Maestro Gintaro Rinkevičiaus dukra – dažna viešnia Kongresų rūmuose, nesvarbu, ar tai būtų simfoninis koncertas, ar opera. Kaip sako pati dvidešimtmetė: „Tai – mano pačios noras. Kažkada viskas prasidėjo nuo to, jog mano mama pradėjo dirbti Lietuvos valstybiniame simfoniniame orkestre ir mane mažą ten vesdavosi. Taip girdėdavau ir matydavau visus ten vykusius koncertus, operas. Šiandien muzika yra tai, kas paliečia giliai viduje slypinčius jausmus, emocijas, kiekvieną tavo vidaus kertelę ir atpalaiduoja, kaip niekas kitas.“
Danielei, kaip ir jos sesėms bei broliui yra tekę ir pačiai lipti ant scenos: „Tėčio scenoje teko būti du kartus. Vieną iš jų – kaip kalinei per operą „Manon Lesko“. Atrodo nieko svarbaus neturi atlikti, bet vis tiek turi ir savo vardą, kuri charakterį... Į šį spektaklį lėkdavau iš karto po pamokų, anksčiau, net padėdavau paruošti dekoracijas, – man buvo labai įdomu ir gera pagaliau pakliūti į viso to vidų. Dažnai stebėdavau, kaip viskas vyksta, bet tapus tikra šio pasaulio dalimi jautiesi ypatingai gerai, gal net kiek pakylėtai.
Kitas puikus jausmas yra sėdėti scenoje priešais tėtį ir matyti jį diriguojant. Aš labai žavėjausi jo mostais, tiek užsižiūrėdavau, mane tai taip ramindavo, jog net sunku būdavo nepamiršti ir kurti vaidmens. Pamatyti ne tik kitą teatro, bet ir tėčio darbo pusę – neįtikėtina patirtis, – kažkas stebuklingo. Labai džiaugiuosi, jog balandžio mėnesį „Manon Lesko“ vėl grįžta! Nors prieš einant į sceną visuomet bijau, bet užlipus apima kažkokia euforija...
O kitas kartas scenoje buvo per tėčio jubiliejų, tada visi keturi vaikai kartu scenoje dainavome. Tai irgi buvo savotiškas svajonės išsipildymas, nes visuomet norėjau dainuoti...“
„Bohema“ buvo kažkas puikaus, o, tarkime, „Oneginas“ labai žavėjo jaukia, tikrus namus primenančia scenografija, bet aš lankausi visuose spektakliuose ir jie visi yra savaip įdomūs.
– Ar matei spektaklius, kuriuose vaidino tavo sesė, brolis? Galbūt turi mėgiamiausią „bohemiečių“ spektaklį?
– Taip, atsimenu buvau „Svynyje Tode“, bet „Toskoje“ dar neteko, nes tuo metu gyvenau Klaipėdoje. Todėl labai laukių šių spektaklių, kai galėsiu išgirsti dainuojant savo brolį ir apskritai džiaugiuosi grįžusi į Vilnių, galėdama vėl lankytis koncertuose, operose čia, kur praktiškai esu užaugusi. Nežinau, ką be to daryčiau, nors turiu begales kitų užsiėmimų.
Vieno spektaklio tikrai negalėčiau išskirti, nes kiekvienas pastatymas man tampa švente. Žinoma, jog „Bohema“ buvo kažkas puikaus, o, tarkime, „Oneginas“ labai žavėjo jaukia, tikrus namus primenančia scenografija, bet aš lankausi visuose spektakliuose ir jie visi yra savaip įdomūs.
– Šiandien Danielės studijos ir ateities planai nėra susiję su muzika ir kai ką net gali nustebinti, bet kol kas dar apsistojame ties menais: Ar gyvenime nebuvo momentų, kuomet pagalvojai, jog galbūt reikėjo pasukti į muziką?
