„Padariau Lietuvai dovaną, bet pasirodo, kad niekam nereikia. Maniau, susidomės valstybės institucijos, šalies bibliotekos. Užsienio reikalų ministrui albumą padovanojau, atsiuntė padėkos laišką – tuo ir baigėsi. Prezidentūra nupirko dešimt egzempliorių, Vyriausybė – nė vieno. Seimas žadėjo, bet taip ir liko... Sakiau, sukursiu laužą, tik dar nežinau, kurioje aikštėje: geras popierius – gražiai degs“, – nusivylimo neslėpė 75 metų menininkas.
Regis, jo balse justi ir šiokia tokia koketavimo gaidelė: juk toliau nedirbtų, jei visiškai nematytų prasmės?
„Ne, žinokit, esu visai ant ribos, – numojo ranka ir patikino, kad darbus tęsia daugiau iš inercijos. – Įsibėgėjau ir negaliu sustoti. Aš kaip traukinys – staiga nesustabdysi: bėgiai dega, bet vis tiek lekia pirmyn.“
Be to, pasiduoti neleidžia tikėjimas menu ir pagarba kolegoms. „Tai – mano meilė, ilgesys, žavėjimasis tuo, kas padaryta. Dirbu iš pasiutimo dėl totalinės neteisybės, kad menas Lietuvoje nustumtas į paraštes, kad meno kūriniai tapę anonimais: vėliava plazda, pinigai kišenėje šlama, bet net nesusimąstome, iš kur tai atsirado. Juk neužteko paskelbus nepriklausomybę vieną vėliavą pakeisti kita. Reikėjo iš naujo sukurti valstybingumo ženklus“, – priminė R.Dichavičius.
Simbolis – kaip dinamitas
Naujoji laisvės ženklų sistema privalėjo įgauti išraiškingą, įtaigią, aiškiai suvokiamą formą. Lietuvai reikėjo drabužio, kad laisvė būtų ne tik jaučiama, bet ir matoma pasaulyje.
Tas drabužis – tai simboliai ir ženklai, įtvirtinantys Lietuvos valstybę, tautos savimonę, jos kalbą ir kultūrą: heraldika, paminklai, ordinai ir medaliai, vėliavos, pinigų banknotai ir monetos, pašto ženklai, emblemos, liturginiai simboliai, ir, be abejo, savarankiški meno kūriniai – vaizduojamosios ir taikomosios dailės, literatūros, muzikos, teatro ir kitų žanrų.
„Jei ne šie atributai, šiandien nebūtų ir pačios Lietuvos. Simbolis yra jėga – jis kaip dinamitas. Net aforizmą sukūriau: „Priešas ženklo bijo labiau nei kalavijo“, – išmintimi dalijosi R.Dichavičius.
Jei ne šie atributai, šiandien nebūtų ir pačios Lietuvos. Simbolis yra jėga – jis kaip dinamitas.
Jo sudarytoje 400 puslapių knygoje pateikiama daugiau nei 1,5 tūkst. iliustracijų, pasakojančių, kaip gimė miestų herbai, policijos, krašto apsaugos ar kariuomenės uniformos, universiteto rektoriaus mantijos, istoriniai paminklai laisvei, bažnyčių interjerai – nuo brėžinių, akmens luito ar medžiagos skiautės iki galutinio rezultato.
Pirmąjį fotoalbumo „Laisvės paženklinti“ tomą R.Dichavičius ruošė beveik šešerius metus: „Be šeštadienių, sekmadienių, be vasarų. Kiekvieną objektą reikėjo nufotografuoti, brėžinius nuskenuoti, retušuoti, kontekstą suvesti, koloritą suderinti, spaustuvėje bandymus atlikti, tekstų vertimus padaryti. Poligrafiškai tai – šedevras, nėra nė vieno brokelio. Čia mano viso gyvenimo patirtis: ką mokėjau, tą sudėjau. Ir ne tik mano, bet, svarbiausia, maždaug 60 autorių. Šioje beveik 4 kg sveriančioje knygoje – laiko liudijimas, mūsų talentai, mūsų žvaigždynas.“
Pabėgimas nuo slibino
Nuo pirmojo knygos tomo pasirodymo praėjo pusmetis. Per tą laiką R.Dichavičius visuomenei jį pristatinėjo ne kartą: kur kviečia, ten važiuoja.
