Dabar Dainius Razauskas, Lietuvos liaudies kultūros centro ir Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslininkas, lingvistiniu pagrindu kuria savo mitologiją ir gausina sekėjų būrį. Jo be galo įdomu klausytis, net jeigu kartais norisi prieštarauti, – vien dėl to, kad žodžiai, mintys, sakiniai, prasimušę iš įtemptos mąstymo elegancijos, ištrykšta sodrių įvaizdžių versme.
Ketvirtadienį mąstytojui įteikiama valstybinė Jono Basanavičiaus premija.
Iškilmių išvakarėse su D.Razausku kalbėjome ne tik apie Eglės žalčių karalienės mitą, bet ir kasdienius mitinius ritualus, kurių patys jau nė nepastebime, apie naujosios valdžios siūlomą etnokultūrinę programą Lietuvos problemoms spręsti, net apie mėsos, rūkalų, svaigalų vartojimą – mitologiniu požiūriu, savaime suprantama.
„Pašalinus alkoholį iš žmogaus gyvenimo, gerokai jį apribojus arba uždraudus, dvasia neišvengiamai iššaus kamščius ir išlėks pro kitą galą: Lietuvoje tokio kito dvasios proveržio labai trūksta. Tuomet žmonės pagaliau paimtų valdžią į rankas ir susigrąžintų sau Tėvynę“, – mano mąstytojas.
– Matematikas, tapęs mitologu. Man jūsų kelias primena išskirtinio talento rašytojo Ričardo Gavelio (diplomuoto fiziko) ir iškilaus filosofo Arvydo Šliogerio, iš pradžių įgijusio chemiko specialybę, karjeras. Ar tai tik sutapimas?
– Kalbant apie jūsų išvardintus ir daugybę neišvardintų žmonių, kažkokių bendrų dėsningumų gal ir galima užtikti. Gal tai tiesiog poreikis suprasti pirmiausia nuveda į tiksliuosius mokslus? O jeigu ten neprapuola, nepražūsta, tai atgręžtas į kitas sritis, nušviečia ir jas – kaip prožektorius. Prisipažinsiu, jaunystėje man filologija išvis buvo keiksmažodis.
Tarp draugų juokaudamas, filologiją lyginau su išmatomis: juk pasaulyje mus iš visų pusių supa pirmapradė tikrovė, o filologija – grynas perdirbinys. Joje grynos tikrovės iš viso nėra, vien tai, kas žmogaus pramanyta, prikalbėta, pripliurpta.
– Kaip ir liaudies kultūra?
– Taip. Pats į tą sriubą ir įkritau. Va tau keikti ką nors iš šalies! Tarp draugų juokaudamas, filologiją lyginau su išmatomis: juk pasaulyje mus iš visų pusių supa pirmapradė tikrovė, o filologija – grynas perdirbinys. Joje grynos tikrovės iš viso nėra, vien tai, kas žmogaus pramanyta, prikalbėta, pripliurpta. Užtat gryną tikrovę tiriantys mokslai, gamtos ir tikslieji, – maistas sielai, o filologija – jos išmatos.
– Jūs tarsi kartojate jau minėtą profesorių A. Šliogerį, kuris kalbą vadina naikinimo įrankiu ir ieško bekalbės tikrovės.
– Ir jis taip sakė? Nors ir tuomet aš pats dalyvaudavau „filologiniuose rudenyse“, skaičiau savo eilėraščius ir smulkiąją prozą...
– Būdamas matematikas?
– Taip. Jeigu tokie užsiėmimai nevirsta didelėmis pretenzijomis, tai yra sveika. Mane domina tik gryna tikrovė, riebaluotų pirštų nenučiupinėta: fizika, matematika. Beje, matematikos gamtoje nėra, bet matematikoje nėra ir nieko savavališko, prasimanyto. Esminis klausimas, visuomet mane pritrenkdavęs ir tebepritrenkiantis ligi šiol: kur yra matematikos dėsniai? O juk jie ne sukurti, jie atrasti!
– Ar esate pagalvojęs, kiek įtraukėte matematikos į savo mitologinį mąstymą ir, sakykim, mokymą? Jums svarbus ir Algirdas Julius Greimas, kuris prasmę bandė išreikšti matematiškai.
