Atsakingumas – viena iš Edgaro vizitinių kortelių. Britanijos, Prancūzijos, JAV, Vokietijos, Belgijos pagrindinėse operos scenose sėkmingai pasirodantis solistas šiandien tikrai žino, kaip reikia planuoti savo brangų laiką.
Edgaras Montvidas – pirmas „bohemiečių“ šeimos narys, kurį režisierė D.Ibelhauptaitė kviete atlikti vaidmenį „Bohemoje“ ir su kuriuo nedidelėje Londono kavinėje dar 2004 metais „strategavo“, kaip šiam pastatymui surinkti visus jaunus talentus. Režisierė apibūdina Edgarą kaip nepaprastai subtilų, giliai „besikapstantį“ tiek savyje, tiek atliekamuose vaidmenyse, labai atsakingai į savo darbą žiūrintį menininką: „Manau, kad Edgaro pasiruošimas vaidmenims yra beprecedentis. Jis panardina save į personažo epochos literatūrą, dailę, kontekstą. Nepaprastai laukiu mūsų susitikimo „Fauste“ ir net neabejoju, kad jo vaidmens interpretacija prilygs geriausioms ne tik profesionaliąja prasme, bet ir fantazijos polėkiu, jausmų gelme. Edgaras savo kūryboje nebijo būti kitoks, netradicinis. Jo kuriami vaidmenys turi tokių spalvų, apie kurias joks kitas solistas net nesusimąstytų, – pavyzdžiui išsiblaškęs, jautrus nevykėlis Lenskis mūsų „Onegine“. Tradiciškai jis buna dendis, romantikas, o pas mus, Edgaro interpretacijoje jis – su storiausiais akiniais ir arbūzu „sietkutėje“. Kiekvienam režisieriui labai didelė dovana dirbti su tokiu operos solistu. Savo pavyzdžiu jis atvėrė duris naujai jaunų solistų kartai. Tai žmogus, kuris labai aiškiai supranta mūsų, menininkų, misiją: nors truputėlį padaryti pasaulį geresnį, nors truputėlį pabandyti jį pakeisti.“
– „Bohemiečių“ šeimai – jau daugiau negu dešimt metų. Ką Jums reiškė būti „bohemiečiu“ tada, kai grupė žengė pirmuosius žingsnius, ir ką reiškia dabar?
– Per beveik 20 karjeros metų man teko dirbti su įvairiausiais operos kolektyvais ir festivaliais visame pasaulyje. Su kai kuriais jų, kaip antai „Glyndebourne’o“ festivaliu, Karališkąja opera Londone ar Amsterdamo opera, man pavyko užmegzti labai šiltus ir ypatingus santykius. Savo namais vadinu ir Nacionalinį operos ir baleto teatrą Vilniuje, o kuriantis Vilnius City Operai ir pats simboliškai prisidėjau prie šios kūrybos. Tačiau oficialiai, pasibaigus mano kontraktui su Frankfurto opera, nuo 2004 m. esu laisvai samdomas solistas, oficialiai nepriklausau nė vienai trupei. Aplankyti Vilnius City Operą stengiuosi bent kartą metuose. Su šia trupe pirmą kartą dainavau Verterio vaidmenį, pirmą kartą dainuosiu ir Fausto. D.Ibelhauptaitė yra ne tik mano kaimynė Londone, bet ir gera bičiulė. Vieniems patinka režisierės braižas, kitiems galbūt ne, tačiau ši moteris turi tiek daug atominės energijos! Keliu kepurę už jos sugebėjimą suburti puikią komandą ir sovietinę salę (Kongresų rūmus) paversti teatru!
– Naujausiame Vilnius City operos kūrinyje atliksite Fausto vaidmenį. Koks yra Faustas pagal E. Montvidą?
