Būtent tai ir nulėmė, kad 2013 metais Vilkyškiuose buvo atidarytas memorialinis šio rašytojo kambarys, kuriam eksponatai atkeliavo tiesiai iš jo namų Berlyne.
„Tai buvo reikšmingas įvykis mūsų miesteliui, kuriame jau anksčiau imtas puoselėti ir garsinti šio Mažosios Lietuvos kūrėjo vardas, o kartu ir išskirtinė po Antrojo pasaulinio karo prarasta šio krašto kultūra, paveldas, tradicijos ir tapatybė“, – teigė asociacijos „J.Bobrovskio draugija“ pirmininkė Ilona Meirė.
Memorialinio kambario atidaryme tuomet dalyvavo ne tik rašytojo draugijos nariai iš Vokietijos bei Lietuvos, vietos bendruomenė bei įvairių kultūros įstaigų atstovai, tačiau ir eksponatus pateikęs vienas iš rašytojo J.Bobrovskio sūnų, taip pat ir šios ekspozicijos idėjos iniciatorius, vargonų meistras iš Vokietijos Jorgas Nassas.
Nors pagal nerašytus susitarimus atkurta rašytojo kambario aplinka, baldai, knygos, fotografijos bei kiti eksponatai visam laikui turėjo likti Vilkyškiuose ir skleisti žinią apie šį dviejų kultūrų sandūroje subrendusį rašytoją, tačiau vieną dieną ekspozicijoje apsilankęs J.Nassas, be jokio perspėjimo ir paaiškinimo, visus eksponatus išsivežė atgal į Vokietiją.
Vilkyškiuose prabėgusios jaunystės vasaros
Žinomas Vokietijos rašytojas J.Bobrovskis gimė 1917 metais Tilžėje (dabar Sovetskas, Kaliningrado sritis). Vaikystės bei jaunystės vasaras jis praleido šioje Nemuno pusėje esančiuose Vilkyškiuose bei Mociškiuose pas savo tetą ir močiutę. Vėliau Mociškiuose jis susipažino su būsima savo žmona Johana Buddrus, su kuria nugyveno ilgą ir gražų gyvenimą Berlyne.
Jaunų dienų J.Bobrovskio įspūdžiai, panemunės kraštovaizdis ir Memelio krašto žmonių darbai bei papročiai atsispindėjo ir jo kūryboje: romane „Lietuviški fortepijonai“, apsakyme ‚Raudonas akmuo“, eilėraščiuose „Memelis“, „Kranto kelias“, „Daubas“, „Jūra“. Mažosios Lietuvos žmonės, filosofai I.Kantas ir J.G.Hamanas, rašytojai Vydūnas, K.Donelaitis, muzikai D.Bukstehude ir J.Bachas tapo ir jo eilėraščių bei apsakymų veikėjais.
J.Bobrovskio kūryba gan gerai žinoma ir vertinama ne tik Vokietijoje – jo kūriniai išversti į daugiau nei 30 pasaulio kalbų.
J.Bobrovskio kūryba gan gerai žinoma ir vertinama ne tik Vokietijoje – jo kūriniai išversti į daugiau nei 30 pasaulio kalbų. Lietuvių kalba pasirodė J.Bobrovskio romanai „Lietuviški fortepijonai“ (1968), „Levino malūnas“ (1969), Sigito Gedos ir Bronio Savukyno verstas poezijos rinkinys „Sarmatijos metas“ (1974), du „Rinktinių raštų“ tomai (1999 ir 2000).
Pasak asociacijos „J.Bobrovskio draugija“ pirmininkės I.Meirės, Vilkyškiai buvo neatsiejama rašytojo gyvenimo bei kūrybos dalimi, todėl 2013 m. Vilkyškių evangelikų liuteronų parapijos namuose ir buvo įkurtas J.Bobrovskio memorialinis kambarys bei jo atminimui skirta ekspozicija.
Šios ekspozicijos iniciatoriais buvo vokietis Jorgas Nassas, reguliariai besilankantis Lietuvoje, Smalininkų, Vilkyškių, Jurbarko ir Skirsnemunės evangelikų liuteronų parapijų klebonas Mindaugas Kairys bei jo žmona, Lietuvos evangeliškos bažnytinės muzikos sandraugos vadovė Laura Matuzaitė-Kairienė.
Beje, rašytojo vardas Vilkyškiuose nebuvo jokia naujiena – nuo 2010 m. čia veikė „J.Bobrovskio draugija“, 2011 m. pagrindinė Vilkyškių gatvė pavadinta šio rašytojo vardu, o 2015 m. Vilkyškių mokyklai suteiktas Johaneso Bobrovskio gimnazijos pavadinimas.
Išsaugota autentiška rašytojo kambario aplinka
Galimybė įkurti šį memorialinį kambarį Vilkyškiuose atsirado 2011 metai mirus rašytojo žmonai J.Bobrovskai, o jų sūnums nepavykus išlaikyti nuomojamo tėvų namo Fridrichshageno priemiestyje netoli Berlyno, kuriuose Bobrovskiai gyveno nuo pat 1953 m.
Po rašytojo mirties jo sūnūs Adamas ir Justusas išlaikė autentišką tėvo darbo kambarį, kuriame praktiškai niekas nebuvo pakeista beveik penkis dešimtmečius.
Pradžioje buvo svarstoma galimybė memorialinį kambarį įkurti J.Bobrovskio gimtojoje Tilžėje, dabar priklausančioje Rusijos Federacijai. Tačiau, pasak I.Meirės, šios idėjos gan greitai atsisakyta dėl galimų politinių grėsmių.