– Kažkur giliai yra išlikęs skauduliukas su ta muzika (šypsosi). Būdama šešerių pareiškiau, jog noriu būti soliste, pradėjau groti obojumi ir man patiko. Tačiau tas vaikiškas užsispyrimas... Tėtis sakydavo, kad reikia groti tiek ir tiek, tu ateini, pasidedi natas prie lango, o už jo – tavo draugai, sesės, brolis, lauke važinėja dviračiais, riedučiais. Aš buvau tikras lauko vaikas, todėl man tai stebėti pro langą, žinant, kad dabar turiu groti, buvo labai sunku. Net sutardavome su jais, kad aš grosiu jiems, o jie vis prasuks pro mano langus.
Turėjau puikų obojaus mokytoją, kuris labai skatino mane groti ir sakė, jog turiu tam dovaną, bet aš tikrai negrojau tiek, kiek reikėjo, nebent man labai patikdavo kūrinys. Tas pats ir su pianinu buvo. Dainuoti norėjau ir tą darydavau pati sau, bet nesimokiau, o po 8 klasių muzikos mokykloje – išėjau. Kartais to pasiilgstu, norėčiau pasimokyti dainavimo dėl savęs, užsiimti tuo, kaip hobiu, juk visi kažką turi, pavyzdžiui mano mama mėgsta dėliones (šypsosi). Vis dėlto kažkada tai buvo mano svajonė ir tai yra dalis manęs.
Bet būti muziku gyvenime nėra man. Man patinka būti užtikrintai, balansuoti kartais yra smagu, bet tik kartais. Esu stabilus ir šeimos žmogus, todėl žinodama muzikų pasaulį, matydama, kaip dažnai nėra tėčio, kuris vis gastrolėse, supranti, jog jų gyvenime yra labai daug kelionių ir retai gali būti vienoje vietoje. Kai pats augi muzikantų šeimoje, o dar ir didelėje, viena vertus tai subrandina tavo paties norą kurti didelę šeimą, bet tuo pačiu leidžia pamatyti ir kaip sunku gali būti. Ir mano mamai ir mums būdavo sunku vis laukti tėčio grįžtant, kiek gimtadienių ar švenčių prabėgo be jo, – juk tokie periodai menininkams yra didžiausias darbymetis, todėl galvoju, kad pati daryčiau kitaip.
– Bet finale visi vaikai vienaip ar kitaip buvote ar esate susiję su muzika?
– Taip, manau, jog nuo to nepabėgsi, bet tai nėra nulemta tik to, kur ir kaip mes augome, – čia prisideda ir visos giminės genai. Muzika yra neatsiejama tiek mano, tiek mūsų šeimos gyvenimo dalis ir aš tikrai nenoriu nuo to bėgti. Mano viena sesė mokosi dainavimo, o kita groja gitara, lanko Dvariono, o brolis – M.K.Čiurlionio muzikos mokyklą.
– Būdama vyriausia, Danielė šiandien jau turi sukaupusi nemažai praktikos prižiūrėdama vaikus ir galėtų papasakoti krūvas istorijų, tačiau įdomu, kaip klostėsi jų santykiai iki šiandien?
– Anksčiau, ko tik nebūdavo... Bet paklauskite bet ko – tai normalu tarp augančių sesių ir brolių. Dabar man smagu stebėti, kaip jie auga, rimtėja. Neseniai prisiminiau „senus laikus“ ir atvažiavau pabūti su jais namie, kol tėvai buvo išvykę. Vaikai jau tokie suaugę! Jie man padeda, kartu darome valgyti, tvarkomės. Iš tiesų mes visad sutarėme, tik labai trumpa atkarpa, kritiniai momentai buvo sunkūs, kaip pavyzdžiui man – paauglystės pikas, kai tikrai nenorėjau, kad kas nors prie manęs lįstų. Bet laikas greitai bėga ir po visų šių patirčių, kai suprantu, jog jau greitai ir aš pati turėsiu vaikų, žinau, kad visiškai to nebijau, nes jau esu nemažai patyrusi ir radusi įvairių sistemų, sprendimo būtų, o svarbiausia – išmokusi į vaikus žiūrėti, kaip į tokius pat žmones, tik kiek mažesnius.
