatas Robertas Servatius siekė pateikti Eichmanną kaip visiškai subjektiškumo neturėjusį didelės mašinos sraigtelį, kurio funkcija valstybėje tapo žmonių organizavimas ir parengimas masiniam išnykimui. Eichmannas esą „tik“ vykdė įsakymus. Šis „tik“ yra tiesiog kurtinantis, jį girdime ir šiandien Ukrainoje – šoviau penkerių-šešerių metų vaikui į galvą, nes tokį įsakymą gavau, sako liudijantys „Wagner“ grupės nariai2. Panašu, Cullenas savo pacientus žudė vien dėl to, kad sistema leidusi nebaudžiamai tą daryti. Pats Eichmannas, netgi priešingai, bandė demonstruoti savo išskirtinai moralinį charakterį, pabrėžtinai kalbėjo apie savo pareigingumą, apie kruopštumą ir pasišventimą darbui (netgi nutildant sąžinės balsą), tyrėjams apklausos metu yra minėjęs ir tai, jog bando gyventi pagal Kanto moralinį imperatyvą. Kaip tokie prieštaravimai sutelpa vieno žmogaus kūne/sieloje/prote? Tai ir yra nemąstymas, nesugebėjimas arba nenoras sau išskleisti savo pačių veiksmų prasmės, veikiau ieškant ir randant savo veiksmų klišinius pateisinimus.
Nuo teologinio iki funkcinio blogio
Blogis, kurį reprezentuoja tokios žmonijos tragedijos kaip Šoa, yra kažkur „tarp“: tokie nusikaltimai įvyksta sekuliarizmo sąlygomis, kai daugiau anonimiškumo, susvetimėjimo, biurokratizmo. Tačiau kartu jaučiame, kaip ši blogio tikrovė kelia iššūkį mūsų sekuliariam mąstymui ir supratimui. Nepaisant visų parašytų studijų ir rekonstruotų aplinkybių, kai mąstome apie tokius nusikaltimus, jokie paaiškinimai neatrodo pakankami. Blogis, apie kurį čia kalbame, yra „gilesnis“.
Tokį „išslydimą“ jaučiame ir šiandien. Jau metus istorikai, analitikai ir filosofai kalba apie Rusiją, jos politinės santvarkos sukurtą ar netgi per amžius besitęsiančią imperialistinę ideologiją, dekonstruodami jos istorines formas ir palikimą sovietinėje ir postsovietinėje sistemose. Visgi jaučiamės šiek tiek bejėgiai prieš šiuos aiškinimus. Jų vis nepakanka, jie nepatenkina ir verčia vėl klausti, kaip tai įmanoma? Blogis, kuris deformuoja žmogaus sielas, sunaikina vaikystes ir negrįžtamai pakeičia, negali būti „tik“ nusikaltimas, kurio skriaudą atlygina valstybė pagal galiojančias teisės normas. Juo pažeidžiamas ne tik įstatymas ar visuomenės nustatytos normos, bet ir pats žmogiškumas. Stebėdami blogio apraiškas, jaučiame jo transcendenciją, jo realumas peržengia visus galimus paaiškinimus ir aprašymus. Jaučiame, kad Ukrainoje kova vyksta ne dėl žemių, tai ne kova tarp skirtingų režimų ir gyvenimo būdų. Vyksta kova tarp šviesos ir tamsos, kai ant kortos pastatytas žmogiškumas.
Toks blogio neapčiuopiamumas veda link teologinės perspektyvos. Paulas Kahnas rašo: „Nuopuolio istorija yra neatsiejama religinio mito apie pradžią dalis. Per amžius blogį simbolizavo puolęs angelas, Šėtonas. Imdamiesi blogio klausimo jaučiame, kad atsiduriame už mums įprasto patyrimo ir suvokimo ribos. Blogis nėra vien kokia nors elgesio stoka ar jo taisyklės užmarštis. Todėl klausimas apie blogį prasideda ne nuo primityvaus kasdieniškumo, o veikiau nuo patyrimų, kurie susiliečia su sakralumu“3. Kahnas čia apčiuopia mūsų modernaus, metodiško proto ribotumą suvokti blogį, tad idant perteiktume jo patyrimą ir poveikį, mes atsisukame į teologiją. Žvelgiant iš šios perspektyvos, moderniojo mokslo žmogus pasižymi netikra ir netinkama didybe. Norėdamas dekonstruoti blogį į aiškiai apčiuopiamas ir paaiškinamas dalis, žmogus siekia apčiuopti tą lemtingą momentą, kai pasukame link blogio, ir taip užkirsti jam kelią. Toks bandymas blogį visiškai perprasti – tai žmogaus noras „žaisti dievus“, įvaldyti gėrio ir blogio jėgas, kas veda prie ypatingai pavojingo dalyko – bandyti suvaldyti žmonijos likimą, neretai paaukojant patį žmogų dėl kilnaus tikslo. Tą girdime ir šiandien, kai Maskvos intelektualinis ir religinis elitai kalba apie Tiesą (istina), kuriai gali būti aukojama tiesa (pravda), kurią su nepamatuota arogancija skleisti prisiima „rusiškojo pasaulio“ politinis projektas.
