Filmas, kuris įkvėpė: „Tai tarsi sprogusi žvaigždė“
Pasak pašnekovo, 1971 metų filmas „Maža išpažintis“ (rež. Algirdas Araminas) buvo viena iš priežasčių, kodėl V.Kernagis išgarsėjo. „Pirmąjį kartą televizijos ekrane skambėjo ne kompozitorių aprobuota, bet mėgėjo – vaikino, kuris brazdina gitara – muzika. Tai fenomenalu“, – prisiminimais dalijosi V.Stakėnas.
„Šį filmą žiūrėjau tris kartus: su klasiokais, draugu, o vėliau vienas, kad kiti netrukdytų. Atsiradus galimybėms ji pamatyti kitose platformose, žiūrėdavau dar kartą“, – tęsė jis.
Muzikantas pasakojo, esą jis irgi brazdino gitara, bet nedrąsiai, o šis filmas tapo didžiuliu postūmiu judėti pirmyn.
„Po šio filmo parodymo iš parduotuvių dingo akustinės gitaros. Aš pats ieškojau blato, kad galėčiau ją įsigyti!“ – teigė muzikantas.
Šaunioji septyniukė
V.Stakėnas 15min papasakojo ir apie tai, kaip Lietuvoje formavosi dainuojamosios poezijos žanras, kuriam taip pat didžiulę įtaką turėjo V.Kernagis bei Alfredas Kukaitis, Vytautas Babravičius, Marijus Šnaras, Zita Povilėnaitė, Romas Gižys.
„Jie buvo jauni žmonės, kurie studijavo aukštosiose mokyklose. Jie organizuodavo susitikimus, į kuriuos vienas po kito važiuodavome ir grodavome. V.Kernagis – šio garvežio didysis ratas, nes jis buvo žvaigždė“, – pasakojo jis.
„Labai didžiuojuosi šiais žmonėmis“, – sakė jis.
Kartą „Akacijų alėjoje“
„Pamenu vieną iš savo organizuotų festivalių „Akacijų alėja“, į kurį pavyko prikalbinti atvykti V.Kernagį.
Ne, Virgi, aš tik pajūryje dainuoju, pasakojo man jis. O pajūris jam buvo vasaros Meka, jo gyvenimo sostinė. Palanga, Šventoji arba Nida. Ir daugiau nieko jis nenorėdavo žinot.
Taigi, tą kartą jis atvažiavo į „Akacijų alėją“, kurioje sudainavome ir buvo fantastika! Mąsčiau, kaipgi jį čia pagerbti, pasveikinti... Prisiminęs patarlę „kas atsirado pirmas – višta ar kiaušinis“, nusprendžiau jam įteikti kiaušinį. O kadangi jis atsirado pirmasis, tai didelį. Pamenu, kad mano draugas Arvydas visur ieškojo stručio kiaušinio ir jį mes įteikėme V.Kernagiui, kaip žmogui, kuris pradėjo viso žanro judėjimą“, – su šypsena prisiminė V.Stakėnas.
„Vytautas junioras (Kernagio sūnus) vėliau man pasakojo, kad jie su visa šeima vėliau valgė kiaušinienę“, – juokėsi jis.
„Jis man padėjo žengti pirmuosius žingsnius“
Praėjus trejiems ar ketveriems metams V.Stakėno ir V.Kernagio keliai susikirto, 15min pasakojo V.Stakėnas.
„Tačiau aš nenoriu vadinti to draugyste, mat yra labai daug žmonių tik besivadinančiu draugais ir norinčiu pasišildyti jo šlovės spinduliuose. Mes buvome kolegos, o kartais šis kolegiškumas traukdavo iki bičiuliškumo“, – išryškino pašnekovas.
V.Stakėnas prisiminė, kaip V.Kernagis padėjo jam išsileisti pirmą vinilinę plokštelę. „Aš paskambinau į Nacionalinę filharmoniją, kurioje jis dirbo Estrados skyriuje. Jis iškart mane pakvietė atvykti, atsivežiau įrašą. Perklausęs jo V.Kernagis man išsakė savo nuomonę – kas patiko, o kas ne. Galiausias viskas išsirutuliavo iki to, jog Vytas parašė šiam albumui įvadą“, – pasakojo V.Stakėnas.
„Visą gyvenimą tai atsimenu“, – pridūrė.
„Po vieno vakarėlio, o gal ir naktelės“ V.Kernagis supažindino V.Stakėną su žurnalo „Jaunimo gretos“ redakcija. „Atkreipkite dėmesį – jis taip pat su akiniais kaip ir aš“, – persakė maestro žodžius pašnekovas.
