Toje pačioje kalboje rašytojas ir literatūros mokslininkas pridūrė, kad jo šeima jau nuo XVI amžiaus kalbėjo lenkiškai, todėl jis ir yra lenkų, o ne lietuvių poetas, tačiau „Lietuvos kraštovaizdžiai ir galbūt jos dvasia niekada manęs nepaliko“. Šiuos žodžius 1911 metais netoli Kėdainių esančiuose Šeteniuose gimęs Cz.Miloszas ištarė atsakingai – ne vienoje jo knygoje vaikystės ir jaunystės laikas tampa esminiu, o savo namais jis visada vadino kaimą šalia Nevėžio – Upės, kuri teka ir poeto eilėraščiuose, ir prozoje. Savo namais jis vadino ir Vilnių, „mokyklinių ir studentiškų metų miestą“, į kurį kartu su šeima persikėlė būdamas dešimties.
Čia Cz.Miloszas mokėsi Žygimanto Augusto gimnazijoje, tuometinio Stepono Batoro universiteto Humanitarinių mokslų fakultete, vėliau perėjo ir baigė Teisės ir visuomenės mokslų fakultetą. 1933-iaisiais pasirodo jo pirmoji knyga „Poema apie sustingusį laiką“. Po ketverių metų Cz.Miloszas išvyksta į Varšuvą, joje praleidžia karą, aktyviai rašo. Vėliau dirba Lenkijos atstovybėse Vašingtone ir Niujorke, tačiau nusivilia komunizmo idėjomis ir, gavęs paskyrimą į Prancūziją, nutraukia ryšius su Lenkija ir pasiprašo politinio prieglobsčio Paryžiuje.
Pasaulyje Cz.Miloszą išgarsina 1953 m. pasirodžiusi jo esė knyga „Pavergtas protas“, kurioje autorius analizuoja komunistinę ideologiją, prievartą prieš žmogų, taip tapdamas pasipriešinimo totalitarizmo sistemai simboliu. Ne mažesnio dėmesio sulaukia ir kiek vėliau išleista knyga „Gimtoji Europa“ – sklidina prisiminimų apie praeitį ir intelektualus žvilgsnio į dabartį.
Septinto dešimtmečio pradžioje poetas persikelia į Jungtines Valstijas, tampa Berklio universiteto profesoriumi, moko slavų kalbų ir literatūros, rašo ne mažiau aktyviai, sulaukia vis daugiau dėmesio, kurį vainikuoja Nobelio literatūros premija. 1981 m. Cz.Miloszas apsilanko Lenkijoje, o 1992 m., po penkių dešimtmečių pertraukos, ir Lietuvoje, kur yra įvertinamas valstybiniais apdovanojimais, jam suteikiamas Vytauto Didžiojo universiteto garbės daktaro vardas. 2004 m., būdamas 93-ejų, Cz.Miloszas mirė Krokuvoje. Čia jis ir palaidotas.
O paskutinį kartą Vilniuje poetas lankėsi 2000 m. Čia kartu su Nobelio premijos laureatais Guenteriu Grassu ir Vislawa Szymborska bei poetu Tomu Venclova Cz.Miloszas diskutavo apie „ateities atmintį“. Jis prisiminė ir Vilniaus istoriją, ir jo daugiakultūriškumą, o mes, minėdami 100-ąsias poeto gimimo metines, literatūros tyrinėtojo, Cz.Miloszo kūrybos vertėjo, Vilniaus universiteto profesoriaus Algio Kalėdos klausiame, ką šis kūrėjas reiškia Lietuvai.
– Turbūt sutiksite, kad kiekvienam menininkui vaikystės ir jaunystės patirtys turi svarbią įtaką jo raiškai, kūrybos motyvams. Cz.Miloszas augo ir brendo Lietuvoje. Kaip tai atsispindi jo kūryboje?
– Neginčytina tiesa, jog kone kiekvienas menininkas jaučia itin stiprius saitus su savo tėviške, su tomis vietovėmis, kur jis augo, brendo kaip asmenybė, kur pajautė pirmuosius sąlyčius su aplinkiniu pasauliu. Toji vaikystės žemė, ypač žiūrint iš praskriejusių dešimtmečių perspektyvos, daugeliui atrodo kaip visais atžvilgiais harmoninga idilė, laimės oazė.
Ryškiu, nuolat atsikartojančiu simboliu šio autoriaus kūryboje tampa Nevėžio upės, tekančios pro Cz.Miloszo gimtuosius Šetenius, įvaizdis. „Užmeti meškerę, stovėdamas ant akmens./ Gimtosios upės vanduo tarpu vandens lelijų/ Srūva, kojas basas mazgodamas./ Ir kas esi, žiūrįs dabar į plūdę,/ Beklausąs kultuvių dūžių aidesio?“ – klausia poetas savo eilėraštyje „Berniukas“.