Žvelgiant teologiškai, pasaulyje veikia jėgos, didesnės už žmogų. Šiuo atveju netgi politinis blogis, kurį reprezentuoja totalitarinių režimų nusikaltimai, ieško žmogaus, per kurį jis galėtų veikti, ideologija yra ne kas kita, kaip žmogaus gundymo ir paklydimo forma, o politinė erdvė, panašiai kaip žmogaus siela, yra kovos tarp gėrio ir blogio arena. Kas kita, jei ne Šėtono darbas: rūšiuoti žmones, su kasdieniu nuoboduliu siųsti vaikus į dujų kameras ar juos deportuoti, laikyti šeimas įkalintas rūsiuose be maisto, šilumos ir šviesos, pelenais paversti ištisus miestus? Tai arba nuopuolis, arba apsėdimas, jaučiant pasitenkinimą dėl kito kančios.
Arendt banalaus blogio tezė iškyla per ryškų kontrastą su teologiniais blogio apmąstymais4. Stebėdama Eichmanną, Arendt griežtai atmetė pastangą apie blogį mąstyti ir kalbėti kaip apie didingą, monstrišką ar velnišką. „Jeigu kas ir buvo visiškai praradęs demoniškumo aurą – tai buvo ponas Eichmannas“5. Blogio mitologizavimas, sekant Arendt, nukreipia dėmesį nuo asmeninės atsakomybės, paprasto fakto, kad veikia ne velnias, o žmonės. Kai blogis redukuojamas į žmogų, kurio siela pavergta velnio, tai ir blogis nėra žmogaus rankų darbas. Tokiam subjektiškumo perkėlimo judesiui gali būti sunku atsispirti, susidūrus su milžinišku, sunkiai suvokiamu blogiu, jį atitikti turinčio didingo motyvo ar idėjų, nes paprasčiausiai tokių žmonių nebūna. Toks požiūris leidžia ir mums patiems lengviau atsipūsti, nes mes patys nesame monstrai ir gyvename tarp žmonių.
Klaidinga ir klaidinanti yra interpretacija blogį sutapatinti su funkcija, kai žmogus redukuojamas iki sraigtelio, kurį galima pakeisti bet kuriuo kitu. Moderni, sekuliari politinė sąmonė prie blogio klausimo prieina metodiškai: siekia blogį dekonstruoti, analizuodama jo ištakas, prielaidas, struktūrines, psichologines, kultūrines sąlygas. Tokios dekonstrukcijos kita pusė yra konstruktyvizmas. Tariama, kad jei ne sustabdyti blogį, tai bent jau apriboti jo plitimą galima atitinkamai kuriant institucijas, normas, kultūrinę ir socialinę terpę. Tokiu atveju blogis ir jo galimybės priklausytų nuo politikos ir politinės santvarkos. Ši nuostata susijusi su mūsų pačių tikėjimu ir pasitikėjimu, kad politinė santvarka, valstybės normos ir joje besiskleidžiantis santykis tarp valstybės ir žmogaus iš esmės paveikia tai, kas esame, ką priimame kaip normą ir kaip save projektuojame. Tai, sekant Arendt blogio banalumo idėja, reikštų pripažinti perdėm deterministinę, absoliučią aplinkybių galią prieš asmens subjektiškumą. Toks blogio vykdymas bet kurio žmogaus rankomis yra kiek kitokia, tačiau ta pati žmogaus atsakomybės minimizavimo forma, besiremianti prielaida, kad bet kuris žmogus panašioje situacijoje elgsis taip pat. Kontrargumentu iš Šoa istorijos tampa gelbėtojų pavyzdys, rodantis, kad nepriklausomai nuo aplinkybių vienodumo, esama žmonių, nepaklusiančių toms aplinkybėms, kurios tariamai turėtų (pa)teisinti budelius.
Arendt blogio apmąstymai artimesni kantiškai perspektyvai. Arendt taria, kad jeigu kiekvienas mūsų išties nuoširdžiai ir sąžiningai apmąstytų tai, ką daro, tai didesnė dalis niekada nesiimtų blogio ir nesileistų būti jam ar jo panaudojami. Paprastai tariant, nėra tokios politinės santvarkos, kurios įsteigimu galėtume sau pateisinti žmonių paaukojimą jai. Nėra tokios idėjos, kuri galėtų atsverti šūvį į motiną, prie duobės savo kūnu dengiančią vaikus, ar vaiko sudaužytą širdį, stovint savo namų kieme prie rankomis iškasto motinos kapo. Radikaliausia žmogaus nepasidavimo smurtui ir prievartai forma Arendt kūryboje reikėtų išskirti gebą atleisti. Žmogaus geba atleisti reiškia, kad jis atsisako keršto tokioje situacijoje, kurioje jis gali būti „natūrali“ reakcija, o galbūt netgi ir aplinkinių pateisinamas ar suprantamas kaip pagrįstas ir tinkamas atsakas6. Tai artima Kanto moraliniam imperatyvui niekada nenaudoti žmogaus kaip priemonės – savo tikslams, poreikiams, kerštui patenkinti, o visada jam būti tikslu. Blogis, pasak Kanto, yra valios heteronomija ir negali būti būdingas protaujančio žmogaus pradui7.
