1
Literatūra / „Silva Rerum“ ir „Žmogus be vietos: nervuoti dienoraščiai“
Šios vasaros romanu G.Nalivaikaitei tapo Kristinos Sabaliauskaitės „Silva Rerum“: „Skaitau jau trečiąją, bet turiu įtarimą, kad su vasara pabaigsiu ir ketvirtą... Gal kiek pavėlavau į traukinį, nors daug kas siūlė ir įtikinėjo, kad man patiks, aš neskubėjau. Užtai dabar atsigriebiu su kaupu. Kaip tiršta ten detalių, spalvų, kvapų, skonių ir kaip įdomu simuliuoti ir įsijausti į praeities žmogaus pasaulio suvokimą, mąstymą ir aplinkos matymą... Dailės akademijoje studijavau dailėtyrą, ir nors pasirinkau kurti, o ne tirti, šitą knygą skaitant mano vidinė dailėtyrininkė krykštauja iš smagumo.“
„O iš seniau skaitytų knygų galvoje vis nešiojuosi Jono Meko „Žmogus be vietos: nervuoti dienoraščiai“, kuriuose jis aprašo savo kasdienybę traukiantis iš Lietuvos ir gyvenant karo pabėgėlių stovyklose. Knyga labai kinematografiška, bet visi jos nutikimai ir jausmai tikri. Be galo įdomu šitaip pažinti jauno to laiko žmogaus kelią per karą, per žemynus, per gyvenimą, pamažu, savo tikslų link“, – pasakoja dainininkė.
2
Kinas / „C‘mon C‘mon“
„Pirmasis filmas apie kurį pagalvojau buvo Mike Mills „C‘mon C‘mon“. Anksčiau labai žavėjausi humanistine fotografija, tai tokie filmai kaip „C‘mon C‘mon“ yra ta pati fotografija tik kino pavidalu. Šis filmas labai universalus, praktiškai – apie kiekvieną iš mūsų, todėl labai lengva ir gera bežiūrint paverkti. Kita vertus, čia daug šviesos – ne tik rodomos žmogaus kančios, bet ir suteikiama vilties, kaip apsikabinę savo traumas galime keliauti pirmyn.“
3
Teatras / „Solus Amor“
Besilankydama Budapešte muzikantė pamatė grupės „Recirquel“ cirko ir šokio spektaklis „Solus Amor“, kuris ir tapo jos mėgstamiausiu: „Šiemet turbūt pirmąkart gyvenime nuėjau į šiuolaikinio cirko spektaklį. Gal todėl, kad neturėjau jokios išankstinės nuomonės, o gal ir todėl, kad visas pasirodymas, šokėjų kūnų plastika ir jų galimybės, dekoracijų, akrobatikos ir muzikos sintezė visiškai įtikino, tai buvo vienas stipriausių mano matytų vyksmų ant scenos.“
4
Muzika / „4’33”
„Į šį klausimą mano atsakymas visad panašus – Johnas Cage'as ir jo „4’33“. Nes skatina galvoti apie muziką ir garsą daug plačiau, taip pat, man tai pavyzdys gero konceptualaus kūrinio, kuriam nereikia plakato dydžio aprašymo, nes viską gali suprasti tiesiog pajusdamas.“
5
Paroda / „Tai, ko nepamename“
Žiemą G.Nalivaikaitė aplankė Williamo Kentridge'o parodą „Tai, ko nepamename“ ir visai netyčia pateko į susitikimą su pačiu menininku. Jai labai patiko jo požiūris į kūrybą: „Tikrai įkvepianti asmenybė ir paroda, kuri ilgam išlieka galvoje. Labai rekomenduoju suspėti aplankyti.“
„O kitas, mažas, beveik slaptas mano favoritas yra Antano Mončio muziejus Palangoje. Tokie gaivūs ir gyvi jo darbai bei visa gyvenimo istorija. Vieną debesuotą atostogų dieną tikrai dar ten sugrįšiu“, – dalinosi ji.