Šiame eilėraštyje, parašytame Amerikoje, sukurta skaidri poetinė vizija: subrendęs, 70-ties metų slenkstį peržengęs vyras, regi save patį, mažą vaikiūkštį, stovintį su meškere prie upės, sruvenančios šalia gimtų namų. Poetas jau žino, kuo tas berniukas tapsiąs, kokius likimo išmėginimus bus lemta jam pakelti. Tačiau vis dėlto klausia savęs: „kas tu esi?“
– Šį „kas tu esi?“ dabar norėčiau pakeisti kitu klausimu – „kas jis yra?“ Klausimas kiek pabodęs, tačiau ar Cz.Miloszas yra „mūsų autorius“? Ir kodėl jį, kaip ir kitus žinomus, vienur gimusios, kitur gyvenusius, kūrusius žmones, atskiros valstybės nori savintis? Ar ne logiškiau būtų kalbėti ne apie tai, kur gimė ir gyveno, o apie tai, ką ir kodėl rašė?
– Cz.Miloszo kūryboje Lietuva visą laiką buvo viena esminių temų, tiek prieškario eilėraščiuose, tiek po karo parašytame romane „Isos slėnis“, kuris išleistas 1955 m. Tą patį galima pasakyti ir apie poezijos rinkinius „Miestas be vardo“ (1969 m.), „Kur saulė pateka ir kur nusileidžia“ (1974 m.), „Ant upės kranto“(1994 m.). Ypač daug vietos Lietuvos istorinei ir dabarties būčiai autorius skyrė savo eseistikos knygose „Gimtoji Europa“ (1958 m.) ir „Tėvynės ieškojimas“ (1992 m.). Lietuva poetui egzistuoja tarsi neatskiriama jo esybės dalis, suformavusi ir pasaulėjautą, ir vertybių sistemą. Šiuos giliuosius, egzistencinius sąryšius su gimtine kūrėjas įprasmino daugelyje kūrinių ir deklaravo per visą netrumpą savo gyvenimą.
 |
| Poetas Cz.Miloszas. Nuotrauka iš Lenkijos instituto Vilniuje archyvo. |
Kai tenka užsienyje kalbėti apie lietuvių literatūrą, kone kiekvienas prie įžymiųjų Lietuvos kūrėjų priskiria Adomą Mickevičių ir būtent Cz.Miloszą. Galbūt dėl to, kad išversti į kitas – prancūzų, anglų, vokiečių, čekų – kalbas jie „kreipiasi“ į skaitytojus tematika, įvaizdžiais, o ne kalbine išraiška. Šia prasme apie šiuos iškilius autorius ir galima sakyti, kad jie priklauso mūsų šaliai. Tačiau Cz.Miloszas vis dėlto rašė lenkiškai, ir, suprantama, norint jį artimiau pažinti, reikia versti į lietuvių kalbą. Tad neabejodamas galiu teigti, kad šį autorių, korektiškai kalbant, dera laikyti lenkų poetu arba Lietuvos lenkakalbės literatūros kūrėju.
Antra vertus, būtina pabrėžti, kad 1980 m. Stokholme, atsiimdamas Nobelio literatūros premiją, poetas itin pabrėžė savo organiškus ryšius su Lietuva, „mitų ir poezijos žeme“. Tais, dar gūdžiais sovietmečio laikais, jis kalbėjo apie savo gimtinės okupaciją, totalitarizmo nuožmumą. Jis elgėsi kaip tauriausias Lietuvos patriotas.
– Kalbant apie Cz.Miloszą ir Lietuvą, būtina atkreipti dėmesį į jūsų paties išverstą jo romaną „Isos slėnis“. Isos slėnis iš tikrųjų yra Nevėžio slėnis. Ar ši upė poetui svarbi tik dėl to, kad ji yra jo vaikystės upė?
– „Isos slėnis“ pilnas nostalgiškų vaikystės prisiminimų. Šis romanas tarsi kilo iš psichologinio autoriaus poreikio prisiminimais bent kiek numalšinti sopulingą širdgėlą, kurią sukėlė karo ir pokario išgyvenimai. Pats autorius yra sakęs, kad kūrinį parašė tarsi atlikdamas autoterapijos procedūrą.
Nors ir vadinamas romanu, šis daugiaplanis poetinis paveikslas nėra sukurtas pagal žanro reikalavimus, jame nėra vieningos fabulos, nuoseklios kompozicijos, o vyrauja pagal memuarų logiką išsidėstę epizodai, įvairių emocinių nuostatų nulemti aprašymai.
Sugrįžimai prie vaikystės upės – pastovieji šio poeto kūrybos motyvai. Jie suteikia progų ir galimybių įvairiausiais aspektais apmąstyti svarbiausius egzistencinius klausimus, išreikšti savo pasaulėjautos nuostatas, nubrėžti savo pasaulio koordinates.
– Tačiau ar sutiktumėte su teiginiu, jog Cz.Miloszo artumą Lietuvai lėmė ne tik jo biografija? Galbūt reikėtų kalbėti apie lietuviškos ir lenkiškos kultūrų bendrumą, ypatingą praeities ir dabarties ryšį, kurį lėmė bendra istorija?