Anot jo, tuo metu į kambarį įėjo žurnalistė Rita Baltušytė. „Po savaitės ji man paskambino ir paklausė, ar galėtų apie mane parašyti straipsnį. O kas sakys ne?“
V.Stakėnas sakė, kad straipsnis vadinosi „Dainuojantis mokytojas“.
Ringas Marijampolės kalėjime
Pasak muzikanto per šiuos 25 pažinties metus buvo „dalykų, apie kuriuos galima rašyti ir atvirkščiai“.
„Nepatikėsite, bet su Vytautu turėjome muzikinį ringą Marijampolės kalėjime. Žinoma, oficialiai ta vieta vadinosi kitaip“, – apie festivalį „Akustinės spalvos“ pasakojo jis.
Organizatoriai ieškojo idėjų, kuo jį užpildyti. Tad, kaip V.Stakėnas įvardijo, juos ten nusiuntė kaip „kūrybinį desantą“.
„Nuvažiavome ten ir dviese dainavome įkalintiems žmonėms. Pasikeisdami, – tikino. – Tai nebuvo kova, bet kažkas iš administracijos tai pavadino ringu, nes anuomet buvo įprasta rengti tokias muzikines dvikovas.“
„Jis – neįtikėtinai talentingas aranžuotojas“
V.Stakėnas prisiminė, kad „Dainos teatras“ per visą savo karjerą dainavo 12 muzikos kūrėjo baladžių:
„Man tai buvo svarbu, nes tuo metu kūriau daug, turėjau didžiulį kompozicijų sąsiuvinį. Prisimenu, kad „Dainos teatro“ administratorius manęs jų paprašė, o aš tiesiog atidaviau jam savo užrašus ir magnetofono juostelę.“
„Kai kurias mano dainas V.Kernagis sudainavo taip, kad aš nebegalėjau jų daugiau atlikti. Jis turėjo talentą į meną pažiūrėti savaip, turėjo raktą atskleisti kitokias spalvas. Pavyzdžiui, taip atsitiko su daina „Išjunk televizorių“, o kai kurie net juokauja, kad tai pirmasis lietuviškas repas, bet palieku tą spręsti žmonėms“, – sakė V.Stakėnas ir pridūrė, kad iki šiol daug kas netiki, kad tai pašnekovo daina.
Čia jis pasakojo ir apie savo kurtą baladę „Rytiniame autobuse“. Pasak V.Stakėno, V.Kernagis pakeitė šios dainos tonaciją bei pavertė bliuzu, kurį klarnetu sugrojo atlikėjas Marijus Šnaras.
„Man per nugarą net šiurpuliukai pradėjo eiti – ilgą laiką negalėjau pats prisiliesti prie šios dainos. Praėjus laikui, vėl pradėjau ją dainuoti“, – dalijosi V.Stakėnas.
Apie „Trakų pilį“
Ar V.Stakėnas yra grojęs V.Kernagio dainas? Pasak jo, buvo tik keli atvejai, „nes nenorėjau jo kopijuoti“.
„Tą darydavau namuose treniruodamas savo balso stygas, tačiau į sceną į niekada to neatsinešdavau. Tiesa, nuo pat 1971 metų, kai į rankas paėmiau gitarą, ėmiau dainuoti „Trakų pilį“, nes visi tą darė. Ir taip visus 50 metų ją dainuoju. Tik po 15–20 metų sužinojau, kad šios interpretacijos autorius buvo V.Kernagis! Pasirodo, kad dar lankydamas ansamblį mokykloje jis sujungė garsųjį amerikiečių liaudies bliuzą „The House of Rising Sun“ ir Maironio eilėraščio keturias eilutes.“
„Pamenu, kad dainuoju „Trakų pilį“ scenoje ir akimirką pagavau Vytauto žvilgsnį. Bet jis kentėjo ir niekada nieko nepasakė… Vienintelį kartą prisipažino, norėjau išprovokuoti kartu padainuoti ją, tačiau tam jis kategoriškai nepasidavė.
Kada Vytas jau sunkiai sirgo, viena televizijų rengė paramos koncertą. Išvakarėse organizatoriai pasiūlė man atlikti „Dainos teatro“ kūrinį apie ligonines. Ne, šitaip negalima, tai bus per daug skaudu, nesutikau su jais. Todėl pasirinkau „Rytiniame autobuse“. Ryte atsisėdęs į automobilį sulaukiau V.Kernagio skambučio. Sveikas, Virgi, ką darai, klausė Vytas. Atsakiau, kad važiuoju į laidą. Tuomet jis pasiteiravo, ką dainuosiu, ir paprašė: Padainuok tu man „Trakų pilį“. Kai įjungė kameras ant scenos, pasakiau visą šią istoriją.“
„Kiekvieną kartą dainuodamas „Trakų pilį“ prisimenu Vytautą“, – teigė V.Stakėnas.