Knygoje pateikiamas spalvingas Dalai Lamos portretas, jo gyvenimo istorija, iššūkių ir netikėtų atradimų kupina kelionė. Kartu tai ir pačių tibetiečių lūpomis atskleista XX amžiaus Tibeto istorija, džiaugsmo, sielvarto ir naujo gyvenimo egzilyje pradžia.
Panašiu metu ši iliustruota Dalai Lamos biografija pasirodo angliškai, olandiškai, rusiškai, vokiškai, itališkai, estiškai, čekiškai, slovakiškai, prancūziškai ir kitomis kalbomis.
Šios knygos pasirodymas – labai simboliškas: 2021-ųjų rugsėjį sukaks trisdešimt metų nuo pirmojo Dalai Lamos vizito Lietuvoje.
Šia proga siūlome susipažinti su knygos „Jo Šventenybė XIV Dalai Lama. Iliustruota biografija“ ištrauka. Ji nukelia į tolimą 1939-ųjų liepą, kai neseniai pagal senas tibetiečių tradicijas naujuoju Dalai Lama pripažintas berniukas, sulaukęs ketverių metų, iškilmingai atvyksta į Tibeto sostinę Lhasą ir čia prasideda naujas ne tik jo paties, bet ir visos šeimos gyvenimas.
Kelionė į Lhasą
1939 m. liepą į Lhasą pajudėjo didelis karavanas. Naujojo Dalai Lamos paieškos būrio narys Sonamas Vandu pasakoja: „Buvo graži saulėta diena, dangumi plaukė balti debesys, vis įgaudami įvairius gerą pranašaujančius pavidalus, retkarčiais nulydavo nedidelis lietus.“
Išvykimo laiką bei datą buvo numatę astrologai. Mažojo berniuko šeimos nariams, kuriems buvo suteiktas aukštuomenės nario statusas, buvo leista keliauti kartu – jam tai buvo didelė paguoda. Tarp keliaujančiųjų buvo jo tėvai, dėdė ir du vyresnieji broliai – Gjalo Tondupas ir Lobsangas Samtenas.
Kartais keliautojus sustabdydavo tibetiečių ir mongolų klajokliai ir prašydavo palaiminti.
Prie karavano prisijungė Tibeto pirkliai ir į Meką vykstantys musulmonų piligrimai. Kartais keliautojus sustabdydavo tibetiečių ir mongolų klajokliai ir prašydavo palaiminti. Kelyje dažnai pasitaikydavo sunkiai praeinamų vietų, kurias nelengvai įveikdavo ir gyvuliai. Viena tokia sustojimo vieta buvo iškalbingai pavadinta „Nei žolės, nei vandens“.
Jo Šventenybė savo autobiografijoje pasakoja, kad mažai ką atsimena iš šios kelionės – į atmintį įsirėžė tik „didis nuostabos jausmas“, apėmęs žvelgiant į laukinių jakų bandas, lygumose besiganančius laukinius asilus ir elnius. Retkarčiais du jauno amžiaus broliai Lobsangas Samtenas ir Lamo Tondupas susikivirčydavo ir susipešę taip įsiūbuodavo palankiną, kad šis vos neapvirsdavo – tada kviesdavo motiną, kad juos nuramintų. Kartais mažasis berniukas pratrūkdavo ašaromis.
Keliautojams reikėjo įveikti kelias upes, ir Sonamas Vangdu rašo, kad jaunajam Dalai Lamai labiausiai patikdavo plaukti tradiciniu, jako oda aptrauktu žvejų luotu. Retsykiais per sraunius vandenis ir sunkiai praeinamas vietas jį ant pečių nešdavo kuris nors palydos būrio narys. Pasiekę U Cango provincijos – joje įsikūrusi Lhasa – sienas, visi pajuto didelį palengvėjimą.
Keliautojams įžengus į Tibeto kontroliuojamas valdas, vyriausybė Lhasoje galėjo oficialiai paskelbti, kad reinkarnacija rasta. Buvo surengta iškilminga palaiminimo ceremonija. Po jos jaunajam Dalai Lamai buvo paskirta geltonoji palapinė. Linkint keliautojams sėkmės, jų paprašyta pertraukti kelionę Nagču – ten naujosios inkarnacijos laukė pasveikinimo ceremonija. Susirinkusi džiūgaujanti minia šaukė: „Dabar Tibete šviečia laimės saulė!“
Tibeto vyriausybė įkūrė „valstybinio lygio stovyklą“ Diogutango lygumoje, už kelių mylių nuo Lhasos. Pačiame jos viduryje stovėjo didžiulė, specialiai Dalai Lamai skirta palapinė, papuošta „aukščiausios kokybės geltonu brokatu“, įvardijama kaip Mača Čenmo, arba Didysis Povas. Aplink šią pagrindinę palapinę ratu buvo išrikiuotos mažesnės, skirtos vyriausybės atstovams. Sužavėti stebėtojai šį vaizdą apibūdino kaip „didingus žiedus, primenančius dangaus kūnus, sutviskusius žvaigždėtą naktį“. Regentas ir ministras pirmininkas atliko mandalos aukojimo ceremoniją, paskui jaunojo Dalai Lamos laukė susitikimai su daugybe pareigūnų.
