Kalbėdamas apie būsimą spektaklį Dainius Kazlauskas sako, kad malonu po ilgos pertraukos grįžti pas bendraminčius, tačiau jį apėmęs dvilypis ir keistas jausmas. (Interviu su Giedriumi Savicku – netrukus).
– Prieš trejus metus režisavote „Tartiufą“ Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre, dabar Oskaro Koršunovo režisuojamame spektaklyje vaidinsite pagrindinį vaidmenį. Kuo, Jūsų nuomone, „Tartiufas“ aktualus šiuolaikiniam žiūrovui?
– Tartiufo istorija apipinta įvairių legendų, tikrų ir netikrų istorijų. Pirmajame Moliere‘o parašytame pjesės variante Tartiufas buvo vyskupas, tokia istorija, pripažinkim, skamba vienaip. Po Vatikano įsikišimo, dvasininkijos kritikos, Tartiufas jau „tapo“ pasauliečiu, labai dievotu, tad irgi iš karto pasikeitė jo reikšmė. Jei žiūrime į Tartiufą kaip į pasaulietį, tai jis nėra nei didelis nusikaltėlis, nei patenka į filosofinę Tartiufo kategoriją plačiąja prasme.
Tiesiog smulkus apsišaukėlis, sukčius, kuris pasinaudojo žmonių patiklumu ir iš to gyveno. O jei jis būtų vyskupas, kaip Moliere‘as rašė pirminiame variante, tuomet Kleanto pradinis monologas įgautų visai kitą prasmę. Gautųsi smarki istorija!
Kita vertus, tokių žmonių buvo visą laiką ir jie neišnyks. Tik būna etapai, kai jie pradeda dominuoti, manau, kad dabar ir yra tas laikas, kai jų per daug. „Tartiufas“ yra labai laiku.
– Kuo sudomino galimybė vaidinti? Norite išbandyti kitą pusę, jaučiatės dar kažko neišsakęs?
– Šią Moliere‘o pjesę esu labai išanalizavęs, tad apima dvilypis jausmas, keista – kaip ir viskas aišku, kaip ir ne iki galo aišku. Kiekvieno režisieriaus požiūris ir spektaklis yra skirtingi. Pjesė ta pati, bet tikslai kitokie. Šiuo atveju tarp to, ką aš kūriau, ir to, ką kuria Oskaras, yra didelis skirtumas, ir jis man labai priimtinas, labai įdomus, teisingas. Žiūrėsim, kas iš to gausis.
– Ar nesunku priimti kito režisieriaus idėjas, kai pats jau režisavote šį kūrinį, turėjote savo viziją?
– Yra tokia taisyklė – jei esi vienoje barikadų pusėje turi elgtis vienaip, jei esi kitoje barikadų pusėje – turi laikytis tos pusės įstatymų. Šiuo atveju šeimininkas yra Oskaras, ir aš priimu jo režisavimą be jokių kalbų, tai yra jo kūrinys. Mes, aktoriai, prisiliečiam prie jo kūrybos, esame to dalis, ir tik stengiamės padėti, įsiklausę viską atlikti taip, kaip turėtų būti. Tad jokio diskomforto šiuo atveju nejaučiu.
– Gal ne visi žiūrovai žino, kad Jūs esate baigęs režisūrą, kodėl visgi persigalvojote ir pasukote į aktorystę?
– Labai paprastas atsakymas – anksti pradėjau filmuotis, vaidinti. Taip susiklostė aplinkybės ir aš tam neprieštaravau, bet režisūra niekur nedingo. Atėjus tam tikram laikui, brandai, grįžau prie jos. Esu labai patenkintas, kad galiu prisiliesti ir iš vienos pusės, ir iš kitos.
– Ar matote šį spektaklį kaip būdą kritikuoti dabartinę visuomenę?
– Tą kritiką gal labiau įžvelgia Oskaras, tai ir yra vienas iš skirtumų tarp mano ir jo režisuotų spektaklių. Aš labiau akcentavau Tartiufą, jo fenomeną, o Oskaras atrado dar vieną įdomų kampą ir labiau išryškina Orgoną. Jei dar giliau – jų tandemą, Tartiufo ir Orgono duetą. Tartiufas šiame spektaklyje nėra tokia dominuojanti asmenybė. Nagrinėjama tema, kaip vienas kitą veikdami gali funkcionuoti tokie žmonės. Oskaro požiūris yra radikalus ir įdomus. Didžioji dalis jo kūrybos yra šiuolaikiška, spektakliuose kalbama apie nūdieną, tad ir šiame „Tartiufe“ ne ką mažesnis akcentas tenka šiandienos aktualijoms. Sakoma, kad ateina momentas, kai reikalingas Hamletas arba Tartiufas, šiuo atveju atsirado Tartiufas. Matyt, reikia bent jau pažadinti, išjudinti mūsų visuomenę, kaip sakoma ir šio sezono teatro afišoje „Išjudink sąžinę“.
– Pakalbėkime apie „kitą Tartiufą“. Giedrius Savickas dažname interviu sako, kad Jūs buvote tas žmogus, kuris jį pastūmėjo į aktorystę, kai būdamas vaikas susidūrė su jumis „Žilvičio“ stovykloje. Jūsų vizija išsipildė, Giedrius tapo aktoriumi, ne kartą vaidinote vienoje scenoje. Bet to paties vaidmens tuo pat metu tikriausiai dar kurti neteko? Ar stebite vienas kitą, jaučiasi konkurencija?
