Aktorius, dainų autorius ir atlikėjas G.Storpirštis:
Mokytojas, bičiulis ir bendramintis – taip galėčiau įvardyti savo santykio su Vytu trilogiją. Mus skiria lygiai dešimt metų, o savo gyvenime matau nemažai sutapimų, kur ėjau tuo pačiu keliu, kurį Vytas jau buvo praėjęs iki to: tai ir Karalienės dramos būrelis Profsąjungų kultūros rūmuose, ir studijos Konservatorijoje (dabar Lietuvos teatro, kino ir muzikos akademija).
Bene pirmą kartą jį pamačiau savo mokykloje, kai jis su Marijum Šnaru rodė kažkokią muzikinę programą. Akustinis jo kūrybos periodas sutapo su mano paauglyste ir, be abejo, ši kūryba, gitara ir poezija skatino ir mane patį bėgti į biblioteką, susirasti Martinaičio, Gedos ar Baliukonytės poezijos tomelius ir mokytis išgyventi poetinio žodžio jėgą. Dabar mums atrodo, kad dainuojamoji poezija egzistuoja nuo amžių amžinųjų, tačiau taip nebuvo mano jaunystėje. Tuo metu aplinkui skambėjo visiškai kitokios melodijos ir tekstai. O Kernagis atėjo su nauju požiūriu, atnešdamas savitą kūrybos sampratą.
Todėl drįsčiau jį pavadinti maištininku, toks jis buvo nuo jaunų dienų. Užtenka prisiminti jo Brodo patirtį, muzikavimą su „Aisčiais“ ir tai, kad baigė ne vidurinę, bet vakarinę mokyklą. Visa tai buvo nepasitenkinimo ir maišto išraiška. Jis tiesiog bandė eiti savo paties keliu. Ir tai ryškiausiai atsiskleidžia būtent jo muzikinėje kūryboje. Į mūsų muzikinę sceną jis, visų pirma, atveda lietuvių literatūros klasikus, kurie daugeliui turbūt atsidavė naftalinu. Tačiau Vytas sugebėjo juos parodyti žaismingus, ironiškus, žavius. Pasirodo, tai galima dainuoti, o Maironis, Vienažindys ar Mykolaitis-Putinas gali skambėti labai šiuolaikiškai. Ir tai, ypač jaunimui, darė didžiulį poveikį.
Svarbu ir tai, kad Vytas labai aukštai iškėlė profesinę kartelę, atskleisdamas, kad kiekvienas autorius bei jo tekstas gali būti atrakinamas skirtingai ir savitai. Jis niekada Gedos nedainavo kaip Martinaičio, o Saukaitytės kaip Erlicko. Jam buvo labai svarbu ne ant savo melodijos užmauti tekstą, bet išgirsti pačiame tekste slypinčią melodiją ir ją įgarsinti. Ši kokybinė kartelė mūsų muzikinėje kultūroje tapo savotišku riboženkliu, į ką galima eiti ir nuo ko atsispirti. Ir šiandien Vytas išlieka vienu ryškiausių pavyzdžių jaunimui, kaip imtis kūrybos ir įžengti į dainuojamosios poezijos žanrą.
Kai Vyto buvo paprašyta į savo koncertinę programą įtraukti daugiau tarybinių poetų kūrybos, jis išvis nutraukė šią veiklą ir staigiai metėsi prie absoliučiai naujo žanro – kabareto „Tarp girnų“. O tam reikėjo ir drąsos ir, vėlgi, maišto dvasios. Maža to, tai vėl buvo visiškai kitaip, novatoriškai, satyriškai. Iki šios dienos, mano galva, niekas šiame žanre nesukūrė nė vienos programos, kuri bent šiek tiek prilygtų Kernagio kabaretui.
Savo charizma Vytas pakeitė ir konferansjė vaidmenį scenoje. Iki jo vakaro vedėjo užduotis buvo perskaityti programą ir tiek. O kai tuo pradėjo užsiimti Vytas, konferansjė tapo vakaro šeimininku, nuo kurio ir priklausė, kaip tas vakaras vyks, kokia nuotaika ir dvasia. Tam, neabejotinai, didelės įtakos turėjo šeima, kurioje jis augo – abu tėvai buvo aktoriai, todėl vaidinimai, tekstų mokymasis bei teatrinio gyvenimo užkulisiai buvo jo istorijos dalimi. Maža to, nereikia pamiršti ir to fakto, kad nors jis nebaigė vidurinės mokyklos, perėjo į vakarinę, tačiau turėjo du aukšto mokslo diplomus – Vilniaus konservatorijos ir Maskvos estrados režisūros studijų. Ir tai daug pasako ir apie jo asmenybės brandą bei apskritai požiūrį į kūrybą.
