Sužibėjote ryškiais ir įdomiais pasirodymais Lietuvos televizijos projekte „Triumfo Arka“, kuriate dainas, su viena jų dalyvavote „Eurovizijos“ atrankoje, dėstote Vilniaus kolegijoje.
Dalyvavimas projekte „Triumfo arka“ buvo rimtas iššūkis, kurio metu turėjau dainuoti ir konkuruoti su tikrai gerais ir stipriais Lietuvos operos meno atstovais. Pasimatė mano privalumai ir trūkumai, kas vertė ieškoti kai kurių nesėkmių priežasčių, tobulėti, o kartu pamatyti savo stipriąsias puses ir už jų „užsikabinti“. Taip pat kaip asmenybę mane užgrūdino vertinimo komisija, kuri tikrai nedažnai mane glostė per galvą. Turbūt kaip objektyviausią ir korektiškiausią komisijos narį išskirčiau vieną žymiausių Lietuvos operos dainininkių, profesorę Sigutę Stonytę, visuomet geranoriškai nurodydavusią trūkumus, į kuriuos reikėtų atkreipti dėmesį. Tačiau ji kartu nepamiršdavo pabrėžti ir teigiamų pasirodymo pusių. Manyčiau, kad kiekvienas komisijos narys turėtų vadovautis tokia vertinimo etika.
Mano galvoje visuomet daug idėjų ir dauguma jų – muzikinės. Mane visuomet traukė rokas bei melodingas metalas, o mano svajonė buvo dainuoti kaip „Queen“, „Europe“, „Scorpions“, „Def Leppard“, „Bon Jovi“ ir pan. Žinoma, kartais svajonės būna tolimos nuo realių galimybių. Kol studijavau dainavimą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, o mano vokalinė technika tik formavosi, retai leisdavau sau paeksperimentuoti. Šį mano pomėgį labai sustiprino bendravimas su profesionaliu roko muzikantu, pianistu ir kompozitoriumi Vytautu Diškevičiumi. Paskutinis jo kurtas roko kūrinys „Laimės valanda“, kuriame dainuoju aš, dabar sėkmingai grojamas per Classic Rock FM radiją.
Mane patį taip pat žavi kūryba, tačiau jai lieka vis mažiau laiko, todėl visuomet žaviuosi įdomiais kūriniais, kuriuos kuria kiti Lietuvos profesionalai – Vytautas Diškevičius, SBS, „Rojaus tūzai“, „Soul Stealer“, „Thundertale“ ir kt. Dainuoti roką man labai patinka ir mielai padainuočiau su šiomis grupėmis, jeigu tik pasitaikytų galimybė.
Papasakokite apie savo kelią į operos meną. Ne paslaptis, kad prieš tai siekėte kitos specialybės. Kas įkvėpė tokiems profesiniams pokyčiams?
Iš tiesų, mano kelias į operos meną buvo ilgas ir vingiuotas. Iš pradžių studijavau verslo administravimo ir vadybos specialybę VU Ekonomikos fakultete, bet tuo metu dažnai lankydavausi Lietuvos muzikos ir teatro akademijos koncertuose bei dainavimo egzaminuose kaip žiūrovas, nes mano sesuo operos solistė Eglė Chisiu ten studijavo solinio dainavimo specialybę. Muzikos pasaulis visuomet traukė, bet akademijos pagalba mane įtraukė visu 100 proc., todėl 1999 m. ryžausi ir įstojau į Lietuvos muzikos ir teatro akademijos parengiamuosius dainavimo kursus, tuo pat metu lygiagrečiai studijavau VU magistrantūroje.
Mano plačioje giminėje buvo daug balsingų ir muzikalių žmonių tiek iš tėčio, tiek iš mamos pusės, todėl nuo mažens girdėjau gražų dainavimą. Mano tėtis, matematikos profesorius hab. Dr. Vilijandas Bagdonavičius nuo jaunystės buvo operinės ir simfoninės muzikos gerbėjas, todėl namie visuomet su sese klausydavomės gerų įrašų ir taip vystėsi mūsų muzikinis skonis. Pats tėtis taip pat mėgėjas užtraukti kokios arijos motyvą, tik dainavimo niekuomet nesimokė, ir matyt tai – viena jo neišsipildžiusių svajonių. Mano mama Alfreda visą gyvenimą dirbo anglų kalbos mokytoja. Pati turėjo trijų oktavų balso diapazoną, o jos mama Charkove (Ukrainoje) studijavo solinį dainavimą. Taigi, iš visų pusių mane supo dainavimas. Kadangi kalbu penkiomis kalbomis, todėl mėgstu dainuoti įvairių tautinių mokyklų repertuarą. O dainuoti tenka net septyniomis – lietuvių, rusų, italų, anglų, vokiečių, prancūzų ir ispanų kalbomis.
Lietuvoje esate vienas iš nedaugelio kontratenorų – ar nesunku būti retu balsu Lietuvoje, kuriam daugiausia partijų parašė baroko laikotarpio kompozitoriai, o mūsų šalyje šios epochos muzika nėra itin populiari?
Mano pasirinktas kelias iš tiesų nelengvas, nes nei lietuvių liaudies dainos dainuojamos kontratenoro balsu, nei Lietuvos kompozitoriai kūrė tokiems balsams, taigi iškyla repertuaro pasirinkimo problematika. Tačiau baroko laikotarpio repertuaro tokiam balsui yra ištisi klodai, o ir XX a. pastebėtas ryškus kontratenoro balsų atgimimas, kuris paskatino kompozitorius kurti naujas partijas būtent jiems. Būti vienam pirmųjų yra iššūkis, iš kitos pusės didelės platybės, nes tokia niša nėra užpildyta.