Kantas Religijoje vien tik proto ribose radikalų blogį apibūdino kaip tokį, kuris kyla iš moralinio imperatyvo subordinacijos, elgesio ir sprendimų pradiniu principu pasirenkant ne jį, o kokius nors kitus motyvus. Kitaip tariant, blogiui reikia to, kuris pasiduoda arba pasirenka blogį, o tai numato tam tikrą subjektiškumą, iniciatyvą. Arendt patikslindama radikalų blogį priskiria naujo tipo nusikaltėliui, kuris gali sugriauti pasaulį neapsisprendęs dėl to, ar šis turi egzistuoti, ar ne. Jeigu Kanto žmogus blogį vykdo dėl to, kad nesugeba sekti moraline pareiga, tai Arendt svarbesnis jo nenoras arba atsisakymas rinktis būti geram ar
blogam apskritai.
Blogis, baisesnis už velnią
Nesugebėjusi Eichmanno asmenyje įžvelgti metafizinio, žmogaus ribas ir gebėjimus peržengiančio blogio, Arendt daro išvadą, kad šis niekuo neišsiskiriantis žmogus yra baisesnis už patį velnią. „Problema dėl Eichmanno būtent ta, kad daugybė tokių kaip jis nebuvo nei iškrypę, nei sadistai, priešingai, jie buvo ir vis dar tebėra siaubingai ir gąsdinančiai normalūs. Žvelgiant iš mūsų teisinių institucijų ir moralinio sprendimo perspektyvos, šis normalumas dar labiau gąsdino nei krūvon sudėtos visos žiaurybės, nes tai reiškė [...], kad šis naujo tipo nusikaltėlis, faktiškai būdamas hostis generis humani, vykdo savo nusikaltimus tokiomis aplinkybėmis, kuriomis jam beveik neįmanoma žinoti arba jausti, ar jis daro ką nors bloga“8.
Kodėl šis blogis yra labiau gąsdinantis už patį velnią? Labiausiai baugina žmogaus komfortas būti žmogumi be savybių, nesiskiriančiu iš kitų.
Kodėl šis blogis yra labiau gąsdinantis už patį velnią? Labiausiai baugina žmogaus komfortas būti žmogumi be savybių, nesiskiriančiu iš kitų9. Tai toks muziliškas „žmogus be savybių“, apie kurį mąstyti netinka „didžiojo“ piktadario, savito istorijos antiherojaus tropas. Antiherojus, ypač šekspyriškas, gali kelti susidomėjimą ar netgi susižavėjimą, nes jis tarsi maištininkas, atmetantis visa tai, ką priklausydami visuomenei turime priimti kaip elgesio normas. Didieji piktadariai mums atveria mūsų pačių blogąją prigimties dalį, apie ją primena. Pagaliau jais neretai žavimasi, kadangi jie, meistriškai pasitelkdami apgaulę, pyktį ar kerštą, neretai ir draugystę, pasitikėjimą, demonstruoja itin subtilų žmogaus būklės išmanymą. Tą matome ir iš perdėm lėtai blėstančio žavesio tokiais valdovais kaip Putinas, kuris yra tarsi apgaulės meistras, didysis manipuliatorius, besipriešinantis Vakarų nustatytai tvarkai.
Matome radikalų blogį, tačiau anapus jo negalime atpažinti žmogiškumo, netgi jei tai reikštų blogiausių impulsų ir žemiausių motyvų pripažinimą. „Eichmannas nebuvo nei Jagas, nei Makbetas, ir nieko nebūtų svetimesnio jo dvasiai, kaip pasiryžti su Ričardu III „tapti piktadariu“, – rašo Arendt10. Netgi nuskambėjus daugiau nei 100 išgyvenusiųjų liudijimų apie patyrimus mirties lageriuose, jis atrodė visiškai laisvas nuo sąžinės priekaištų. Jis nedrįsęs ne tik spręsti apie jam duotų įsakymų pagrįstumą, bet ir priekaištauti sau dėl savo paties veiksmų ir jų pasekmių. Tai, daro išvadą Arendt, gyvenimas visiškoje tyloje, kuris sėja blogį, kai žmogus nesugeba įsiklausyti į kito balsą ir perspektyvą, kitaip tariant, vesti pokalbio su sąžine. Eichmannui jokio nepatogumo nekėlė aplinkybė, kad tai, ką jis vykdė kaip pareigą, buvo nusikaltimas žmogiškumui. Teismas jam tebuvo nevykęs istorijos pokštas.