Tačiau reikia nepamiršti ir jo pilietinės pozicijos, kurią taip pat siečiau su maišto dvasia. Kai būdavo esminiai įvykiai, lūžiai, Vytas stovėjo pirmose gretose. Taip buvo ir Sąjūdžio metais, ir per 1991-ųjų Sausio įvykius. Jis grojo bundančiai tautai, parlemento gynėjams, nes per muziką vyko ne tik jo paties, bet ir visos tautos išsilaisvinimas.
Dainų autorius ir atlikėjas, muzikinių radijo laidų vedėjas Domantas Razauskas:
Bobui Dylanui 2016 metais įteikta Nobelio literatūros premija. Šiemet jam 80, o Vytautui Kernagiui sueitų 70. Kuo Dylanas susijęs su Kernagiu? Reikalas tas, kad Kernagio reikšmė ir įtaka lietuviškai kalbantiesiems yra drąsiai prilygintina Dylano reikšmei anglakalbei dainos tradicijai. Dylanas – intelektualios autorinės dainos patriarchas, įkvėpęs ištisą roko ir folk muzikos paradigmą. Amerikietiškoje tradicijoje Dylanas pirmasis poetinį sakinį perkėlė į dainą ir estrados bei folk‘o fone parodė intelektualios, poetinės, protesto dainos galimybes. Lygiai taip Vytautas Kernagis 1977 metais atėjęs į Vilniaus plokštelių studiją, padarė tikrą revoliuciją. Iki jo lietuvių tradicijoje nebuvo tokios koncentruotos, intelektualios poetinės dainos. Be seilių, be patoso, be lyrinių nukrypimų. O už Kukučio personažo mistikos bei mitologijos, už „Margų sakalų“ simbolikos neišvengiamai slypėjo ir šioks toks protestas.
Lygiai kaip ir Dylanas, Kernagis ir vėl sujungė dvi tradicijas, kadaise buvusias vienu neperskiriamu kūnu – dainą ir poeziją. Abiejų prigimtis, šaltinis yra vienas ir tas pats. Bet darydamas tai Kernagis užkrėtė geriausia lietuvių poezija ir daugybę tokių, kurie patys niekada gyvenime nebūtų atsivertę Gedos ar Martinaičio, Strielkūno tomelio. Vienas tokių maištaujančių paauglių buvau ir aš. Mano pirmieji sąmoningi poezijos išgyvenimai (o ir visas domėjimasis) literatūra yra susijęs su muzika ir didele dalimi dėl to kaltas yra Kernagis ir jo „Akustinis“.
Tačiau užvis svarbiausia ir didžiausia Kernagio įtaka manding yra ta, jog jis nuo pradžios iki pabaigos yra grojamas. Dar ir todėl jo dainos taip lengvai plito, tebeplinta. Pirmieji gitaros bandymai, pirmasis pamėgdžiotas tembras ar net nesąmoningos artikuliacijos pamokos – visa tai prasideda nuo Kernagio. Ir absoliučiai dauguma muzikantų vienu ar kitu gyvenimo metu jas yra groję, dainavę. O jei nėra – tai garantuotai tas dainas žino. Kaip žino kiekvienas bent kiek labiau sąmoningas lietuviškai mokantis žmogus.
Todėl drąsiai sakau, visa Lietuvos muzikinė kultūra, dainos kultūra yra neįsivaizduojama be Kernagio, persmelkta Kernagio. Ir aš dėkoju visoms aukščiausioms jėgoms, kad man leido šią asmenybę susitikti. Ir kad gavau iš jos deglą, kurį reikia nešti toliau.
Žurnalistė Rūta Oginskaitė:
Kernagis jautė publiką ir mokėjo megzti ryšį su ja, bendrauti ir gauti atsaką (šiame sakinyje teisinga būtų bent porą kartų šūktelėti „fantastiškai“). Atrodo, tai ir buvo jo kūrybos scenoje esmė. Ne tik dainą sudainuoti, bet ir tuo dainavimu „paimti“ visą auditoriją, ar ji būtų kamerinė, ar daugiatūkstantinė. Ir publika, manyčiau, buvo pripratusi prie tokio Kernagio – matančio ją, bendraujančio su tais, kurie dabar čia konkrečiai susirinko jo klausytis. Todėl Kernagis yra ne tik jo dainos, ne tik tai, KAIP jis jas atlieka, bet ir gyvas, aktyvus dialogas, nors puikiai suvokdavai, kad daugelis „fantastiškų“ Kernagio replikų yra pasiruoštos, surepetuotos, kaip ir kiekvienas judesys, ir ne pirmą kartą tariamos. Bet juk ne vien replikomis artistas bendrauja. Ryšys su publika – vienas iš artisto Kernagio talentų. Būtent to pasiilgstu.
Ar jis padarė kokią įtaką dainuojantiesiems? Gerbiu ir vertinu kiekvieno artisto unikalumą, neieškau „dar vieno Kernagio“, kiekvienas su publika bendrauja savaip. Tiesiog ilgiuosi, ir taip jau liks.