– Man A.J.Greimas patinka kaip tik ten, kur jis mažiausiai matematiškas. Nes kur yra formulė, mąstyti nebereikia: įstatai kintamuosius, ir gana. Formulė yra automatas, tarsi malimo mašinėlė: įkiši kokį vaisių arba mėsos paltį (pagal skonį), pasuki rankenėlę ir gauni faršą. Todėl formules humanitariniuose moksluose laikau pakvaišimu, beprotybe, nes humanitarika kaip tik ta sritis, kur reikia prasiskverbti pro savaiminius mąstymo automatizmus.
Rūsčiai pasakysiu: A.J.Greimas kaip semiotikas man yra nesusipratimas. Dar rūsčiau: pagrindiniai Maskvos-Tartu semiotinės mokyklos kūrėjai Vladimiras Toporovas ir Viačeslavas Ivanovas, kol jie bandė savo apibendrinimus suvesti į formules – taip jie darė 1965 metų savo bendroje knygoje, – irgi yra apgailėtinas nesusipratimas. Humanitarinių mokslų automatizavimo iliuzija yra aklavietė. Apendiksas.
Humanitarinių mokslų automatizavimo iliuzija yra aklavietė. Apendiksas.
– Jūsų tyrimai apima gausybę, mataforiškai sakant, „kintamųjų“ – esate plataus profilio, kai kiti apsiriboja tirdami, tarkim, tautinį kostiumą ar sutartines. Gal tada ir padeda matematiko protas?
– Ir žmogaus, ir visos žmonijos pažinimo akiratis yra kaip skritulys, kuriam plečiantis didėja apskritimo perimetras (nenaujas palyginimas). Vadinasi, kuo daugiau sužinai, tuo daugiau randasi nežinojimo. Galima sakyti, kad mano „kintamieji“ yra tos pačios metaforos atvejai įvairiose tradicijose. Arba kad ir toje pačioje tradicijoje – mėginimas pasakyti tą patį dalyką skirtingomis metaforomis. Kai tai suvoki, nebegali prisirišti prie vienos iš jų ir savaime pradedi atsiverti erdvesnei, savotiškai „stereo“ tikrovei. Tai panašu į šviesos paradoksą, kurį išgyveno XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios fizika: šviesa – tai ir elektromagnetinė banga, ir dalelė. Eksperimentai patvirtina ir viena, ir kita.
– Kaip šią analogiją siejate su savo praktika?
– Ogi taip, kad mūsų prietaringas dualizmas ne visuomet atitinka tikrovę. Apskritai – mūsų prietaringos nuostatos nėra vertybė. Mat fizikas negali pakeisti tikrovės, jis tegali pakeisti savo supratimą. Tai labai svarbi, esminė pamoka: reikia išmokti ne supaprastinti tikrovę ligi savo supratimo, o savo supratimą ugdyti, kelti prie tikrovės.
– Jums tai tinka?
– Laikau tai imperatyvu, kurio linkėčiau ir sau, ir kitiems.
17 metų pamainomis kas ketvirtą parą dirbau sargu Nacionalinio dailės muziejaus saugykloje, kur savo laiką buvau paskirstęs taip: skaitymas – kava – skaitymas – arbata – skaitymas – mišrainė... Šitaip skaitymui išeidavo 17 valandų.
– Ir ugdydamas savo supratimą buvote atsidėjęs vien skaitymui, kai sargavote.
– Kuo skiriasi žmogus nuo roboto? Trenkus į galvą robotui įlinksta, o trenkus žmogui – iškyla (guzas). Žmogui ką nors veikiant, tai ne dyla, ne mažėja, o auga, didėja.
17 metų pamainomis kas ketvirtą parą dirbau sargu Nacionalinio dailės muziejaus saugykloje, kur savo laiką buvau paskirstęs taip: skaitymas – kava – skaitymas – arbata – skaitymas – mišrainė... Šitaip skaitymui išeidavo 17 valandų.
– 17 metų po 17 valandų?.. Įspūdinga. Aš jums pavydžiu.