– Siekiant išsamiau pažinti Cz.Miloszo kūrybos pasaulį, sąsajas su lietuvybe, pirmiausia būtina bent kiek plačiau suvokti istorines-kultūrines aplinkybes, kurios lėmė lenkų kultūros „įsigyvenimą“ Lietuvoje. Jos didžia dalimi ir suformavo poeto istoriosofines koncepcijas bei literatūrines pažiūras, ataidinčias daugumoje poezijos kūrinių, beletristikoje ir eseistikoje.
Lietuvių ir lenkų sambūvio fenomenas tapo viena pagrindinių Cz.Miloszo kūrybos temų.Apskritai, siekis aiškintis ir perprasti gyvąsias praeities sąsajas su dabartimi – esmingasis Cz.Miloszo mąstymo ypatumas. Antai esė rinkinyje „Gimtoji Europa“, kuriame savo asmeninės patirties pamatu autorius atskleidžia Rytų Europos gyventojo dvasinę brandą, atsigręžimai į istoriją, įvairių praeities įvykių interpretacijos tampa svarbiausia struktūros plotme. Gimtosios šalies būties ir istorijos tarpsniai čia traktuojami ne tik kaip objektyvūs dėmenys, bet veikiau kaip individo sąmonei, jausenai, vaizduotei ir jo vertybių sistemai įtaką turintys dalykai.
Kaip ir pats sakote, istorinės ir geopolitinės aplinkybės lėmė, jog lietuvių ir lenkų kultūras nuo seniausių laikų siejo itin daug ryšių, nežiūrint į labai skirtingas kalbas, kitokius papročius ir savitas etnines bei religines tradicijas. Artima geografinė kaimynystė sukūrė galimybes geriau vieniems kitus pažinti, bendrauti, o, kita vertus, suformavo tautų paribio regionams būdingus tam tikrus fenomenus, pavyzdžiui, mišrias skirtingų tautybių žmonių bendrijas. Lietuvių ir lenkų sambūvio fenomenas tapo viena pagrindinių Cz.Miloszo kūrybos temų.
– Jūs paminėjote ir kitą lietuvių kilmės poetą – A.Mickevičių. Kokią įtaką Cz.Miloszui turėjo šis romantikas?
– „O kur yra tie namai? Prie Nevėžio, kur aš gimiau, iš kur atsinešiau savo žemaitiškus įpročius... <...> Mano namai taip pat yra Vilniuje, mano mokyklinių ir studentiškų metų mieste, iš kur emigravau likus keleriems metams iki masinės emigracijos, reiškusios visos, labai ypatingos visuomenės baigtį. Tikrieji mano namai turbūt ir yra Vilnius, iškylantis romantizmo poezijoje“, – rašė Cz.Miloszas.
Nėra abejonių, kad vienas svarbiausių atskaitos taškų Cz.Miloszui buvo vadinamasis Vilniaus romantizmas ir didžiausias jo korifėjus – A.Mickevičius. „Gražinos“ autoriaus meniniai modeliai, literatūrinė programa ir idėjų vektoriai visą gyvenimą Cz.Miloszui buvo tarytum emocinis ir intelektinis šaltinis, nuolat dvasios gyvybingumą maitinanti bei mintį aktyvinanti versmė.
Jis atvirai teigė save priskiriantis A.Mickevičiaus tradicijai. Ir taip buvo dėl daugelio priežasčių, tarp kurių ne paskutinis veiksnys, žinoma, ir atitinkamas psichologinis susitapatinimas dėl likimo paralelių – studijų tame pačiame Vilniaus universitete, emigracijos, bet labiausiai, mano manymu, dėl tautinės identifikacijos, santykių su lietuvybe.
– Kalbate apie santykius su lietuvybe. O kokie Cz.Miloszo santykiai su lenkybe? Kodėl Lenkijoje į šį poetą vis dar žvelgiama dviprasmiškai? Galbūt tai susiję su skirtingu patriotizmo suvokimu?
– Ir anksčiau, ir vos tik mirus poetui, lenkų ultrapatriotų pasisakymuose, taip pat ir spaudoje pylėsi kaltinimai, esą Cz.Miloszas buvo „antilenkiškas litwinas“, visuomet aukštinęs Lietuvą, o nemėgęs lenkų – ypač už šovinistinę tarpukario politiką kitų tautų (lietuvių, žydų, baltarusių) atžvilgiu. Buvo rengiami protestai, peticijos, išpuoliai, kad tik poetas nebūtų palaidotas Vavelio pilyje, kur guli lenkų įžymybės, kur taip aidžiai skamba lietuviškumas. Juk ten palaidoti Jogaila, kiti LDK kunigaikščiai, tas pats A.Mickevičius.
Tačiau per poeto laidotuves Krokuvoje – turėjau galimybę ten būti – per visą senąją sostinę nutįso milžiniškos minios žmonių, atėjusių pagerbti didžio kūrėjo. Prie kriptos, kur Cz.Miloszas atgulė amžino poilsio ir kur ilsisi daug iškiliausių kūrėjų, skambėjo jo eilės lenkiškai, angliškai, rusiškai, jidiš ir lietuvių kalba.