Ypač dailininkui įstrigo viešnagė Jurbarke, kur į susitikimą sugužėjo pilna salė žmonių. „Mano pristatymas trunka apie dvi valandas. Žmonės išklausė ir išėjo. Žiūrim, atplaukia kita banga. Po to – dar trečia pamaina. Atsimenu, pradėjome trečią dienos, o baigėme po pusiaunakčio. Žmonės klausosi ir stebisi: „Mes nė neįsivaizdavome!“ Buvau paėmęs tik penkias knygas, tačiau teko dar bent dvidešimt nuvežti“, – džiaugėsi R.Dichavičius.
Susitikimas su juo iš tikrųjų tampa įvykiu. Iš R.Dichavičiaus lūpų liejasi energingas, ekspresyvus ir įtaigus pasakojimas, prikaustantis dėmesį, priverčiantis ne tik suklusti, bet ir įsijausti.
Jis kalba apie tai, ko istorijos vadovėliai paprastai nerašo. Valstybingumo simbolius sukūrusius kolegas jis pristato per asmeninio santykio prizmę. Beveik visus pažįsta, puikiai žino kūrybinį jų kelią ir nuopelnus. Su vienais mokėsi, antrus – mokė.
„Telefonu prakalbėdavau šimtus, – šypsosi R.Dichavičius. – Kartais tekdavo priversti autorių, kad prisimintų detales: kūrinio paveiksliukas juk nieko nesako – reikia komentaro, konteksto, kokiomis aplinkybėmis jis gimė, kokią prasmę slėpė savyje. Žmonės, ypač jaunimas, turi žinoti, nuo kokio slibino pabėgome.“
Apskundė dėl pjedestalo
R.Dichavičius atkreipia dėmesį, kad šių dienų žmogui sunku suprasti absurdiškus nutikimus, kurie lydėjo daugelį menininkų ir jų kūrinius. Apie tai, kad, tarkime, teptukai sovietmečiu buvo didžiausias deficitas, esą net neverta pasakoti.
Kodėl Kaune kunigo Maironio paminklo pjedestalas 10 cm aukštesnis už liaudies rašytojos Žemaitės Vilniuje? Skamba kaip marazmas?
Užtat 2006-aisiais anapilin išėjusio skulptoriaus Gedimino Jokūbonio nemalonumus dėl Kaune stovinčio Maironio paminklo įdomu prisiminti.
„Iš granito iškaltas paminklas buvo perduotas Kauno literatūros muziejui kaip eksponatas ir paminklo statuso dokumentuose neturėjo. Tačiau praėjus keliems mėnesiams G.Jokūbonis buvo iškviestas į Centro komitetą pasiaiškinti, mat buvo atsiųstas uolaus žiūrovo skundas: „Kodėl Kaune kunigo Maironio paminklo pjedestalas 10 cm aukštesnis už liaudies rašytojos Žemaitės Vilniuje? Skamba kaip marazmas? Tačiau anuomet iš tokių dalykų kai kas karjerą darėsi“, – Vilniaus Gedimino technikos universiteto bibliotekoje knygos pristatymo metu pastebėjo R.Dichavičius.
Žmogaus dvasios stiprybė
Devynių R.Dichavičiaus sudarytoje knygoje pristatomų menininkų šiandien jau nėra tarp gyvųjų. Du iš jų mirė knygai jau išėjus: tai akvarelės technikos meistras dailininkas Antanas Krištopaitis ir skulptorius, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, Sausio 13-osios aukų kapavietei iškalęs „Pietą“, Stanislovas Kuzma.
Jis išėjo 65-erių. Daugiau nei pusę gyvenimo vyras kovojo už savo sveikatą: 1978 metais jaunam skulptoriui buvo pakeisti du širdies vožtuvai. Tada S.Kuzmai buvo tik 31-eri.
Širdies nepakankamumas S.Kuzmai atsirado po sunkaus sumušimo. „O kodėl jį sumušė? O todėl, kad jis garsiai pasakė: dvėsiu badu, bet Lenino abrozdėlio nelipdysiu. Ir to užteko: po poros dienų rado leisgyvį. Štai tokie laikai buvo“, – atsiduso R.Dichavičius.