Poetas ir eseistas Rolandas Rastauskas:
Kaip žmogus, kartais leidęs su juo ilgas (laikas tada buvo lėtesnis) dienos, vakaro ir nakties valandas senajame gerajame „Anapilyje“ ir ilgainiui pastebėjęs, kaip vis sunkiau ir sunkiau jam darosi „būti Kernagiu“, sykiu negalėjau neatsistebėti tuo autorystės perėmimu, kai dainuodamas dainas, kurioms žodžius parašė, tarkime, Martinaitis, jis visų pirma dėl savo įstabaus tembro priartėdavo prie kažkokių mistinio liūdnumo aukštumų, kurias meistriškai įžemindavo „Kabarete tarp girnų“, – tam talentingos chebros sutvertam genetiškai mums tolimo žanro meteore, sušvytavusiam ir užgesusiam nykiame lietuviškos estrados skliaute.
Išgirdęs per radiją jo balsą, visada krūpteliu – nejaugi senieji vilktakai vėl šaukia į trasą, pasibaigiančią amžinai palinkusia Radausko akacija prie „Anapilio“ terasos? Tada pasipurtau – nebėra nei ano „Anapilio“, nei anos terasos, nei amžinai palinkusios akacijos. Tik Vytauto balsas skrieja it anam kosmose pasilikęs mūsų lūkesčių palydovas, kurio nuolaužos, beje, irgi gali būti mirtinos.
Muzikologė Zita Kelmickaitė:
Kad ir kiek metų jam buvo, jis niekada neapsiribojo amžiaus klišėmis – nesiėmė mokyti kitų. Niekada. Jis buvo artimas visiems, kupinas gyvenimo džiaugsmo, amžino laiko, kas jaučiasi ir dabar transliuojamuose jo koncertuose. Jo dainos iki šiol dainuojamos, tad būtų neteisinga klausti, ar madingas V.Kernagis šiandien. Bet drįstu pasakyti, kad jis visada buvo ir yra tikras. Tikras artistas.
Kai studijavome buvo gilus sovietmetis, dabartinėje Juozo Karoso salėje Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje vykdavo šokiai. Buvo sugrįžusi ir maždaug ketvirtojo dešimtmečio retro muzika. Pamenu, kad V.Kernagis tiesiog atsisėsdavo prie pianino, o mes šokdavome. Tai darėme ironiškai, o diskotekos buvo smagiausios. Niekas neturėjome brangių aparatūrų. Tad šis gebėjimas pasijuokti, pasišpilkuoti – ypatingos V.Kernagio savybės.
Pamenu, kai jis man kartą paskambino kaip „Ratilio“ ansamblio vadovei ir sako: Zita, reikia padaryti polką su ragučiais pagal rokenrolą. Eik tu sau, sakiau, polka su ragučiais yra polka, o rokenrolas tegul eina savo keliu... Jis nesutiko: Galima visaip, tiesiog reikia gerai padaryti.
Aš net supykau, buvau pagalvojusi esą jis nori, kad kvailai atrodytume. Bet jis atšovė: Jeigu blogai padarysite, tai blogai ir atrodysite. Pradžioje studentai taip pat abejojo, bet vėliau viskas pavyko – mus dar ne į vieną koncertą kvietė, jaunimas sau davėsi ir sulaukėm didžiausių aplodismentų. V.Kernagis buvo teisus.
Žurnalistė, kino kritikė Izolda Keidošiūtė:
V.Kernagis buvo mano draugas nuo 15 metų, tad apie jo įtaką kultūrai galiu mažai pasakyti. Kartu sugaišome didelį gabalą gyvenimo.
Mūsų požiūris į pasaulį pradėjo formuotis vienu metu. Susipažinome Valerijos Marcinkevičiūtės-Karalienės dramos būrelyje, kuriame taip pat vaidino ir Nelė Savičenko, Eugenijus Laurinaitis ir daugelis kitų. Pagrindinė mūsų vaidinama pjesė buvo Kazio Binkio „Atžalynas“. Verta paminėti, kad su Kernagiu suvaidinome pačius neigiamiausius vaidmenis – jis Gediminą Barzdžių, o aš Keraitienę, pačią bjauriausią spektaklio moteriškę.
Galiu pasakyti, kad buvome tarsi pirmoji hipių karta. Apie tai ir pats Vytas dažnai kalbėdavo. Išgyventi visą sovietinį marazmą mums padėjo ironija bei saviironija.
O Vytas buvo toks žmogus, kuris pas save sukūrė ir surado. Tai nuolatos ieškantis ir randantis žmogus. Be abejo, kiekvienas turi savą santykį su juo. Štai man artimiausi yra mūsų susitikimai Lukiškių ir Kudirkos aikštėse. Jis dainuodavo su gitara, o mes tiesiog būdavome.