Žinoma, aš pati (iš mamos ir močiutės pasakojimų) buvau tikras velnias, matyt, tie patys vaikai mane ir nuramino. Jie – labai įdomūs. Pavyzdžiui Ieva visuomet turėjo labai stiprią savo nuomonę, dažnai suaugę po jos pasisakymų net patylėdavo. Laura – laisvesnė ir jautresnė, visuomet pirma atsitraukdavo nuo kivirčų. Na, o Marius yra geras, teisingas berniukas ir tikras proto bokštas, kuris pirmas bėgdavo skųstis tėvams ir dėl to sesės jį nuolat papirkinėdavo (juokiasi).
Šiandien mūsų bendravimas, net ir susirašymas mane veikia labai raminančiai ir jų palaikymas yra pats geriausias.
– Žengiame į pavojingesnę zoną... Būti garsių tėvų atžala – nėra paprasta, tačiau žvelgiant į šią dvidešimtmetę jautiesi galintis paklausti ir drąsesnių dalykų: Ar kada nors esi norėjusi augti kitokioje, galbūt kiek paprastesnėje šeimoje?
Palaukit, visų pirma, aš esu Danielė, kuri savo gyvenimą kuria pati. Mano tėvai yra tokie, kokie jie yra ir gyvena gyvenimą tokį, kokį jį susikūrė. Aš kuriuosi savąjį.
– Niekuomet apie tai nepagalvojau. Aišku, žinomumas koją kišdavo ir puikiai suprantu labai žymių tėvų vaikus, manau, kad jiems turėtų būti nesmagu. Aš nesu žinoma, nesu asmuo, kuris jau ko nors gyvenime pasiekė. Esu iš žinomos šeimos ir taip, jutau didelį nusistatymą iš aplinkinių, žvilgsnius. Kai žmonės to nesureikšmina – viskas yra gerai, bet kai ima į tai kreipti per daug dėmesio, tu tikrai nori visus stabdyti ir sakyti: Palaukit, visų pirma, aš esu Danielė, kuri savo gyvenimą kuria pati. Mano tėvai yra tokie, kokie jie yra ir gyvena gyvenimą tokį, kokį jį susikūrė. Aš kuriuosi savąjį.
Iš kitos pusės, žinoma, yra malonu ir gera žavėtis savo tėvais ir matyti, kaip jais žavisi. Bet tikrai labai dažnai norisi juos pasiimti sau, kad niekas nei jokioms nuotraukoms, nei dar kam nors jų neatimtų.
– Ar tokia vaikystė nepaskatina to, ką šiandien tu ir darai, – anksti imti kurti savo gyvenimo?
– Mane taip auklėjo. Jei kažko nori – turi užsidirbti. Ir aš nekalbu tik apie pinigus, tai – suvokimas, jog tu turi nusipelnyti to, ką gauni. Mano pirmi nedideli darbeliai, kaip skrajučių dalinimas, buvo gauti kai man buvo 11 metų. Niekada nieko negaudavau tiesiog. Ir taip man yra geriau, juk paties nusiskintas obuolys – žymiai skanesnis. Gyvenime siekiu to ir noriu jaustis užtikrintai, kitaip nesijaučiu gerai, tikriausiai todėl, kad mūsų šeimoje viskas visuomet buvo labai tvirta.
– Tu iš tiesų anksti išsikraustei iš tėvų...
– Jaučiausi tam pasiruošus ir net visi giminėje žinojo, kad sulaukusi 18-iolikos Danielė išsikraustys. Tai nebuvo bandymas, – o labai sąmoningas tikslas. Galbūt man to tiesiog labai reikėjo, be to, kiekvienas turime kada nors pradėti kurti savo gyvenimą ir kuo anksčiau – tuo geriau. Visiškai nesigailiu savo sprendimu. Jau geriau nudegsiu, kažko neteksiu, bet eisiu ir darysiu.