– Aš pats sau pavydžiu, nes dabar man to žiauriai trūksta – jaučiu skaitymo badą. Kartais pabandau susimuliuoti, bet labai sunku netgi vieną dieną skirti skaitymui – vis tiek kas nors paskambins. O sargaudamas aš neturėjau kur dėtis.
– Jeigu sargais dirbtų mūsų mokslininkai, galbūt suklestėtų Lietuvoje humanitarika?
– Prieš porą metų Algį Mickūną girdėjau sakant: dabar aš profesorius, vadinasi, galiu nieko neveikti. Man pačiam [triskart pabeldžia į medį – red.] moka algą už tai, kad dirbu, ką noriu. Tad jeigu neliktų šito darbo, grįžčiau sargauti.
– Jūs pabrėžiate, kad esate persmelktas mitologijos. Ar jūs ir savo gyvenimą organizuojate mitologizuodamas? Atkreipiau dėmesį, kad namie neturite interneto. Jūs nevairuojate, neišmetate drabužių, turite maisto vartojimo ritualų.
– Kaipgi neišmesiu, dar ir kaip išmetu! Kai jau visai nebelieka kur lopo prisiūti… Ieškoti bendrų vardiklių tarp profesionalaus užsiėmimo ir buities įpročių, polinkių, pomėgių, kuriuos paprasčiausiai sau leidi, keblu. Aš nesu turėjęs automobilio ir vairavimo teisių, nors vairuoti buvau išmokęs: paauglystėje vieną kartą esu važiavęs tėvo žiguliuku apie 60 km/val. greičiu Ukmergės kryptimi, kaip dabar atsimenu.
Nutilus išoriniams dirgikliams, tikrovė pratrūksta iš vidaus ir tuomet apima savaiminė pilnatvė, kuriai nieko nebetrūksta.
– Ir interneto namie nereikia?
– Yra tokia būsena, kurią įvardysiu žinomu slavizmu „striokas“ – ji prašyte prašosi svetimybės, nes būsena yra žmogui svetima.
Visiškai netikiu žūtbūtine būtinybe nedelsiant reaguoti, ir kai taip nutinka, elgiuosi priešingai, tarkim, išeidamas pasivaikščioti į mišką. Kad nešiojuosi mobilų telefoną – jau didžiulė nuolaida. Nors neretai ir jo garsą išjungiu. Nutilus išoriniams dirgikliams, tikrovė pratrūksta iš vidaus ir tuomet apima savaiminė pilnatvė, kuriai nieko nebetrūksta. Ypač jei esi miške… O reikalai, jeigu jie rimti, palauks, o jeigu nebegali palaukti, tegu sprogsta ir prasmenga skradžiai!
– Vis tiek įdomu, kiek jūsų gyvensena ir pasaulėžiūra susijusi su moksliniais tyrimais.
– Kad ir ką tyrinėdamas, žmogus iš tikrųjų tyrinėja save. Šiuo atžvilgiu visus žmogaus užsiėmimus skirčiau į dvi rūšis: į slapstymąsi nuo savęs ir savęs pažinimą.
– Kažkada linkėjote leisti sau gyventi su širdimi.
– Tai ne mano išrasta taisyklė, bet iš visos širdies jai pritariu. Šita prasme tikrai galima rasti bendrų vardiklių tarp buitinių pomėgių ir profesinės veiklos. Pavyzdžiui, kulinarija: kažkas yra pasakęs, kad aš kepu knygas kaip bandeles. Bandelių dar nebandžiau, bet gaminti valgį labai pamėgau, ir kuo toliau, tuo labiau mane tai veža.
– Vegetariškai? Atspėjau?
– Taip, aš gaminu be mėsos. Ir be žuvies. Kadaise buvau principinis vegetaras, bet jau senokai taip maitinuosi be didesnio ideologinio užtaiso: esant reikalui, galiu nemirktelėjęs valgyti mėsą ir neturiu dėl to niekam atsiskaityti nei teisintis.
– Suprantu.
