Daiva Čepauskaitė: apie pjeses, namus ir universalių patirčių užrašymą

1. Pirmas prisiminimas. Jeigu atvirai, nežinau. Jokio prisiminimo nesuvokiu kaip pirmo. Jei nurodyčiau, jis būtų išgalvotas.

2. Žodis, kurio ypač pasiilgčiau negalėdama kalbėti. Manau, nėra vieno tokio žodžio. Pasiilgčiau visos kalbos.

3. Gražiausias keiksmažodis. Asilas.

4. Trys žodžiai, kuriais norėčiau būti apibūdinama. Kodėl reikia taip viską susiaurinti – iki vieno, trijų žodžių? Bet jeigu toks žaidimas, tebūnie... 1. Protinga. 2. Graži. 3. Talentinga.

5. Gyvenusi ar gyvenanti persona, su kuria norėčiau susitikti. Mano dukra.

6. Romano veikėjas, kuriame regiu daug savęs. Mikė Pūkuotukas (A.A.Milne).

7. Filmas, kuriame norėčiau gyventi. Quentino Tarantino „Nužudyti Bilą“ (Quentin Tarantino „Kill Bill“).

   

   Kadras iš filmo „Nužudyti Bilą“

8. Man trūksta knygos, filmo, dainos ar kito kūrinio, kuris... Nieko man netrūksta. Tų knygų, filmų ar kitų kūrinių tiek daug, kad neužtektų ir keleto gyvenimų su visais susipažinti...

9. Pavydžiu, kad ne aš sukūriau ar padariau... Niekam nieko nepavydžiu. Geri kūriniai sukelia ne pavydą, o įkvėpimą kurti.

10. Daina ar albumas, kuris turėtų skambėti per mano laidotuves. Dar negalvojau apie savo laidotuves. Bet jeigu reikia, tai tegu skamba ta muzika, kurią norės girdėti mane laidojantys. Man bus vis tiek.

11. Nebeegzistuojanti vieta, kurią norėčiau atkurti. Trojos miestas.

12. Vieta (kavinė, gatvė, pastatas ir pan.), kuri nepabosta. Namai.

13. Mano nosis pakvaišta, kai užuodžiu... Mano nosis nėra protinga būtybė, todėl ji niekada nepakvaišta.

14. Pirmą kartą pasimylėjusi, aš... supratau, kad kelio atgal nėra.

15. Klausimas, kurio visada vengiu. Nėra tokio klausimo.

16. Nė už ką negalėčiau... Nežinau. Nemėgstu tokių kategoriškų išvadų. Nežinau, kaip iš tiesų pasielgčiau, atsidūrusi kokiose nors ypač nekasdieniškose aplinkybėse. Todėl teigti, kad kažko negalėčiau – tušti žodžiai.

17. Jaučiuosi nuoga be... Kai rašau eilėraštį, jaučiuosi nuoga. Labiau negu nuoga.

18. Absurdiškiausias gautas patarimas. Niekada nedaryk to ar ano.

    

    Simonos Toleikytės/15min nuotr./Daiva Čepauskaitė

19. Lietuvoje baisiai pasigendu... saulės ir šilumos.

20. Katarsis – tai... kai parašai ir pati save nustebini.

– Gintaras Grajauskas teigia, jog rašydamas pjeses galvoja tik apie sceną ir dažnai įsivaizduoja net konkrečius aktorius personažams. Koks jūsų kūrybos procesas – ar iškart žinote, kad pirminė užsimezgusi idėja bus išpildyta kaip teatrui, kinui ar skaitymui skirtas kūrinys? Ar tai visgi kinta istoriją vystant?

– Jau seniai neberašau pjesių sau. Tiksliau sakant, rašau tik turėdama konkretų pasiūlymą, užsakymą ar kažkaip kitaip suformuluotą idėją. Taigi, dažniausiai žinau, kokiame teatre tai bus išpildoma, žinau, kad bus statomas spektaklis, opera ar pan. Konkrečių aktorių nežinau, dažniausiai man tai nėra svarbu. Čia jau režisieriaus pasirinkimas, aš nesuku dėl to galvos. Tas pjesės ar libreto rašymo procesas nebūna kiekvieną kartą toks pats.

Kartais dalyvauju pjesės kūrime iki pat premjeros, daug keičiu, perrašinėju, priklausomai nuo kūrybinės komandos idėjų, pjesė gimsta kartu su pačiu spektakliu, o kartais atiduodu jau parašytą ir atvažiuoju tik į premjerą. Tuo šis darbas ir įdomus, kad jis kiekvieną kartą kitoks ir nepakartojamas.

Jei rašyčiau, vartodama vien moterišką giminę, tarsi susiaurinčiau pasaulį iki vienos jo pusės.

– Kiek prasmingas tokios kategorijos kaip „moterų literatūra“ egzistavimas? O gal vertėtų literatūrą skirstyti į „gerą“ arba „blogą“?

– Aš esu skirstymo į „gerą ir blogą“ šalininkė. Man nėra labai svarbu, kūrinį parašė moteris ar vyras, t.y. autoriaus lytis neprideda kūriniui jokios vertės ar, priešingai, jo nesumenkina. Aš pati, rašydama poeziją, pastebiu, kad mano lyrinis herojus kartais ima kalbėti vyriška gimine, tai reiškia, kad kalbu apie bendražmogiškus dalykus ir noriu išreikšti universalias, ne tik moteriškas patirtis. Jei rašyčiau, vartodama vien moterišką giminę, tarsi susiaurinčiau pasaulį iki vienos jo pusės.

– Ar buvimas ne sostinėje turi įtakos kūrybos sklaidai?

– Tiesą pasakius, metams bėgant, ta kūrybos sklaida vis mažiau rūpi. Be to, šiais interneto laikais, norint skleisti savo kūrybą, reikia būti ne sostinėje, bet ekrane – kompiuterio, telefono, ir pan. Sostinė, vargu, ar yra tokia įtakinga, kaip anksčiau.