Blogio banalumo tezė tokia frustruojanti ne dėl to, kad ji minimizuoja blogį, bet kad yra susijusi su mūsų judeo-krikščioniška viltimi anapus didelio blogio rasti kai ką substanciško. Toks banalus blogis referuoja į sąlyginį ramumą, sąžinės nepažeidžiamumą tų, kurie jį vykdo, ir dėl to Arendt tezė sulaukė (ir vis dar sulaukia) nemažai kritikos. Tai toks kasdieniškas ir neišsiskiriantis blogis, be patoso, emocijos, kuri gali būti būdinga piktadariui, jis (į)vyksta nepastebimai, kaip „nieko ypatingo“, kaip dar vienas dalykas, šalia visų kitų gyvenimo nutikimų. Toks blogis kontrastuoja su blogio mastu, jo viską griaunančia jėga11.
Banalus blogis atskleidžia, kad jis yra tarsi grybelis – slenka paviršiumi ir, kaip pastebi Arendt, potencialiai gali plisti be jokios ribos12. Banalus blogis pasirodo daugeliu kaukių, tačiau nuplėšus vieną, po ja bus tik dar viena kaukė, dar vienas pagal aplinkybes prisiimtas vaidmuo. Jame esama žmogaus savasties trūkumo. Žvelgdami į tokius kaip Eichmannas ar Cullenas, neturime už ko, paprastai tariant, užsikabinti. Jie nėra blogio valdovai, piktavaliai, save randantys kitų skausme. Jiems veikiau būdinga apatija. Toks blogis gali sunaikinti visą pasaulį, jam nereikia ieškoti, į ką įsikibti, įleisti šaknis į žmogaus širdį ar jo protą. Jis negali būti patenkintas, kaip blogio siekiančiojo skonis kančiai ir skausmui, juk jis net nežino, ko ieško ir ko siekia. Priešingai pikto siekiančiajam, jis niekada nepasiskelbs, jis galimai nė pats nežinos, kad netrukus nušaus vaiką į galvą, stovės su ginklu prie masinės kapavietės griovio krašto, ar, tiksliau, atsidūręs tokioje situacijoje, nesupras, kaip ir kodėl tai įvyko. Tobulas totalitarinės sistemos subjektas, Totalitarizmo ištakose pabrėžia Arendt, yra ne įsitikinęs nacis ar komunistas, o žmogus, kuriam neegzistuoja skirtumas tarp gėrio ir blogio, tarp tiesos ir melo13. Didžiausią griaunamąją galią blogis pasiekia tada, kai jis išsivaduoja iš jį ribojančių ideologijų, kurias jis turi atitikti, ir atitinkamai – ištikimo šių idėjų tarno, kurio tikėjimas idėja yra esminis jo kolaboravimo ir įsitraukimo į nusikaltimą sąlyga.
Toks blogis kelia šiurpą dėl to, kad niekada nežinome, kada ir kur jis pasisės. Piktavalių žmonių buvo ir bus visada, o skausmo ir kančios, kaip pabrėžia Arendt, šiame pasaulyje visada buvo per daug. Tačiau jų galimybės pasiekti savo blogus kėslus būtų ribotos, jeigu šalia nebūtų nemąstančių, pasirengusių viskam ir blogį įgalinančių palydovų. Atsakomybės nevalia sukoncentruoti politinės lyderystės ar aukščiausios institucijos lygmenyje. Mąstant apie atsakomybę už blogį ir jo ribas, mus neretai klaidina mintis, kad moderni valstybė yra per daug didelė, per daug subiurokratėjusi, kad vienas žmogus galėtų ją paveikti. Arendt blogio banalumo tezė reikalautų daryti priešingą išvadą – dėl to, kad moderni teisinė valstybė yra virtusi milžinišku aparatu, visuose jos lygmenyse esama žmonių, nuo kurių priklauso sklandus mechanizmo veikimas. Atsakomybė įsilieja į visas visuomenės daleles, kas leidžia praradus budrumą ar valią jos tiesiog nebeapčiuopti ar atmesti – be jokių didesnių iššūkių ar pasekmių. Tie, kurie savo ribota funkcija įgalina ir prisideda – gavus įsakymą, patvirtinus tvarką, atlikus skaičiavimus, – įgalina blogį.
Rusija ir blogio anatomija
Žmonės, nušauti gatvėse, šalia savo namų, atrodo „kritę“ atsitiktinai ar spontaniškai, kažkam nusprendus nuspausti gaiduką, nusitaikius į dviračiu pravažiuojantį vyrą. Sistemingai vykdomos masinės civilių egzekucijos, ligoninių ir gimdymo namų bombardavimas. Beribis pasityčiojimas iš mėnesiais įkalintų civilių. Duobės pripildytos sumestų kūnų, masiniai prievartavimai ir vaikų deportacijos. Mariupolis, sulygintas su žeme, kur žmonės žuvo nuo šalčio ir bado. Visa tai – tariamos gėrio kovos su blogiu kaina. Toks blogis, atrodo, yra priešingas banaliam, dažnai be smurto, kone nepastebimai vykdomam, kasdieniam blogiui. Ar banalaus blogio genezė gali paaiškinti Rusiją?
