Anot festivalio vadovės E.Misiukevičiūtės, pirmą kartą šio renginio istorijoje (festivalis vyksta jau aštuntus metus) „Vizijos“ partneriais tapo profesionalūs atlikėjai, choreografai ir kūrėjai. Į Marijampolę atvyks ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje žinomas auksinio scenos kryžiaus laimėtojas, Vilniaus šokio teatras „Low Air“, Kauno šokio teatras „Aura“, pasaulio hiphopo čempionų trupės „Royal family“ narė Keae Pearce, „Lindyhop.lt“ klubas ir daugybė kitų trupių bei atlikėjų.
Balandžio 27–29 dienomis vyksiantis edukacinis renginys suteiks galimybes vaikams ir jaunimui iš Marijampolės savivaldybės kaimo vietovių bei kitų miestų susipažinti su šiuolaikinio šokio menu. Trijų dienų renginio metu duris atvers įvairūs kūrybiniai seminarai, vyks šokio profesionalų pasirodymai. Festivalį dalinai finansuoja Lietuvos kultūros taryba, LR Kultūros ministerija ir Marijampolės savivaldybė.
Apie meilę šokiui, gimtajai Marijampolei, o kartu ir šiuolaikinio šokio sklaidą Lietuvoje – meno publicistės Lauros Kešytės interviu su renginio organizatore, choreografe E.Misiukevičiūtė.
– Kas jums yra šokis? Ar šokis jus lydi nuo vaikystės? Galbūt meilę šokiui, choreografijai paveldėjote iš šokio trupės „Arabeskas“ vadovės, savo mamos?
– Šokis tai turbūt didžiausia mano aistra, geriausias vaistas, kai nesiseka arba būna liūdna, ir viena geriausių energijos pertekliaus išlaisvinimo formų. Nuo kada šoku, pasakyti sunku, nes kai dar nemokėjau vaikščioti, šliaužiojau ant scenos, repeticijose ir šokių pamokose pas mamą.
Manau, čia ir prasidėjo meilė šokiui, ji tiesiog užsikodavo nuo vaikystės. Kiek vėliau, kai pradėjau turėti tvirtą savo nuomonę, maždaug 12-os metų, nusprendžiau, kad noriu kažko kito, negu moko mama.
Pradėjau šokti breiką ir gatvės šokius. Šie šokio stiliai visada buvo arčiausiai mano širdies, bet norėdama įstoti mokytis profesionaliai, privalėjau susipažinti su klasikiniu šokiu. Džiaugiuosi, kad savo patirtyje turiu daug skirtingų šokio stilių, ne kiekvienam taip pasisekė.
– Kas jus įkvepia kurti choreografiją? Ką laikote savo didžiausiais pasiekimais ar įdomiausiais projektais šokio mene?
– Kurti choreografijas vienareikšmiškai įkvepia kurti muzika. Galbūt tai turi įtakos vaikystėje lankyta muzikos mokykla, fortepijono klasė, o galbūt giminė, kurioje gausu muzikalių žmonių.
Patys didžiausi renginiai, kuriuose ne tik šokau, bet ir kūriau choreografiją, buvo MIDI roko operos. Šiame projekte dalyvavau 4-erius metus, kol studijavau matematiką MIF'e. Tai buvo vienas didžiausių iššūkių ir norų padaryti taip, kaip niekas dar nematė.
Taip pat dalyvavau jau šiuo metu nevykstančiame, bet puikiai visiems gatvės šokio atstovams žinomame konkurse „Urban dance“. Reikėtų nepamiršti ir šokio egzaminų, kur vertindavo atidžios dėstytojų akys.
Tačiau šie metai man ypatingi, džiaugiuosi ne tik turėta galimybe šokti su Donato Montvydo šokėjų trupe, bet ir šiuo metu kuruojamu šokių festivaliu „Vizijos“, kuris turbūt taps ir svarbiausiu ir didžiausiu turėtu renginiu.
– Praėjusiais metais kartu su dainininku Viliumi Krivicku pasirodėte ir „Eurovizijos“ atrankose. Ar sunku yra šokti prieš televizijos kameras?
– Šokti prieš kameras gana sunku, niekada nežinai kada ir kokiu kampu parodys, negali daryti klaidų, turi atrodyti idealiai. Šokti koncertuose, pasirodymuose man daug lengviau. Aš jaučių žiūrovą, jo reakciją ir jaučiuosi tarsi pasiimu energiją, o ne ją atiduodu.
Kita vertus, „Eurovizija“, kaip ir kiti televiziniai projektai, priverčia greičiau tobulėti, ne tik dėl to, kad jautiesi, lyg į tave žiūrėtų pro mikroskopą, bet ir dėl to, kad gali pažiūrėti į save per televiziją.
– Kaip kilo mintis surengti edukacinį šokio festivalį „Vizijos“ gimtajame Marijampolės mieste? Koks yra festivalio tikslas?
– Nors gyvenu Vilniuje, tačiau esu marijampolietė ir tuo didžiuojuosi. Dažnai grįžtu, lankausi renginiuose, pravedu šokių pamokas ir įsitraukiu į įvairias veiklas.
Marijampolė šiais metais tapo Lietuvos kultūros sostine 2018, todėl ir kilo mintis sukviesti Lietuvos šokėjus į Suvalkiją. Festivalio pagrindinis tikslas – atkreipti dėmesį į mažesnius miestus, šiuo atveju, Marijampolę, supažindinti dalyvius su naujomis šokio formomis ir kelti šokio kultūros lygį ne tik didžiuosiuose Lietuvos miestuose.
Daugelyje rajonų šokio kultūra kinta labai lėtai. Marijampolės mieste per metus parodomas vos vienas profesionalus šokio spektaklis. Tai – A.Cholinos šokio teatras ar valstybinis dainų ir šokių ansamblis „Lietuva“.
Mieste, kuris vadinamas Sūduvos sostine, nėra buvę gerai žinomų šiuolaikinio šokio atlikėjų, tokių kaip tarptautiniu mastu žinomas šiuolaikinio šokio teatras „Aura“, aktyviai šokio pasaulyje dalyvaujantis Vyčio Jankausko šokio teatras ar, jaunimą pritraukiantis į teatrus, Vilniaus šokio teatras „Low Air“ ir kiti šiuolaikinio šokio atlikėjai bei kūrėjai.
Tuo metu, kai didieji Lietuvos miestai dalijasi patirtimi ir kuria šokio kultūrą, rajonai gyvena senomis, nusistovėjusiomis tradicijomis, nesuprasdami naujų meno, kūrybos ar ugdymo formų. Todėl rajonuose vis dar matomas stereotipinis požiūris į kūrybą ir žmogų, juntama kultūros stagnacija.
Tad toks ir mūsų tikslas – sukviesti išvykusius ir sudominti likusius. Aš manau, kad mums puikiai sekasi, nes jau sulaukiame norinčių dalyvauti iš visos Lietuvos.
– Ar panašaus, jūsų organizuojamo šokio festivalio galime tikėtis ir sostinėje?
– Vilniuje vyksta labai daug įvairių šokio konkursų, kolektyvai vos spėja dalyvauti, todėl konkurencija tikrai didelė. Tačiau turimi kontaktai su pasaulinio garso šokėjais, jų seminarai už patrauklią kainą, stipri organizacinė komanda būtų raktas į sėkmę. Kas žino, galbūt kažkada ir sulauksime tokio ir net dar didesnio vaikų ir jaunimo festivalio Vilniuje.