– Pradėkim nuo to, kad Giedriaus pamiršti negalima. Jis buvo labai ryškus vaikas. Kadangi esam daugiau negu draugai, mūsų istorija tęsiasi ir dabar. Galiu pasakyti, kad didžiuojuosi, jog Giedrius vis dėlto pasirinko aktoriaus profesiją, jis tikrai labai geras, įdomus aktorius. Dabar jis jau subrendęs vyras, tai aišku, ir mūsų bendravimas pasikeitė, amžiaus skirtumas jau nieko nereiškia, o turėti tokį talentingą draugą bei kolegą yra ir dovana, ir atsakomybė. Išlaviruoti nesugadinant santykių, kai tenka drauge kurti, yra didelis menas. Reikia labai stipriai padirbėti su savo egoizmu ir puikybe, bet kadangi abu esame labai adekvatūs, tai nedaro įtakos nei draugystei, nei kūrybai.
Kalbant apie Tartiufo vaidmenį, mes su Giedriumi esame labai skirtingi. Nors kai kuriuos dalykus turime padaryti vienodai, tikiu, kad skirtumai vis tiek išryškės. Beje, Giedriui labai tinka šis vaidmuo ir manau, kad jam puikiai pasiseks. Jis labai gerai jaučia vaidmenį, yra labai organiškas ir paradoksalus.
– Su Koršunovu dirbate tarsi etapais. Vaidinote jo viename pirmųjų spektaklių „Labas Sonia Nauji metai“ (1994), tuomet po ilgos pertraukos spektaklyje „Meistras ir Margarita“ (2000) bei „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija“ (2003), dabar, po dar ilgesnio laiko susitikote spektaklyje „Tartiufas“. Po ilgų pertraukų ryškiau matosi, kas keičiasi. Kaip keičiatės jūs patys, spektakliai, temos, žiūrovai?
– Oskaras visada buvo jautrus aplinkai, šiandienai. Jo visa kūryba persmelkta šios dienos aktualijomis. Ta prasme Oskaras nepasikeitė – jis yra aštrus, kandus, šiuolaikiškas, modernus. Jis pasirenka tokias pjeses arba jose taip „susuka“ tematiką, kad spektaklis visuomet būna aštrus, įdomus ir labai šiuolaikiškas. Taip buvo nuo pat pradžių, nuo kultinio spektaklio, kuris tuomet buvo visiškai naujas, pagrįstas nauja teatrine kalba „Ten būti čia“, paskui buvo „Senė“ ir kiti. Jis kai išsikėlė tą aukštą kartelę, šaunuolis, išlaiko ją iki šiol. Kaip Oskaras buvo įdomus prieš 25 metus, taip yra įdomus ir dabar.
Gražu, kad ir mūsų keliai, nors ir po didelių pertraukų, susikerta. Įdomu, kad ir aš keičiuosi, ir jis, ir požiūris į teatrą, ir žiūrovai. Tad po kurio laiko susitikti, pasižiūrėti į vienas kitą, išklausyti, sukurti ką nors, išsiskirti yra gerai. Užsibuvimas kūrybiniam žmogui nėra naudingas. Nauja erdvė, nauji žmonės skatina kūrybiškumą, bet visuomet smagu po kurio laiko grįžti pas kolegas, bičiulius, pas bendraminčius ir vėl iš naujo vienas kitą atrasti. Aš beveik dešimt metų nieko panašaus nesu daręs. Toks kokybiškas prisilietimas prie kitokio tipo kūrybos man yra naudingas ir įdomus, tik gaila, kad dirbame su pjese, kurią aš jau esu išnagrinėjęs.
– Daug dirbote Rusijoje? Ko ten išmokote, kokie Rusijos žiūrovai?
– Kūryba turi daug apraiškų, stilių, kalbų, žmonių filosofijų. Žiūrovas visur priima tai, ką jis mato, ką supranta ir jaučia. Lietuvos ir, tarkim, Maskvos žiūrovų panašumas yra tas, kad visi išmokyti žiūrėti spektaklį, taip kaip jis buvo žiūrimas prieš septyniasdešimt metų. Aišku, kad naujovėms visada sunkiau prasiskinti kelią, bet man keista, kad, nors esame XXI amžiuje, mūsų mąstymas nesikeičia. Aš tai matau kaip minusą ir manau, kad mes esam vis dar XX amžiuje. Guodiesi tik tuo, kad kitose šalyse yra kitaip. Šiuo metu be „Tartiufo“ repeticijų Lietuvoje, dalyvauju susitikimuose su kūrėjais Maskvoje, režisuosiu ten du spektaklius, laukia ir filmavimai. Džiaugiuosi, kad visus darbus galiu kontroliuoti pats. Tai ką aš darau – yra tai, ką aš tikrai noriu daryti. Gal kai kurie žmonės nesupranta, kodėl kažko atsisakau ar imuosi, bet galiu pasakyti, kad esu labai laimingas galėdamas sau tai leisti.
Spektaklio „Tartiufas“ premjera įvyks vasario 4, 5, 12 dienomis Lietuvos nacionalinio dramos teatro Didžiojoje salėje. Prieš premjerą, nuo vasario 1 dienos LNDT fojė veiks fotografo Tomo Ivanausko darbų paroda iš šio spektaklio kūrimo užkulisių „Moljero labirintai. O Koršunovo spektaklio „Tartiufas“ repeticijų akimirkos“.