Kaip vieną ženklų, kad Eichmannas neturėjo savasties, Arendt pateikia jo nesugebėjimą suformuoti nė vienos originalios minties, kuri atkartotų antisemitines klišes ar ideologines formuluotes. Netgi atvesdintas į kartuves, stojęs į intymią žmogaus akistatą su mirtimi, jis sugebėjo ją paversti nacionalsocializmo ideologinių šūkių spektakliu14. O pats nesugebėjimas sau įvardinti to, kas vyksta, sukurti per kalbą ryšį tarp savęs ir pasaulio, tarp to, kas vyksta ir savo savito žmogiškumo, laikytinas banalaus blogio prielaida. Panašiai vienas iš Joniškio žydų žudikų Vaclovas Klimas15, kalbėdamas apie tai, ką padarė, pakartotinai ir pabrėžtinai vartojo bendrinę kalbą, taip tarsi išlaikydamas distanciją tarp to, ką daręs ir kas yra (Klausimas: Kasėte duobes toms moterims? Atsakymas: Nu, nu, nu, buvo [...]). Labiausiai į akis krenta jo visiškai nesikeičiantis balso tonas, tarsi jam visiškai nėra skirtumo, ar būtų gavęs įsakymą vežti žydus link duobės ir juos šaudyti, ar tuo vežimu vežti statybines medžiagas.
Per pastaruosius metus iš Ukrainos vis girdime atsikartojančius liudijimus, kai žmonės pasakoja klausiantys Rusijos karių, kodėl jie tai daro, o šie tuoj pat pateikia absoliučiai banalią „Išlaisviname jus iš nacizmo“ frazę. Visiškas nesugebėjimas suvesti realybės, pripildytos šiurpios destrukcijos, mirties ir dabar jau milijonų žmonių kančios, su savo žodžių ir motyvų banalumu. Pats karas Rusijoje vieną dieną aiškinamas kova su nacizmu, kitą – pristatomas kaip riboto masto karinė operacija, trečią – kaip „brolių ir seserų“ išlaisvinimas iš Vakarų diktato, ketvirtą – metamasi į teologinį aiškinimą, mat stojusi kova su satanizmo apraiška. Visi šie aiškinimai vienu metu ir legitimūs, ir kartu visiškai paviršiniai, pakeičiami vienas kitu lyg kaukės, be didelio vargo ir sentimentų. Juk už jų nėra jokios substancijos, nė vienas jų nėra vertas apgynimo kaip tiesa.
Šiuose blogio „motyvuose“ nėra nieko asmeniško, savito. Tai tokia nuasmeninta kalba, kurią perima žmogus, neturintis vidinės savasties, nesugebantis mąstyti, kokią tikrovę kuria ši iš anksto paruošta ir perimama kalba. Tik taip galima bandyti paaiškinti, kaip įmanoma numesti bombą ant pastato su užrašu „vaikai“ ir drauge teigti, kad gelbėji pasaulį nuo nacizmo, žmones – nuo jų pačių. Dar labiau šis negebėjimas mąstyti už save pasirodo, kai klausome lyg niekur nieko sava kasdienybe gyvenančių Rusijos gyventojų įspūdžius, kurie lygiai tai pat Ukrainą mato per nacizmo baubą, o Rusijos pasaulį kaip nuolat grėsmę patiriančią, apgynimo reikalaujančią, tačiau į kasdienybę nieku gyvu nepersismelksiančią šmėklą. Panašiai galima klausti, koks visų kankinimais ir šantažu išgautų pripažinimų tikslas? Juk suvokiama, kad žmogų privertus pasakyti tai, ko iš jo reikalaujama, negausime vieno – tiesos. Tai visiškas skirtumo tarp tiesos ir melo, tarp tikrumo ir apsimetimo nepaisymas. Kai budelis žino, kad jam meluoja, ir auka žino, kad budelis žino, kad jam meluoja, tiesa netenka galios ir, atrodo, tuo nemaža dalis Rusijos žmonių pasitenkina. Kai matome, kaip ištisų miestų naikinimas, masinės žudynės ar vaikų deportacija ne tik teisinami, bet ir pateikiami kaip gėrio kova prieš blogį, peršasi vienas – absoliutaus ir kartu banalaus blogio – apibūdinimas.