– Man nepatinka spekuliuoti, koks bus mano naujas vaidmuo, tai labai priklauso nuo režisieriaus. Kūryba daugiausia vyksta per repeticijas. Šiuo metu visas jėgas atiduodu dar vienam naujam vaidmeniui – Flamandui Richardo Strausso operoje „Capriccio“, kuriamam „La Monnaie“ operos teatre Briuselyje, bet, žinoma, jau dabar pradedu galvoti apie Faustą, ieškau įdomių jo charakterio savybių. Nenoriu romantizuoti žmogaus, pardavusio sielą šėtonui, bet niekad nežiūriu į pasaulį juodai ir baltai. Įdomiausia, kad vėliau dainuosiu dar vienoje operoje Paryžiuje, o šios veikėjas taip pat pasirašo paktą su šėtonu! Kas per sezonas... (Šypsosi.)
– Viename iš interviu minite, jog yra partijų, kurioms dar turite suaugti. Kaip manote, kurie vaidmenys geriausiai žymi Jūsų profesinę (o gal ir asmeninę) brandą?
– Suvokiu, yra tokių vaidmenų, kurių niekuomet nesudainuosiu, bet galiu mėgautis jais kaip žiūrovas. Neįmanoma būti visagaliam, turi suvokti stipriąsias savo savybes ir jas tobulinti. Labai svarbu nepervertinti jėgų – tinkamas repertuaras yra ilgos karjeros paslaptis, tai man į galvą įkalė dar mano mokytojas profesorius Virgilijus Noreika... Tačiau kai kurie herojai tarsi kelrodė žvaigždė žymi tam tikrą kūrybos kelio etapą. Vienas tokių neabejotinai ir bus Faustas. Man patinka dainuojant jausti prakaito lašelius ant kaktos!
– Esate išmaišęs kone visą pasaulį, dainavęs skirtingų valstybių scenose, įkūnijęs begalę personažų... Kaip pats teigiate, vieniems toks gyvenimo būdas gali atrodyti absurdiškas, o kitiems – romantiškas. Kaip kelionės, pažintys, kūryba Jus praturtina?
– Tai šio darbo pranašumas! Pasirinkęs tokią specialybę pasiruošk mėnesių mėnesius praleisti kelyje, svetimuose miestuose, nuomojamuose butuose. Galėčiau verkšlenti, koks sunkus toks gyvenimas, bet neketinu to daryti, nes tai būtų koketavimas! Man patinka keliauti, patinka nuolat sutikti naujus žmones, kolegas, kai kurie jų tampa artimais draugais, kai kuriuos matau pirmą ir paskutinį kartą. Tapau visišku kosmopolitu, bet išsaugojau savo šaknis, vis dar be jokio akcento kalbu lietuviškai ir žinau, kur rašant dėti skyrybos ženklus (šypsosi).
– Kokią, Jūsų nuomone, poziciją užima Lietuva pasaulio operos kontekste?
– Nepulsiu sakyti, kad labai svarbią... Taip, mūsų solistai dainuoja įvairiuose pasaulio teatruose, kai kurie režisieriai kuria operos spektaklius svečiose šalyse, Nacionalinė opera bendradarbiauja su kitais teatrais kurdama bendrus spektaklius, bet Vilnius dar nėra traukos centras, viliojantis tarptautinius operos turistus ar operos kritikus atvykti čia žiūrėti premjerų... Nors turime gilias operos tradicijas, vis dėlto esame gan provinciali šalis šia prasme. Kodėl? Tai jau atskiras klausimas.
– Kaip šiuo metu atrodo Jūsų kasdienybė ir kokie artimiausi planai?
– Į jūsų klausimus atsakau Briuselyje. Kaip minėjau, man tai bus dvigubas debiutas – „La Monnaie“ teatre dainuosiu pirmą kartą, be to, Flamando vaidmuo man taip pat naujas. Vėliau laukia Miunchenas, Vilnius, Dresdenas, Roma, Edinburgas... O vasarą tikiuosi pagaliau sėdėti terasoje savo kalnų namelyje ir gurkšnoti vyną!