– Abejoju, ar suprantate, nes aš pats to nelabai suprantu. Tik iš patirties žinau, kad mėsa yra totalinė priespauda – ir kūnui, ir nuotaikai, ir darbingumui. Jeigu nori būti žvalus ir bent kiek rūpiniesi savo galva, tai liaujies valgęs mėsą. O labiausiai mėsa tinka pagirioms. Tai ne ideologija – tai patyrimas, todėl nėra čia ką suprasti ar nesuprasti. Ideologija yra tarsi gipsas, kuris sutvirtina, kai esi palūžęs. Bet kai atsigauni ir prasimankštini, gipsas tik varžo ir labai kenkia – pūdo gyvą sielą.
– O tada mitologija?..
– Mitologija yra neišvengiama, tik savaime lyg ir nematoma. Mitologijos nereikia kurti nei ieškoti – ją tereikia atpažinti. Mes visi kiaurai mirkstame mitologijoje, nors ir turime galimybę jos nematyti. Karlo Gustavo Jungo įvestu terminu tariant, tai visuotinė kolektyvinė užsąmonė (sakyti „pa-sąmonė“, man regis, netikslu). Skyrus dėmesio, ji pamažu pradeda virsti sąmone ir pasireiškia kaip mitologija. Taip kasdienybėje kartais galima atpažinti mitinių būtybių raišką, jų tarpusavio santykius ir atitinkamus mitinius scenarijus.
Mitologijos nereikia kurti nei ieškoti – ją tereikia atpažinti. Mes visi kiaurai mirkstame mitologijoje, nors ir turime galimybę jos nematyti.
– Ir viskas prasideda nuo kolektyvinę patirtį sutelkusių liaudies pasakų, kurios mus moko čia gyventi?
– Sakyčiau, išmoko branduolinių būklių ar padėčių. Pasaka neprašo, kad ją įmintum kaip mįslę ar išspręstum kaip uždavinį, užtat nesibodi patikrintų priemonių, kad padarytų įspūdį. Tokį, kad ne vienas šiuolaikinis psichologas jų yra rimtai išsigandęs.
Tačiau atpažinęs tas branduolines būkles savo gyvenime, pasakas imi suprasti kaip savotišką dvasinio pasaulio žemėlapį. Kai tik dvasiškai pribręsi, kai pasidarys ankšta išaugtuose įprastuose būties pavidaluose, būsi priverstas išeiti į pasaulį savo laimės ieškoti. Štai tada ir prasidės tavo pasaka, tiesiog prieš akis, su visomis laumėmis raganomis ir velniais – čia pat, tarp feisbukų ir taromatų.
– Kad jau apie dvasinį gyvenimą, įdomiai esate apvertęs pagonio savoką: tai krikščionys atseit mus tokiais praminė.
– Tiesiog pastačiau ją nuo galvos ant kojų. Kaip bolševikai ėjo per pasaulį primesdami „buržuazinio nacionalisto“ kaltinimą, kuriuo sau pateisino dvasinį ir fizinį smurtą, lygiai taip anksčiau ir daug ilgiau per pasaulį ėjo krikščionybė, primesdama „pagonybę“.
Kad galėtų neapkęsti ir prievartauti, jausdamasi skaisti ir teisi. Išties perprasti krikščionybę būtų bene tiesiausias būdas šioje pasakų karalystėje atskirti grūdus nuo pelų. Nes, viena vertus, krikščionybė yra visiškai teisi; lygiai taip pat ji yra visiškas pasiklydimas, juodžiausia tamsybė.
O skirtis čia yra stabmeldystė. Mat stabmeldystė – tai ne kuri nors atskira religija, o atitinkamas santykis su religija, su dvasine tikrove. Nežinau, kaip yra Ispanijoje, Brazilijoje ar kur kitur, bet Lietuvoje krikščionybė, nuo pirmųjų savo žingsnių čia, man atrodo kaip pavyzdinė stabmeldystė, kuriai iš esmės niekada nerūpėjo nuskaidrinti, pakylėti, išgydyti žmogaus sielą, atverti ją šviesai ir laisvei, o veikiau priešingai.