Gatvės mirgėjo nuo transo apimtų orakulų, gyvūnais persirengusių šokėjų, vienuolių ir paprastų žioplinėtojų.
Atvyko Indijos, Kinijos, Kašmyro, Ladako, Nepalo, Sikimo, Butano ir Britų misijos atstovai. Po kelių dienų Dalai Lama su palyda išvyko į Tibeto sostinę Lhasą. Lamo Tondupas, dabar jau oficialiai tapęs XIV Dalai Lama, įžengė į Lhasą lydimas prašmatnios, iškilmingos procesijos. Jo paties teigimu, jis pamenąs tik „didį grįžimo namo jausmą ir begalines minias“.
Laukdami jaunojo Dalai Lamos palaiminimo, miesto gatvėse išsirikiavę stovėjo žmonės. Gatvės mirgėjo nuo transo apimtų orakulų, gyvūnais persirengusių šokėjų, vienuolių ir paprastų žioplinėtojų. Dalai Lamos motina savo autobiografijoje rašė: „Daugelis braukė džiaugsmo ašaras. Aš pati vos tvardžiausi nepravirkusi. Štai aš, paprasta valstietė, pakylėta iki paties aukščiausio statuso, kokio tik gali tikėtis motina.“
Po to, kai Nečiungo orakulas oficialiai pasveikino Dalai Lamą, šis su palankinu buvo nuneštas į Džokango šventyklą, kur pašventino pagrindinę Avalokitešvaros statulą. Pačioje kelionės pabaigoje keturmetis Dalai Lama kartu su savo broliu Lobsangu Samtenu buvo nuneštas į Norbulingkos vasaros rūmus, kuriuos supo nuostabūs vaismedžių sodai ir gėlynai.
Jaunasis Dalai Lama parvyko namo. Buvo 1939 m. spalio 8 d.
Įvesdinimas į sostą
Tais pačiais metais Dalai Lamai buvo galutinai paskirtos naujosios pareigos, nors eiti vienuolio mokslų jis dar nepradėjo. Jis kasdien matėsi su tėvais, o regentas stengėsi šių prasižengimų nepastebėti. Berniukas ypač mėgo uždraustuosius valgius, kuriuos anksčiau galėdavo valgyti tėvų namuose, antai kiaušinius ir kiaulieną.
1939 m. žiemą, lydimas valstybinės procesijos, jis buvo nuneštas iš Norbulingkos rūmų į Džokango šventovę utra taphue ceremonijai atlikti – tai ritualinis plaukų nukirpimas rengiantis tapti vienuoliu. Ceremoniją atliko Retingas Rinpočė, nuo šiol vyriausiasis Dalai Lamos mokytojas. Lapkričio 24 d. Dalai Lamai jis suteikė oficialų vardą Džecunas Džampelas Navangas Lobsangas Jiši Tendzinas Gjatso – „Šventasis, Meilingoji Didybė, Galybė Kalboje, Puikusis Protas, Absoliuti Išmintis, Besilaikantysis Doktrinos, Platus Kaip Vandenynas“.
Berniukas ypač mėgo uždraustuosius valgius, kuriuos anksčiau galėdavo valgyti tėvų namuose, antai kiaušinius ir kiaulieną.
1940 m. vasario 22 d. Potaloje buvo surengta oficiali įvesdinimo į sostą ceremonija, vadinama Ser-Tri-Nga-Sol – „Sugrįžimu į auksinį sostą“, skirta Dalai Lamų perdavos linijos tęstinumui pažymėti. Prieš jai prasidedant, švintant, išsirikiavę gatvėse žmonės stebėjo, kaip iškilmingos procesijos dalyviai nunešė Dalai Lamą iš Norbulingkos į Potalą.