– Papasakok apie savo studijas.
– Studijuoju viešbučių ir turizmo verslą. Nesu tiek daug keliavusi, bet nuo mažumės mane labai traukia viešbučiai, jų aura. Net mano mokykliniai sąsiuviniai yra subraižyti viešbučių planais. Ateityje tikrai noriu turėti savo viešbutį, kad ir mažą, jaukų. Visi sako, jog tai – labai sunku ir aš tą suprantu, bet juk nenersiu stačia galva, – pirma dar reikia pasimokyti ir padirbėti pačiame viešbutyje, stebėti, daug skaityti ir domėtis.
– Tik pradėjusi gyventi viena metus praleidai Klaipėdoje, kokia tai buvo patirtis?
– Taip, studijavau Klaipėdos universitete, bet viskas susiklostė taip, kad grįžau į Vilnių. Kadangi studijų programa buvo iš esmės ta pati – nieko nepraradau, tik pabuvau kitur, prie jūros, kur nueidavau kasdien. Visgi buvo labai vieniša. Užaugus didelėje šeimoje, kur nuolat girdėti klegesys... Labai to ilgėjausi, nors tuo pačiu metu ir ilsėjausi nuo to. Klaipėdoje turėjau ir jūrų kiaulytę ir katiną, kasdien kalbėjau su tėvais, močiute... Atrodo, jog draugų yra, bet šeimos labai trūksta. Šiandien, nors ir nebegyvenu su tėvais, bet esame tame pačiame mieste ir gera žinoti, kad galiu bet kada juos aplankyti.
Iš esmės būti savarankiška man nėra naujiena, dažnai tekdavo imtis daug atsakomybių prižiūrint vaikus, kai tėvai dirbo, tačiau pajūryje aplankęs vienišumo jausmas buvo labai stiprus.
Klaipėdoje tikrai mažai žmonių. Nesu klubų, varėlių mėgėja, bet čia man kažkokio veiksmo trūko. Be to, gyvenau Palangoje, kur ne sezono metu iš viso nieko nesutiksi. Gali net, kaip kartą man buvo, žiemą atvykti į visiška dykyne pavirtusį miestą, kur yra tik daug sniego...
Iš esmės būti savarankiška man nėra naujiena, dažnai tekdavo imtis daug atsakomybių prižiūrint vaikus, kai tėvai dirbo, tačiau pajūryje aplankęs vienišumo jausmas buvo labai stiprus.
– Ar dabar namuose turi gyvūną?
Du katinus ir du šunis. Aš, kaip ir mama, esu didelė gyvūnų mylėtoja. Manau, kad žmogus turintis gyvūną yra kitoks, juk tai – ne vien džiaugsmas, bet ir atsakomybė, rūpestis.
– Kas šiandien tau yra namų jaukumas?
– Kai grįžti namo ir tave kas nors pasitinka. Tai – pirmas geriausias dalykas. Manau, kad jaukumą kuriame mes patys savo vidumi. Man namuose patinka tvarkytis, gaminti valgyti, ar galų gale susisukti į pledą, ar draugo glėbį ir žiūrėti filmą. Man nereikia didelių dalykų, aš mėgstu viską kurti iš smulkmenų, tai – mano variklis.
– O kuo užsiimi laisvalaikiu?
– Vasarą buriuoju. Šiaip daug skaitau, o kai atsibosta – žiūriu filmus. Šaltuoju metu laiku pradedu sportuoti, tačiau ne dėl išvaizdos, ar formų, o savo malonumui. Tai atradau Klaipėdoje, kuomet supratau, kad iš sporto klubo išeinu ne pavargusi, o pakylėta, energingesnė. Mėgstu būti gamtoje, jei tik galiu, išvažiuoju pasivaikščioti, pabūti išjungus telefoną, ramiai pabėgti nuo miesto ir šurmulio. Beje, mėgstu žvejoti.