Kalbėdama apie blogį Arendt teigia, kad totalitariniai režimai sukūrė naujo tipo žmogų. „Totalitariniai režimai, patys to nežinodami, parodė, kad esama nusikaltimų, už kuriuos žmonės negali nei nubausti, nei atleisti. Kai negalimybė padaroma galimu dalyku, ji tampa nebaudžiamu, nedovanotinu absoliučiu blogiu. [...] Todėl už jį negalima atkeršyti pykčiu, jo negalima pakęsti iš meilės, už jį negalima atleisti vardan draugystės, [...] ši naujausia nusikaltėlių veislė gyvena net anapus žmonių nuodėmingumu pagrįsto solidarumo.“16 Tai žmogus, kuris ne tik nusitaiko sunaikinti kitą, bet paaukoja savo paties žmogiškumą. Panašu, kad tokį žmogų sukūrė ir dabartinė Rusija – jis turi leidimą daryti viską, bet neturi savojo žmogiškumo. Arendt daug dėmesio skyrė „žudymo biurokratams“ (desk murderer), blogiui, kuriam nebereikia smurto ir prievartos, kuris sterilesnis ir mažiau pastebimas, nei chaotiškas, emocinis ir baisus smurtas. Vis dėlto matome, kad smurtas išlieka vienu pamatinių žmogaus nužmoginimo būdų. Žiaurumai, kuriuos vykdo kariai – žudymas, kankinimas ir filmavimas – turi ne tik gąsdinti kitus, bet ir parodyti, kad esi anapus žmogiškumo, žmogus be ribų, galintis ir pasiruošęs viskam; blogis, kurio siekis gali būti patenkintas.
The Reckoning Project17, tarptautinė iniciatyva, dokumentuojanti Ukrainos žmonių išgyvenimus ir kaupianti įrodymus apie Rusijos karių ir samdinių vykdomus nusikaltimus, atskleidžia bauginančius žmogaus patyrimo prarasties mastus. Kankinimus išgyvenusių liudijimuose atsikartoja motyvas apie paprasčiausią budelių nesugebėjimą suprasti, kodėl žmonės nesutinka prisipažinti, kodėl atsisako klauptis prieš šautuvo vamzdį ir maldauti pasigailėjimo? Esama daug kankinimus išgyvenusiųjų liudijimų, kaip budeliai reikalauja išduoti, kur Ukrainos žmonės, paprasti vietos administracijų darbuotojai, esą „slepia ginklus“, iš jų, kaip ir iš žurnalistų, reikalaujama išduoti juos organizuojančius vadus. Kitaip tariant, jiems nesuprantama žmogiškoji autonomija – žmogaus apsisprendimas ir pasirinkimas imtis veiksmų be prievartos ar įsakymo „iš aukščiau“. Tai žmonės, atsidūrę anapus žmogiškumo – anapus spontaniškumo, apsisprendimo, asmeninės iniciatyvos. Viskas yra paviršiuje, kai nė vienas motyvas ar paaiškinimas nepraskleidžia tiesos, nes žmogus yra ją „įveikęs“.
Šis naujo tipo žmogus ne tik nušaus beginklį, nukirs galvą karo belaisviui, sušaudys surištomis už nugaros rankomis civilį, sužalos vaiką, bet visa tai laikys poelgiu, vertu apdovanojimų, aplodismentų ir pagyrų. Į Ukrainą – į kovą su priešu, o grįžus – medalis ir močiutės nužudymas. Nėra jokio skirtumo tarp artimojo meilės ir priešo, tarp budelio, žudančio beginklius Ukrainos žmones, ir aukos, kurią nukankina karo bendražygiai kaip „neištikimą“ režimui išdaviką.
Kas, jeigu jis nepaklydo, nesusigundė, nėra piktavalis? Kas, jeigu jis tiesiog niekada nepasirinko savojo žmogiškumo?
Banalaus blogio ištakas galime pastebėti tik tada, kai nustojame fokusuotis į intencijas, ieškoti asmenyje to, kas jį atvedė į blogio kelią. Kas, jeigu jis nepaklydo, nesusigundė, nėra piktavalis? Kas, jeigu jis tiesiog niekada nepasirinko savojo žmogiškumo? Nepasirinko, būti geram ar blogam, ištikimu bičiuliu ar išdaviku, pajungiant savo asmens potencialą judėjimui, kuris pareikalaus žmogiškumo ir gyvybės, bet niekada nesuteiks to, ką gali suteikti draugystė, meilė, solidarumas, susitaikymas, atleidimas. Blogio banalumas referuoja į tuštumą, liudijančią santykį su savo pačių egzistencija. Apokaliptiniame seriale The Last of Us (2023), kuriame vaizduojama žmonija, atsidūrusi ant išnykimo ribos dėl žmones zombiais paverčiančio grybelio, vienos išlikusiųjų komunos pastorius klausia, ar žmoniją naikinantis grybas yra blogis ir kodėl? Ar jį laikome blogiu vien dėl to, kad jis sunaikina žmogišką formą, prie kurios pripratome? Ar dėl to, kad atima valią, paverčia žmogų vientisos biologinės masės ir jos neribotos sklaidos įkaitu? Kai prarandame dėmesį klausimui, kas yra žmogus, ir nustojame klausti, kodėl ir kaip mes, kaip asmenys, išsiskiriame ir atsiskiriame nuo kitų, šis blogis išties gali tapti gėriu, nes jis pasinaudos viskuo, netgi smurtu ir brutalumu, kad tik apgintų savąją egzistenciją. Lemiamu veiksniu, sekant Arendt, yra žmogus, neturintis galimybės ar poreikio priešintis „neišvengiamybės“ jėgoms – tai, ką atskleidžia moralinis charakteris, drąsa išsiskirti, kurie nuo graikų epų yra herojiškumo ženklas.