Kitą dieną jaunasis Dalai Lama buvo pasodintas į auksinį sostą, kuriame pasveikino ir palaimino visus atėjusiuosius pareikšti jam pagarbos. Tarp jų buvo ir britų politinis pareigūnas Basilis Gouldas, kuris aprašė šią ceremoniją: „[jis]... sėdėjo tyliai ir labai išdidžiai, šioje keistoje aplinkoje jausdamasis visiškai laisvai ir, kaip ir dera, laimindamas kiekvieną žmogų.“
Delegacijos iš Kinijos, Britų Indijos, Nepalo ir kitų Tibeto regionų nešė dovanas. Britų delegacija Dalai Lamai padovanojo auksinį laikrodį su iššokančia ir kukuojančia gegute, pedalais minamą automobilį ir triratuką. Po arbatos gėrimo ceremonijos, likus valandai iki aušros, tylą nutraukė garsus balsas ir visi atsistojo. Kaip rašo Basilis Gouldas: „Atsivėrė durys, ir vidun energingai įžingsniavo nedidelė figūrėlė, papuošta auksu žibančiais drabužiais ir smaila geltona kepure su ilgais atlankais virš ausų... tada Čikjabas Khempo ją užkėlė ant sosto ir šiltai ir patogiai apkamšė drabužių kraštais.“
Dalai Lama persikraustė į Potalą, didingus rūmus ir tradicinę vadovų buveinę, kuri, tariant jo paties žodžiais, vis dėlto „buvo nemiela gyventi, labai sena ir aptriušusi, o po kabančiomis ant visų keturių sienų drapiruotėmis glūdėjo šimtmetiniai dulkių klodai.“ Idiliškasis periodas pasibaigė ir jaunajam berniukui atėjo metas pratintis prie pareigų, kurios jam buvo paskirtos.
Nauja pradžia: šeima Lhasoje
Jaunojo Dalai Lamos šeimos gyvenimas Lhasoje smarkiai pasikeitė. Jo tėvas lankėsi vyriausybės posėdžiuose, nors jokios sprendžiamosios galios neturėjo, o motina, Diki Cering, tapo Gjaljum Čemo, Didžiąja Motina. Jų pirmasis namas stovėjo netoli Norbulingkos – jame buvo apgyvendintas Dalai Lama. Taigi šeima turėjo galimybę kasdien su juo matytis, šitaip lengvindama išsiskyrimo skausmą.
Jie buvo oficialiai pristatyti Tibeto aukštuomenei, o šeimos vardas pakeistas į Jabši Takcer. Šeimai buvo padovanoti keli dideli dvarai, vienas šalia Lhasos, kiti pasienyje su Indija. Aristokratų Palų giminė padovanojo Dalai Lamos šeimai rūmus tarp Šigacės ir Gjancės. Kiekvienam dvarui buvo priskirti aptarnaujantys asmenys. Šeima iš gaunamų pajamų prasigyveno.
Žiemą Dalai Lama tradiciškai persikėlė į Potalą. Retingas Rinpočė rūmų papėdėje pastatė jo šeimai namą, kad ji būtų arčiau vaiko.
Žiemą Dalai Lama tradiciškai persikėlė į Potalą. Retingas Rinpočė rūmų papėdėje pastatė jo šeimai namą, kad ji būtų arčiau vaiko. Kaip savo knygoje rašo Didžioji Motina, jiems persikeliant, juos „lydėjo didžiulė dviejų šimtų vienuolių ir muzikantų procesija“. Dideliam Dalai Lamos džiaugsmui, jo vyresniajam broliui Lobsangui Samtenui buvo leista apsigyventi kartu su juo Potalos rūmuose – jie drauge lankė pamokas, valgė ir žaidė.
Dalai Lamos motina apsiprato Lhasoje, išmoko bendrauti su Tibeto aristokratais, aukštuomenės nariais, tačiau ilgėjosi senojo gyvenimo, teikusio daugiau „laisvės ir privatumo“. Svarbiomis progomis, tokiomis kaip Naujieji metai, šeimą lankydavo pareigūnai, vienuoliai ir kiti. Įprasta šeimos gyvenimo dalimi tapo dideli pokyliai, tačiau Didžioji Motina buvo „diplomatijos reikalų naujokė ir jai reikėjo dar daug išmokti apie Lhasos visuomenę.“ Gjalo Tondupas prisimena, kad šeima turėdavo skolintis lėkščių ir dubenų, nes tokioms progoms savųjų neužtekdavo.