Lietuvoje krikščionybė, nuo pirmųjų savo žingsnių čia, man atrodo kaip pavyzdinė stabmeldystė, kuriai iš esmės niekada nerūpėjo nuskaidrinti, pakylėti, išgydyti žmogaus sielą, atverti ją šviesai ir laisvei, o veikiau priešingai.
– Turbūt teologai rastų paaiškinimą šitam paradoksui.
– Aiškinimas tėra proto žaidimas. Jeigu visas tavo mąstymas nukreiptas ne pažinti tikrovę, o apginti savo išankstines nuostatas, tai dėl savo prietarų tikrovę apversi tris kartus. Kalbant psichologiškai, tai savotiška neurozė, įgavusi ideologijos griaučius ir šarvus. Stabmeldystė – tai numirę pavidalai, mintantys gyvų sielų krauju. Kaip mitiniai vampyrai.
Giliausia stabmeldystės esmė – kai žmogus mano, kad iš paveikslo į jį „žiūrinti“ nupiešta akis jį stebi labiau negu jis ją. Tai tas pat, kas manyti, jog Dievo Sūnus gyveno prieš tiek ir tiek metų toje ar toje šalyje, kuri dėl to yra Šventoji žemė, kažkur ten ir tada. Tačiau jeigu Dievas yra čia ir dabar, jeigu aukščiausia Tikrovė yra čia ir dabar, kad ir kaip ją pavadintume, net jeigu jos nepajėgiame suvokti, tai tuomet kuriam galui visos tos nesąmonės?
– Šiais laikais žmonės domisi senuoju baltų paveldu ir kuriasi į pagoniškus būrelius, yra netgi kriviais apsiskelbusių praktikuotojų. Kas jums pačiam simpatiška iš senųjų ritualų? Galbūt juos moksliškai netgi rekonstruojate?
– Pats lyg ir esu pramintas garbės vaidila. Tačiau kai nėra dokumento ir antspaudo, tai bet kada galiu būti ir nebepramintas. Tarkim, jei žaidžiantiems indėnus padarai gerą įspūdį, ir jie tave išrenka Čingačguku arba Taikliąja Ranka, tai vis tiek maloniai nuteikia ir aš jaučiuosi pagerbtas. Juolab kad dauguma „naujųjų pagonių“ yra šviesūs žmonės, ir jie ne indėnus žaidžia, bet myli Tėvynę, kaip ir aš.
Vos tik gyvenime ištinka didesni sunkumai, dvejonės, kai plyšta širdis ir nei miegoti begali, – o taip bent kartą kitą nutinka kiekvienam, – tuomet žmogus tiesiog nevalingai atlieka tam tikrus ritualus.
O ritualai anaiptol ne kokia atgyvena. Atidžiau save pastebėję pamatysime, kad mes be ritualų neapsieiname ir dabar – pradedant kad ir rankos paspaudimu. Bet koks simbolinis elgesys ar poelgis, kurio tikslas ne praktinis, jau yra ritualas. Ir kaip mūsų sąmonė skendi mitologijoje, taip savo elgesiu ir laikysenomis mes nuolat atliekame nepastebimus ritualus.
Vos tik gyvenime ištinka didesni sunkumai, dvejonės, kai plyšta širdis ir nei miegoti begali, – o taip bent kartą kitą nutinka kiekvienam, – tuomet žmogus tiesiog nevalingai atlieka tam tikrus ritualus.
– Iš nevilties eina parūkyti.
O taip! Visi kalba apie fiziologinę rūkymo pusę, bet jis turi ir stiprią simbolinę. Tai savotiška portatyvinė šventoji ugnis po nosimi. Tabako rūkymas ir šiaip jau yra kilęs iš ritualo, pačia tiesiausia prasme. Iš tikrųjų nerūkyti yra neįmanoma, tad norint nerūkyti išoriškai, būtina uždegti žvakių ar smilkalų. Arba išmokti rūkyti viduje – kūrenti šventąją ugnį ir leisti dūmus į dangų savo sieloje.
– Tokia kompensacija?