Vos 17-os A.Krištopaitis buvo ištremtas už tūkstančių kilometrų nuo tėvynės į mirtininkų šachtą. „Žinote, ką tai reiškia? Trys keturi mėnesiai – ir viskas“, – paaiškino fotoalbumo sudarytojas.
Tačiau A.Krištopaitį išgelbėjo talentas. Valdžia pastebėjo jo piešinius, darytus ant įvairių skiaučių, ir pasakė: „Rytoj į šachtą neisi. Ryte nešiosi lavonus, o po pietų – pieši.“
Beveik du dešimtmečius praleidęs lageriuose dailininkas per stebuklą grįžo į Lietuvą. „Jis jautėsi Dievo palaimintas, todėl su dažų dėžute, pieštukais ir teptukais apkeliavo beveik visą kraštą ir piešė bažnyčias, paliko daugiau nei 600 lakštų“, – apie žmogaus dvasios stiprybę pasakojo R.Dichavičius.
Sistemos suluošinti likimai
„Apie Arūną Tarabildą šiandien tenka kalbėti būtuoju laiku. Bet tai, ką jis paliko, yra neįkainojama. Jo darbai, talentas, charakteris ir valia buvo pavyzdys daugeliui jį pažinojusių. Arūnas tiesiog virtuoziškai valdė piešinį. Kartą juokais pademonstravo: paėmęs pieštuką ir švarų lapą neatitraukdamas rankos nupiešė vieną mūsų, pradėjęs nuo kojos nykščio ir užbaigęs nosimi“, – prisiminė R.Dichavičius.
O kodėl jį sumušė? O todėl, kad jis garsiai pasakė: dvėsiu badu, bet Lenino abrozdėlio nelipdysiu. Ir to užteko: po poros dienų rado leisgyvį.
Be to, mažai kas žino istoriją apie A.Tarabildos išgelbėtą Šv.Kazimiero bažnyčios Vilniuje kryžių: „Jis pamatė figūras ant bažnyčios stogo ir suprato, kad nutiks kaip su Kauno Soboro kryžiumi. Mums liepė skambinti į redakcijas Juozui Baltušiui ir Eduardui Mieželaičiui, o pats nubėgo į šaudyklą, paėmė šautuvo maketą ir užlipęs kopėčiomis pareiškė, kad pradės šaudyti. Tai padarė efektą“, – šypsojosi R.Dichavičius.
Tačiau A.Tarabildos likimas susiklostė tragiškai. Respublikinėje komjaunimo konferencijoje jis perskaitė tezes, skirtas ne režimui šlovinti, bet Lietuvos išsilaisvinimui. Už tai buvo suimtas, tardomas, kankinamas, galiausiai ištremtas į Sverdlovsko sritį, Kamyšlovsko vietovėje esantį sovietinės armijos dalinį. Sprogus karinių atliekų saugyklai, išsiskyrė radioaktyvios medžiagos, smarkiai paveikusios A.Tarabildos sveikatą. Jis mirė 35-erių. Jau buvo grįžęs į Lietuvą ir pasistatęs namelį.
Tragiškai pažymėti ir skulptorių Teodoro Kazimiero Valaičio, Vitalijaus Lukošaičio ir Rimanto Dauginčio likimai.
„T.K.Valaitį mylėjo kolegos, bet jis nepatiko valdžiai. Žuvo neaiškiomis aplinkybėmis kilus gaisrui namelyje Neringoje – po gaisro rastas užrakintas spintoje. V.Lukošaičio talentui dar visiškai neišsiskleidus, 1986 metais jis su dviem mažamečiais vaikais buvo žiauriai nužudytas. R.Daugintis, pažemintas tris paras trukusių rusų pasieniečių patyčių, 1990 metais pasidegė, vos kirtęs Vengrijos sieną. Bet kas apie tai žino, kas girdėjęs? Būtent dėl šios neteisybės ir iš liūdesio radosi ši knyga“, – konstatavo R.Dichavičius.