Dalai Lamos motina liko paprasta valstietė ir tebesilaikė Amdo papročių, bet, stengdamasi juos derinti su Lhasos gyvenimo būdu, užkariavo daug širdžių. Tik per tam tikras ceremonijas ji apsivilkdavo puošnius drabužius, o kitu metu dėvėdavo paprastą suknelę – čubą. Tačiau Jo Šventenybės tėvą gyvenimas Lhasoje paveikė labiau. Jis buvo greitas pykti ir naudodamasis naujuoju statusu kartais leisdavo sau elgtis įžūliai, dėl to keletą kartų sulaukė Nacionalinės asamblėjos priekaištų.
Netrukus Jabši Takcerų šeima sulaukė pagausėjimo. 1940 m. liepą jiems gimė dukra Džecun Pema. Po trejų metų pasaulį išvydo sūnus Tendzinas Čota – deja, sulaukęs dvejų metų, jis mirė dėl sunkios bronchų infekcijos. 1946 m. šeimai gimė jaunėlis Tendzinas Čiogjalas. Po kelerių metų jis buvo pripažintas Ngari Rinpočės iš Čomo Lungngos reinkarnacija, nors motina norėjo, kad jis taptų „tarnaujančiu Jo Šventenybei mokytu vienuoliu“. Tuo metu vyriausiajam sūnui Tubtenui Džigmei Norbu (Takcerui Rinpočei) buvo beveik dvidešimt ketveri, jis rengėsi svarbiam vienuolystės studijų egzaminui.
Tai buvo laimingas metas gausėjančiai šeimai ir jaunajam Dalai Lamai, „ištisi laisvės nuo bet kokių pareigų metai, smagiai žaisdavau su savo broliu ir dažnai matydavausi su tėvais. Tai buvo paskutinė pasaulietinė laisvė, kurią man teko pažinti.“
Gyvenimas Lhasoje
Nors buvo jauno amžiaus, abu broliai privalėjo eiti sudėtingus tradicinius Tibeto vienuolystės mokslus. Savo knygoje „Mano šalis, mano tauta“ Dalai Lama rašo: „Pagrindinis Tibeto mokslų sistemos tikslas yra gilinti ir lavinti protą plačia žinių įvairove.“ Kai kas galbūt paklaus, kam Dalai Lamai, žemiškajam Čenrezigo įsikūnijimui, buvo reikalingas šis „mokymo“ procesas?
Alexandras Normanas knygoje „Dalai Lama: nepaprastas gyvenimas“ rašo: „Žvelgiant iš budistinės tradicijos perspektyvos, mokymasis Dalai Lamai... tai daugiausia išsimokslinimo atnaujinimo klausimas... Jo (Čenrezigo) žemiškieji įsikūnijimai nepaklūsta įprastiems įkūnytosios egzistencijos apribojimams.“
Dalai Lama prisimena, kad mokymosi kambaryje kabėjo du botagai – geltonas jam, o odinis broliui.
Dalai Lama prisimena, kad mokymosi kambaryje kabėjo du botagai – geltonas jam, o odinis broliui. Deja, Lobsangui Samtenui vis tekdavo paragauti odinio botago, varančio baimės abiem mokiniams.
Jo Šventenybė labai pamėgo abu savo mokytojus – Retingą Rinpočę ir Taktrą Rinpočę. Taip pat mėgo ir trečią jam paskirtą mokytoją. Tai buvo Kevcangas Rinpočė, paieškos grupės, atradusios jį Takcere, vadovas. Pasakojama, kad jaunasis Dalai Lama naudodavosi abipusiu prielankumu ir dažnai įkalbėdavo mokytoją, kad tas pats atsakytų į užduotus pamokos klausimus. Tuo metu berniukas pradėjo bendrauti su žmogumi, kuris tapo jo „artimiausiu patikėtiniu“ ir pačiu nepaprasčiausiu mokytoju – Lingu Rinpoče. Dalai Lama vėliau parašė labai nuoširdžią jo biografiją.
Jo Šventenybė buvo įsikūręs Didžiojo Penktojo Dalai Lamos miegamajame septintame Potalos rūmų aukšte. Šiuose rūmuose taip pat yra kelios vyriausybės tarnybos, saugyklos, maldos patalpos, įskaitant tą, kurioje laikomi balzamuoti visų ankstesnių Dalai Lamų kūnai, taip pat rūmų kompleksui priklauso Namgjalo vienuolynas, kuriame mokosi daug vienuolių ir studentų. Dalai Lama prisimena, kad jo asmeninis kambarys buvo labai šaltas ir prastai apšviestas.