– Tai tabako rūkymas yra kompensacija. Daugiausia pasaulyje rūkoma kaip tik didžiausio materializmo laikais. Beje, mes turime ir visokių kitokių talismanų bei amuletų – visokių asmeniškai brangių daiktelių, kurie mums primena svarbius dalykus, padeda susitelkti ir neprarasti vidinės pusiausvyros.
– Aš pats iš namų išėjęs be laikrodžio jaučiuosi lyg nuogas.
– Mes nuoširdžiausiai stebimės kitų ritualais, nes patogiai užmirštame, ką darome patys. Pamatę dokumentinį filmą apie save žagtelėtume. Savo dėmenimis visi ritualai – tiek „pagoniški“, tiek krikščioniški, tiek visokie kitokie – sudaro vieningą visumą, kaip daug šakų turintis vienas medis. Ištikus ribinėms, kritinėms būklėms, mes elgiamės labai panašiai, o iš tikro, išskyrus paviršutines smulkmenas – vienodai. Todėl net jeigu dabar pat išnyktų visos pasaulio religijos, jau kitą rytą vėl viskas būtų kaip vakar. Mitologija ir ritualai – tai mūsų mąstymo ir elgesio būdai.
Net jeigu dabar pat išnyktų visos pasaulio religijos, jau kitą rytą vėl viskas būtų kaip vakar. Mitologija ir ritualai – tai mūsų mąstymo ir elgesio būdai.
– Klausau jūsų ir bandau lyginti su psichoanalize, kuri apie tokias būsenas irgi kalba, tik kitais terminais. Mitologija yra savęs pažinimas?
– Na, galima skaityti tautosaką ir paviršutiniškai, nemėginant nieko suprasti. Tačiau mėgindamas ką nors suprasti, kartu truputį geriau supranti save. O pradėdamas save suprasti, pamatai, kad to išskirtinio „savęs“, tiesą sakant, ne taip jau daug – kur tik besi pirštu, visur netrukus prasideda bendražmoniški dėsningumai.
Kiekvienu iš mūsų yra įsikūnijęs tas pats mitinis Pirmažmogis, daug tikresnis ir svarbesnis už visus asmeniškumus. Ir daug įdomesnis. Pažindamas jį, pažįsti Žmogų, kartu ir save, ir kiekvieną. Kaip sapne, kuriame veikėjų gali būti daug, bet sapnuoja jį vienas – tas, kuriame tvyro ir vyksta visas šis sapnas, kuris seka šią mitologinę pasaką. Visa esmė – atpažinti jį savo gyvenime.
– Vien šio pokalbio su jumis veikiamas pats permąstau save. Nors šaipausi iš vyručių, brangius visureigius arba piktus BMW naudojančių kelyje savais ritualiniais tikslais ir taip neva įtvirtinančių savo statusą, turiu pripažinti, kad man nesąmoningai mašina yra turbūt ne mažiau svarbi nei jiems (nors dviratis svarbesnis). Antai rinkimus laimėjusios partijos lyderis Ramūnas Karbauskis yra pasvarstęs, kad tautos problemas kaip alkoholystė gali išgydyti etnokultūra, nes „vaikai, kurie rengiasi baltiškais ar tautiškais drabužiais nevartoja narkotikų arba alkoholio“. Kaip tai vertinate?
– Dvejopai. Viena vertus, pradedame organizuoti privalomas etnines šventes, visuotinį „Duokim garo“, kur kiekvienas privalėtų šokti polką, eiti ratelius („taip taip aguonėlę sėja…“) ir nebeturėtų laiko vartoti alkoholio.
Apimtų šviesi laimė, kuomet, jeigu pats nesišypsosi, tave pasives į šalį ir primygtinai paklaus: „Kas yra?“. O paskui įrašys pastabą į dienyną. Kitas kelias – suvokti etnologiją plačiai, ne kaip etninių požymių rinkinį, kuriuo tarytum vaistais mėgintume išgydyti kitus trūkumus, o kaip kelią į savęs pažinimą.
Įprastas alkoholio pavadinimas yra spiritas, bet lotyniškai spiritus – „dvasia“. Žmonės geria todėl, kad jiems dvasios trūksta. Jeigu etnologiją suprasime kaip dvasios išlaisvinimą, atsivėrimą dvasiai be jokių materialių tarpininkų, kaip gyvo sąmoningumo skatinimą, kad jis nebebūtų užgintas, tuomet tai bus teisingas kelias. Vienintelis kelias. Nėra kito kelio nuo spirito butelyje kaip „spiritas“ be butelio.