Šiandien norisi klausti, ar yra koks nors motyvas, kuris nebūtų banalus? Motyvas, kuris išsemtų mūsų neviltį ir ne pateisintų, bet bent jau patenkintų mūsų poreikį suprasti? Galbūt mūsų nepasitenkinimas visais blogio paaiškinimais ir analizėmis, kurios praskleidžia dabartinį Rusijos režimą, sukūrusį dirvą šiam blogiui, ar netgi suvokimas, kad tironijos geba naikinti savo piliečių žmogiškumą, iniciatyvą ir valią, paversti juos mažiau žmogumi, yra žmogiškiausias atsakas į jį? Jeigu tironiški režimai sukuria tokį žmogų, kuris praranda savastį, stumia jį daryti dalykus, kurie atsiduria už žmogiško suvokimo, atleidimo ir baudimo ribos, tai galbūt tik tokia žmogiška savo ribotumu geba suvokti bei priimti ir tegali būti tinkama? Galbūt, žmogiškai kalbant, blogio nesurasime ir nepriimsime dėl to, kad niekada savyje nerasime tokio „didingo“ motyvo, dėl kurio galima būtų suprasti tai, ką šiandien Ukrainoje daro rusai? Sodriausiai jaučiame blogį ne tik žvelgdami į baisius karo vaizdus, bet ir regėdami tėvą, priklaupusį ir už rankos laikantį nužudytą sūnų; į vaiką, stovintį savo kieme šalia motinos kapo; į moterį, savo rankomis iškasusią ir po obelimi palaidojusią sūnų; į miestelio gyventojus, priklaupusius prie į amžiną kelionę išlydimo kario karsto. Tai žmogiškumas, atsilaikantis prieš į jį nusitaikiusį blogį. Už šį žmogiškumą jaučiame milžinišką dėkingumą, nes tik jis apsaugo nuo blogio triumfo. Kaip laiške Gershomui Sholemui rašė Arendt, tik gėris gali būti radikalus18. Gėris radikalus ne dėl to, kad gimsta iš kilnių ir didingų motyvų, o dėl to, kad jis tolygus gebėjimui pranokti viską, šaknytis žmoguje, nepaisant visų galimų ribojimų. Jam tereikia asmens, kuriame šis gėris auga, savasties, iš kurios kyla iniciatyva, apsisprendimas, charakteris.
1 Detaliai apie Vokietijos moterų vaidmenį vykdant Holokaustą žr. Wendy Lower, Hitler’s Furies: German Women in the Nazi Killing Fields, Boston, New York: Houghton Mifflin Harcourt, 2013. Prastą lietuvišką knygos leidimą yra parūpinusi leidykla Briedis.
2 Pavyzdžiui: https://uatv.ua/en/wagner-mercenary-confessed-to-killing-ukrainian-children-i-shot-5-year-old-girl-with-control-shot-video/
3 Paul Kahn, Out of Eden: Adam and Eve and the Problem of Evil, Princeton University Press, 2007, p. 214.
4 Banalaus blogio sąvoką pirmasis pavartojo Karlas Jaspersas, ilgalaikis Arendt mokytojas ir bičiulis, 1946 m. laiške rašydamas: „Man tavasis požiūris į kaltę, kuri peržengia baudžiamosios kaltės ribas, kelia diskomfortą. Net toks [nenubaudžiamas pagal įstatymą] nusikaltimas apsigaubia „didingumo“ skraiste – satanistiška didybe, – kuri, mano manymu, mažai pritinka būdinant nacizmo nusikaltimus; lygiai kaip ir įvairios kalbos apie demoniškumo elementą Hitlerio asmenyje. Man atrodo, būtina prisiversti matyti šiuos nusikaltimus jų totalaus banalumo, proziško trivialumo šviesoje, nes būtent šios banalumo ir trivialumo sąvokos geriausiai juos apibūdina. Panašiai kaip bakterija – galinti sukelti epidemiją, nušluojančią ištisas tautas nuo žemės paviršiaus, tačiau vis vien išlieka vien bakterija. Bet kokias kalbas apie mitą ir legendą šioje vietoje aš pasitinku su siaubu“ (Hannah Arendt, Karl Jaspers, Correspondence 1926–1969, edited by Lotte Kohler, San Diego, New York, London: A Harvest Book, Harcourt, 1992, p. 62).