Abejingumas išmuša iš vėžių
Gyvenimo grimasų netrūksta ir dabar. „Įsivaizduokite, sutinku vieną jaunystės draugą, kuris yra ir laureatas, ir nusipelnęs. Jis sako: „Rimai, gal turi kokią chalturką – nesuvedu galų.“ Tai kaip tai pavadinti? Atidavei gyvenimą, talentą, laiką, o esi priverstas galvoti, ką šiandien grauši – ar kaštonus, ar dar ką“, – stebisi R.Dichavičius.
Ar tai žeidžia? Ne. Tik išmuša pamatą iš po kojų.
„Todėl norisi pasakyti – pabuskit, be šito (baksnoja į knygą, – red. past.) jūsų nebūtų: nei balių, nei mersedesų, nei tų milijonų. Tai jie, šie valstybės ženklų kūrėjai, leidžia jums turėti. Ar pagalvoja koks nors milijonierius, kas taip gražiai nupaišė tuos pinigėlius? Kiti – kas tuos ordinus, valstybės regalijas sumodeliavo? O juk tame mažame ordino plotelyje slypi didžiulė jėga, simboliai. Dėl jų iki tragedijų prieita“, – atsikvošėti ragino menininkas.
Jo išleista knyga – tarsi gyvoji enciklopedija: „Aš pažinojau tuos žmones, jų šeimas, sekiau, kaip jiems sekasi, parodas lankiau ir pan. Kiekvienas iš jų vertas ne kelių puslapių, bet atskiros monografijos.“
Metas grįžti prie savęs
Antrasis fotoalbumo „Laisvės paženklinti“ tomas apimtimi prilygs pirmajam. Dar bent 200 jau parengtų puslapių galėtų nusikelti ir į trečiąjį. „Tačiau aš tame jau nedalyvausiu“, – užtikrino R.Dichavičius.
Jis nusprendė, kad metas grįžti prie savęs, sutvarkyti asmeninį archyvą: „Jame dešimtys tūkstančių kadrų: kaimas, kryžiai, koplytėlės, kapinės, bobutės, diedukai, peizažai, portretai. Turiu ir gamtos stebuklų: akmenų, mineralų, vandenų – ko tik nori. Be manęs to niekas neprikels.“
Dvasininko palaiminimas nuritino akmenį
* Pirmajame knygos „Laisvės paženklinti“ tome apie patį sudarytoją – nė žodžio. Sako, prisistatys antrajame.
* R.Dichavičius gimė 1937 m. kovo 1 d. Grimzeliuose, Kelmės valsčiuje.
* Garsus lietuvių dailininkas ir fotomenininkas, išaukštinęs moters kūną ir suteikęs jam sakralumo prasmę. Prieš dvidešimt metų jo aktų fotografijų albumas „Žiedai tarp žiedų“ tapo sensacija ir sukėlė nevienareikšmę reakciją, o kartu ir milžinišką visuomenės susidomėjimą ne tik Lietuvoje, bet ir visoje tuometinėje Sovietų Sąjungoje.
 |
| Stasio Paškevičiaus nuotr./Dailininkas ir fotomenininkas Rimantas Dichavičius |
„Jaučiau vidinį sumišimą: gal vis dėlto per grubiai pavaizdavau, gal nuodėmę padariau. Nuvažiavau pas Tėvą Stanislovą – jis tuo metu buvo kylantis autoritetas. Man buvo svarbu, ką jis pasakys, gal pasmerks? O jis mane palaimino, sako, viskas gražu, švaru, estetiška – jaunystė žydi tarp laukų ir pievų. Sako, tu džiaugsmą rodai. Man kaip akmuo nusirito“, – savaitraščiui „15min“ pasakojo aktų autorius.
* 1952–1957 m. mokėsi Kauno taikomosios dailės technikume.
* 1957–1963 m. studijavo LTSR dailės instituto Grafikos fakultete.
* 1964–1968 m. žurnalo „Moksleivis“, 1969–1979 m. leidyklos „Mintis“ meninis redaktorius. Nuo 1978 m. kūrybinis darbuotojas, leidyklų, redakcijų, galerijų bendradarbis.
* Nuo 1970 m. Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys.
* 1994 m. suteiktas Tarptautinės meninės fotografijos federacijos (FIAP) fotografo menininko (AFIAP) garbės vardas.
* 2003 m. apdovanotas Vyriausybės meno premija.
* Surengęs kelias dešimtis asmeninių parodų, fotografijos mėgstamos kolekcininkų.