Pašalinus alkoholį iš žmogaus gyvenimo, gerokai jį apribojus arba uždraudus, dvasia neišvengiamai iššaus kamščius ir išlėks pro kitą galą: Lietuvoje tokio kito dvasios proveržio iš tikrųjų labai trūksta. Tuomet žmonės gal pagaliau paimtų valdžią į rankas ir susigrąžintų savo beprarandamą Tėvynę. Jeigu tai skamba nerimtai, tai tik dėl to, kad mums sunku patikėti, jog taip iš tikrųjų galėtų nutikti.
Pašalinus alkoholį iš žmogaus gyvenimo, gerokai jį apribojus arba uždraudus, dvasia neišvengiamai iššaus kamščius ir išlėks pro kitą galą: Lietuvoje tokio kito dvasios proveržio iš tikrųjų labai trūksta.
– Pusantros valandos kalbame, o nieko nepaklausiau apie mokslą. Tada tik vieną konkretų klausimą – ar Eglės žalčių karalienės mitas mums yra unikaliausias ir svarbiausias?
– XIX amžiuje jis dar nebuvo populiariausias ir aktualiausias, kol nebuvo patekęs į literatūrą, meną ir sceną, o jau tada šitaip aktualizuotą mitą aptūpė tyrinėtojai: akademiko Leonardo Saukos sudaryti tomai apie Eglę tai tik patvirtina. Tad jis tarsi sukonstruotas.
Žinoma, niekas nesitrynė rankų ir klastingai šyptelėjęs nepareiškė: va, dabar konstruosiu mitą! Jeigu poetui kyla noras sueiliuoti pasaką arba dailininkui – tapyti jos vaizdinius, tai nėra vien jų savivalė. Kad vaizdinio sąmoningai imasi autoriai, nė kiek nemenkina paties vaizdinio – tai rodo, kad jis, išsiveržęs ir užsąmonės ir perėjęs į viešosios kultūros sritį, neišnyksta čia kaip muilo burbulas, o šimtą metų sugeba intensyviai žaidinti vaizduotę. Jungiškai žiūrint, tai galingos mitologemos požymis.
Tad pastarąjį šimtmetį Eglės žalčių karalienės mitas neabejotinai mums svarbus, tačiau man ne mažiau įdomu šalia šito ryškaus siužeto iškelti į dienos šviesą dar ir Jūratę ir Kastytį, ir daugelį kitų mitų, kad susidarytume pilnesnį vaizdą.
– Pajuokaujant: jeigu Eglę žalčių karalienę bei Jūratę ir Kastytį, kurių eiliuoti pasakojimai jau įsitvirtinę poezijoje, paimtume kaip svarbiausius mūsų tautos naratyvus, prieitume prie išvados, kad Lietuva yra jūrinė valstybė.
– Cha cha! Jei tik ten ne kosminiai ar anapusiniai, jei ne požeminiai vandenys! Žinoma, geriau būti jūrine valstybe negu pragarine ar paskenduoliška.
– Valstybinė Jono Basanavičiaus premija yra 19 tūkst. eurų dydžio – tai finansiškai bemaž didžiausias įvertinimas po nacionalinės kultūros ir meno premijos. Ką darysite su pinigais?
– Turiu parengęs atsakymo ruošinį į šį klausimą: „Ne jūsų reikalas!“ Prasmingai ir teisingai leisti pinigus irgi yra nelengvas darbas. Turiu šiokių tokių buitinių aplinkybių, dėl kurių kitą kartą gėda ir žmogų į svečius pasikviesti. Jas gal būtų galima ir budistiškai spręsti, bet, kita vertus, budizmas netrukdytų ir vieną kartą susiimti… Nors kviesk dabar meistrus griauti vonią ir tualetą – tai jovalas mažiausiai dviem savaitėms, o gal net mėnesiui... Baisu ir pagalvoti!