5 Arendt laiške vyrui Heinrichui Blücheriui, aprašydama savo įspūdžius po pirmosios Eichmanno teismo dienos, pirmą kartą panaudojo žodį „banalumas“ (Hannah Arendt, Heinrich Blücher, Lotte Köhler, ed., Within Four Walls: The Correspondence between Hannah Arendt and Heinrich Blucher, 1936–1968, Harcourt, 2000, p. 357); taip pat žr. „Eichmann Was Outrageously Stupid. Interview with Joahim Fest“, in: Hannah Arendt: The Last Interview And Other Conversations, Brooklyn, London: Melville House, 2003, p. 48).
6 Plačiau žr. Hannah Arendt, Žmogaus būklė, iš anglų kalbos vertė Aldona Radžvilienė ir Arvydas Šliogeris, Vilnius: Margi raštai, 2005, p. 223–228.
7 Immanuel Kant, Religion within the Boundaries of Mere Reason, Cambridge: Cambridge University Press, 2018, p. 83.
8 Hannah Arendt, Eichmannas Jeruzalėje, iš anglų kalbos vertė Vilius Bartninkas, Vilnius: Aidai, 2015, p. 364.
9 Eichmanną Arendt įvardina kaip menką ir lėkštą, minties nesugebantį suformuluoti „prisijungėlį“, kuris būtų nužudęs savo tėvą, jei tik būtų gavęs įsakymą (op. cit., p. 91). Jam labiau rūpėjo priklausymas judėjimui ir neišsiskyrimas iš jo, o individualus gyvenimas jam atrodė nepakeliamai vienišas. Tai jau po Arendt knygos pasirodymo patvirtina istoriniai tyrimai, atskleidžiantys, kad budeliai veikdavo ne paveikti ideologijos, o buvo motyvuoti daug paprastesnių motyvų, tarp jų – nebaudžiamumo, veikimo pagal duotą instrukciją ir panašiai. Monumentaliausia studija šioje srityje išlieka Christopherio Browningo Ordinary Men: Reserve Police Battalion 101 and the Final Solution in Poland (1992), kurioje analizuojama specialaus padalinio narių motyvacija ir veikimo modeliai, privertę imtis žudymo. Browningas pastebi, kad vienas labiausiai „motyvuojančių“ veiksnių buvo nenoras išsiskirti ir veikti tokiu pačiu būdu kaip ir kiti, neišsiskirti iš kitų ir įtikti bendražygiams.
10 Hannah Arendt, Eichmannas Jeruzalėje, p. 376.
11 Nerijus Šepetys knygos Holokausto postsekuliarumas: Tarp kritikos ir supratimo (Vilniaus universiteto leidykla, 2022) skyriuje „Žydų klausimo“ religiškumas: vaizdiniai, implikacijos, sugestijos“ (p. 92–97) įtaigiai iliustruoja, kaip teologinis motyvas ir religinė kalba vartojama tiek teisinant nusikaltimus, tiek juos įprasminant. Išgyvenusieji per religinius vaizdinius, Abraomo ir Izaoko istoriją ieškojo būdo išreikšti tai, kas viršija žmogaus supratimo ir patyrimo ribas. Antra vertus, kai tai buvo patogu, nacionalsocializmo ideologai naikinimo politiką apibūdino kaip būtiną auką ar netgi kaip kankinystę. Tai galbūt negali būti kvalifikuojama kaip vienintelė ar pagrindinė budelių motyvacija, tačiau tokia politikos religinė legitimacija padėjo kompensuoti moralės pareigą ir žmogišką impulsą (besibaisint masiniu vaikų žudymu) ar žmogaus sąžinę (jaučiant, kad toks žudymas, nepaisant nieko, išlieka blogiu). Šios dvi pusės jungiamos bendro centro – jos bando apčiuopti prasmę ten, kur įvykiai iškyla visa brutaliąja beprasmybe.
12 Hannah Arendt, Gershom Scholem, The Correspondence of Hannah Arendt and Gershom Scholem, edited by Marie Luise Knott, Chicago, London: The University of Chicago Press, 2017, p. 209.
13 Hannah Arendt, Totalitarizmo ištakos, iš anglų kalbos vertė Arvydas Šliogeris, Vilnius: Tyto alba, 2022, p. 576.
14 Kaip tik aprašydama Eichmanno banalius lozungus ant ešafoto, Arendt pavartojo blogio banalumo sąvoką (Hannah Arendt, Eichmannas Jeruzalėje, p. 336–337). Iš viso knygoje banalumo sąvoka pavartota vos du kartus.
15 https://collections.ushmm.org/search/catalog/irn45235.
16 Hannah Arendt, Totalitarizmo ištakos, p. 558–559.
17 https://www.thereckoningproject.com.
18 Hannah Arendt, Gershom Scholem, op. cit., p. 209.
Šis tekstas buvo publikuotas žurnalo „Naujasis Židinys-Aidai“ nr. 4.