Lietuvoje klausytojams gerai pažįstamas išskirtinio balso sopraninas Viktoras Gerasimovas, kuris susiduria su panašiais repertuaro pasirinkimo iššūkiais. Užtat man labai įdomu dirbti kartu su juo bendruose muzikiniuose projekte, kuriuose dalyvaujame dėka jauno ir ambicingo „Baltijos kamerinio operos teatro“. Tikiuosi, kad jų bus dar daug, ir šio teatro veikla išaugs iki tokio masto, kad jis taps rimtu žaidėju Lietuvos operinio meno rinkoje.
Kaip įvardintumėte dabartinį savo profesijos etapą?
Dabartinį etapą profesinėje solisto veikloje įvardinčiau kaip pereinamąjį, kurio metu stengiuosi įsitvirtinti kaip kontratenoras. Intensyviai ruošiu įvairių baroko bei modernių operų, kantatų, mišių partijas, nuolat tobulinu vokalinę techniką, konsultuojuosi su Lietuvos bei užsienio profesoriais.
Ką naujo, intriguojančio ruošiate šiuo metu savo gerbėjams?
Visų pirma, artėja ilgai brandinto pirmojo didelio ir ambicingo „Baltijos kamerinio operos teatras“ projekto – prancūzų kompozitoriaus Ch. Gounod operos „Faustas“ premjera, kurioje atliksiu Zybelio vaidmenį. Nors partija parašyta moteriškam balsui, bet pats personažas – vyriškas. (Zybelis, tai jaunas vaikinas, platoniškai mylintis Margaritą.) Pats, kaip ir minėjau, ruošiu kelis baroko epochos kompozitorių G.F.Hendelio ir A.Vivaldžio operų pagrindinius vaidmenis, o kur ir kada juos realizuosiu – šiuo metu dar vis paslaptis. Su keliais bendraminčiais brandiname barokinio ansamblio, muzikuojančio autentiškais instrumentais, idėją. Kol kas dar anksti apie tai kalbėti, tačiau jeigu ansamblis gims, tai užtikrinu, kad jo atliekamas repertuaras bus išskirtinis ir visiškai naujas Lietuvos rinkoje, todėl neabejotinai pritrauks muzikos mylėtojus.
Ar turite autoritetų, į kuriuos norite lygiuotis?
Būtų įdomu išgirsti kaip dainavo legendinis baroko dainininkas, didžiojo G. F. Hendelio favoritas – kastratas Senesino (1686-1758). Pastebėjau, kad vaidmenys, kurie buvo parašyti konkrečiai jam, puikiai tinka ir mano balsui. Deja, tuo metu įrašymo galimybės nebuvo, tačiau yra literatūros, pasakojančios apie jo dainavimą, todėl bandau išstudijuoti šią informaciją. Vienas nuostabiausių paskutinio laikotarpio kontratenorų, kuriuo itin žaviuosi ir bandau lygiuotis, tai JAV dainininkas Jeffrey Gall. Deja, jis jau baigė savo solinę karjerą. Iš naujausios kartos kontratenorų klausausi Andreas Scholl, Philippe Jaroussky, David Daniels, Bejun Mehta, Christophe Dumaux ir kt. Be jokios abejonės, kaip ir kiekvieną menininką, siekti aukštesnių tikslų mane įkvepia mano šeima – žmona, pianistė Natalija bei 3 metukų sūnus Alanas. Jų nuolatinis palaikymas profesinėje veikloje man itin brangus.
Su kokiais operos scenos meistrais svajotumėte susitikti puodeliui kavos, gauti patarimų ar tiesiog padirbėti viename projekte?
Džiugu, kad turime daug tikrų asmenybių klasikinės muzikos pasaulyje. Labai norėčiau susitikti pokalbiui prie puodelio kavos su dirigentais Juozu Domarku, Sauliumi Sondeckiu, Algirdu Vizgirda, dainininkais Vladimiru Prudnikovu, Irena Milkevičiūte, Violeta Urmana. Po kelių metų būtų labai įdomu pabendrauti su profesoriumi Vytautu Juozapaičiu. Jo klasėje mokiausi septynerius metus ir gavau itin daug patarimų muzikos atlikimo bei interpretacijos klausimais, kuriuos sėkmingai naudoju savo pedagoginėje karjeroje. Iš užsienio grandų svajočiau susitikti su dainininkais Jeffrey Gall, Andreas Scholl, David Daniels, Cecilia Bartoli, Ewa Podles, Marilyn Horne.
Ką palinkėtumėte ar patartumėte jaunam dainininkui, kuris šiuo metu tik pradeda pirmuosius žingsnius Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje?
Jaunam dainininkui palinkėčiau atkaklumo siekiant užsibrėžto tikslo, nes ši profesija netoleruoja besiblaškančių. Siekiant aukštumų – dainavimas turi tapti savotiška religija, kuriai skiriamos mintys, dėmesys bei darbai kasdien. Dažniausiai mažiau apdovanoti gamtos, bet itin darbštūs dainininkai pasiekia didesnių aukštumų nei tie, kuriems duota daugiau, nes pastarieji to nebrangina.