Potalos ir Norbulingkos rūmuose dienos režimas buvo daugmaž toks pat. Po ryto maldų Dalai Lama valgydavo tradicinius tibetietiškus pusryčius, kuriuos sudarydavo arbata ir campa, pasaldinta medumi arba karamele. Tas ankstyvasis laikotarpis Lhasoje Dalai Lamai paliko keletą ryškių prisiminimų. Jis su nekaltu vaikišku humoru pasakoja, kaip Ritualų meistras, giedodamas klasėje ryto maldas, imdavo snausti. Tokiomis akimirkomis Jo Šventenybė galėdavo stebėti lauke, medžiuose, tupinčius paukščius. Jis rašo, kad Ceremonijų meistro balsas skambėdavo juokingai, it sulėtintas gramofono įrašas – vis lėtėdavo, kol meistras užsnūsdavo, bet staiga krūptelėjęs pabusdavo. Pametęs minties giją senasis vienuolis susipainiodavo ir dažnai pradėdavo iš naujo.
Po rytinių pamokų jaunasis Dalai Lama dalyvaudavo susitikimuose su Tibeto vyriausybės nariais. Šitaip jis buvo rengiamas tapti pasaulietiniu ir dvasiniu šalies lyderiu.
Po rytinių pamokų jaunasis Dalai Lama dalyvaudavo susitikimuose su Tibeto vyriausybės nariais. Šitaip jis buvo rengiamas tapti pasaulietiniu ir dvasiniu šalies lyderiu. „Lordas Chamberlainas“ padėjo jam išmokti ir tinkamai atlikti oficialias ceremonijas bei pareigas. Po pamokų jaunasis Dalai Lama nekantriai laukdavo smagiausios dienos dalies – žaidimų. Jis su džiugesiu prisimena savo žaislus, kurių turėjo daug, tarp jų ir tuos, kuriuos padovanojo jo įvesdinimo į sostą apeigose dalyvavę oficialūs užsienio pareigūnai ir svečiai. Vienas mėgstamiausių berniuko žaislų buvo Meccano konstruktorius, padovanotas Basilio Gouldo. Dideliam jaunojo Dalai Lamos džiaugsmui jo Meccano konstruktorių kolekcija ilgainiui vis didėjo, kol galiausiai jis surinko visą seriją. Taip pat Jo Šventenybė atsimena JAV prezidento Franklino Roosevelto dovanas, kurias labai brangino – porą čiulbančių paukščių ir auksinį laikrodį.
Jo Šventenybė gyvai pasakoja, kokia nemiela jam būdavo antra dienos pusė, kai leisdavosi saulė ir jo buveinėje sutemdavo. Dalai Lama neslepia bodėdavęsis ta akimirka, kai šviesa jo kambaryje staigiai išblėsdavusi: „Kambariui panirus į tamsą, širdį man užguldavo šešėliai.“ Jo Šventenybė prisipažįsta, kad buvo neuolus mokinys ir nemėgo mokslų. Jis mokėsi tų pačių dalykų, kaip ir kiti vienuoliai: logikos, Tibeto meno ir kultūros, sanskrito, medicinos ir budistinės filosofijos. Ypač svarbi Tibeto vienuolių išsilavinimo dalis yra dialektika. Dalai Lamos disputus dažnai stebėdavo žiūrovai, priimdami juos kaip palaiminimą.
Jaunojo vienuolio gyvenimas – ir kaip mokinio, ir kaip Dalai Lamos – buvo griežtai reglamentuotas. Tačiau Jo Šventenybės niekada neapleido stiprus smalsumo jausmas. Kaip tik jis yra ryškiausias ankstyvosios vaikystės, praleistos Potalos ir Norbulingkos rūmuose, prisiminimas.
Įžengęs į sostą vos ketverių, jaunasis Dalai Lama iš pažiūros mažai skyrėsi nuo kitų laimingų vaikų.
Kaip ir daugelis kitų jo amžiaus berniukų, Dalai Lama neretai pamiršdavo mokslus bei maldas ir mieliau įsisvajodavo – pats kurdavo įvairias istorijas ir nekantriai laukdavo jam pasakojamų prieš miegą. Jo teigimu, būdavo ir „antgamtinių pasakojimų“, nuo kurių, atėjus metui gulti, jį apimdavo baimė.
Įžengęs į sostą vos ketverių, jaunasis Dalai Lama iš pažiūros mažai skyrėsi nuo kitų laimingų vaikų. Tačiau, kaip atsimena jo atradimo ir įvesdinimo į sostą liudytojai, jis buvo nepaprastas vaikas. Tai buvo jų Dalai Lama, atjautos bodhisatva, vis sugrįžtąs tarnauti Tibeto žmonėms.