Tuomet rašytojo sūnus J.Nassui, su kuriuo J.Bobrovskio draugijos nariai palaikė glaudžius ryšius, ir pasiūlė dalį tėvo daiktų pervežti į rašytojo taip mylėtus ir brangintus Vilkyškius ir čia įkurti jo vardo memorialinį kambarį.
Pasak I.Meirės, rašytojui priklausę daiktai ir buvo perduoti J.Nassui, jau kurį laiką puoselėjusiam idėją įkurti J.Bobrovskiui skirtą muziejų.
2012 m. vasarą jis suorganizavo visų daiktų pervežimą iš Berlyno į Vilkyškius bei jų eksponavimą parapijos namuose. Šitokiu būdu dalis autentiškų rašytojo daiktų nebuvo išbarstyti, liko vienoje vietoje ir tapo prieinami plačiajai visuomenei.
Vilkyškiuose įsteigtame memorialiniame rašytojo kambaryje galima buvo išvysti ne tik autentišką jo kambario aplinką – baldus, muzikos instrumentus, knygas, natų rinkinius, televizorių, bet ir asmeninius J.Bobrovskio daiktus – vaikystės porcelianinius žaislus, mokyklos baigimo rekvizitus, rašymo mašinėles, tėvų maldaknygę, keletą originalių fotografijų, suvenyrų, kuriuos jis buvo gavęs iš pažįstamų bei draugų.
Pasak I.Meirės, vietos gyventojus bei lankytojus iš kitų miestų reikėdavo supažindinti su J.Bobrovskio gyvenimu ir kūryba, o gan gausiai Vilkyškiuose apsilankančioms turistų grupėms iš Vokietijos šio rašytojo pristatinėti nereikėdavo.
Visos šeimos vardu rašytojo sūnus dėkojo muziejaus iniciatoriams, kurių dėka „mūsų tėvai sugrįžo atgal į namus“.
2013 m. liepos 21 d. J.Bobrovskio memorialinio kambario atidarymo iškilmėse kalbėjęs rašytojo sūnus Adamas teigė, kad jaunystėje šiose vietose vaikščiodamas po miškus ir pievas, Nemuno bei Jūros pakrantes jo tėvas sėmėsi įkvėpimo, kuris po daugelio metų padėjo jam tapti įžymiu poetu ir literatu visame pasaulyje.
Visos šeimos vardu jis taip pat dėkojo muziejaus iniciatoriams, kurių dėka „mūsų tėvai sugrįžo atgal į namus“.
Kultūrinis praradimas: išsivežė viską
Šis J.Bobrovskio memorialinis kambarys Vilkyškiuose veikė dešimtmetį. Tačiau 2023 m. rudenį J.Nassas paprašė leidimo apsilankyti ekspozicijoje ir pasiimti keletą eksponatų.
Pasak I.Meirės, po šio apsilankymo, be jokio derinimo ir informavimo, jis išsivežė ne tik visus eksponatus ir inventorių, tačiau ir per dešimtmetį iš įvairių organizacijų bei asmenų sukauptas dovanas – knygas, žemėlapius, fotografijas, svečių knygą ir pan.
Kaip 15min pasakojo asociacijos „J.Bobrovskio draugija“ pirmininkė, susitarimai dėl memorialinio J.Bobrovskio kambario ir įsipareigojimai buvo tik žodiniai.
„Iki šių dienų Vokietijoje yra prisilaikoma „garbės žodžio“ tradicijos, todėl remiantis tuo, nė vienai pusei nekilo poreikio inicijuoti formalaus memorialinio kambario naudojimo įforminimo. Buvo pasitikima tiek vienos, tiek kitos pusės duotu žodžiu, kad šis kambarys ir jame esantys eksponatai visam laikui liks Vilkyškiuose“, – teigė I.Meirė.
Ji taip pat pažymėjo, kad iš Berlyno į Vilkyškius eksponatus atvežęs J.Nassas tvirtino, kad visus šiuos J.Bobrovskiui priklausiusius daiktus rašytojo šeima jam padovanojo asmeniškai, nors jokių tai patvirtinančių dokumentų jis niekada taip ir neparodė.
Paklausta, ar jai žinoma, kur šiuo metu yra visi iš Vilkyškių paimti eksponatai, I.Meirė teigė nieko nežinanti. Anot jos, J.Nassas ir toliau tvirtina, kad „tai yra jo nuosavybė ir jis turi teisę spręsti, kur ir kaip bus saugomi bei eksponuojami rašytojo daiktai“.
„Visai Vilkyškių bendruomenei tai didžiulis nusivylimas ir kultūrinis praradimas“, – situaciją apibendrino I.Meirė.
J.Bobrovskio draugijos Lietuvoje pirmininkė teigė, kad dėl susidariusios situacijos su rašytojo sūnumis ji nebuvo susisiekusi, o visus klausimus bandė spręsti su J.Nassu.
Deja, iki šiol šie pokalbiai jokio rezultato nedavė.
„Visai Vilkyškių bendruomenei tai didžiulis nusivylimas ir kultūrinis praradimas“, – situaciją apibendrino I.Meirė.
Parodai ieško naujos vietos
15min susisiekus su šios parodos iniciatoriumi J.Nassu, jis patvirtino, kad visi eksponatai šiuo metu yra jo namuose Vokietijoje.
Savo sprendimą paimti ir atgal į Vokietiją išvežti visus J.Bobrovskio daiktus bei specialiai parodai pagamintus stendus jis vadina spontanišku, nors pripažįsta, kad idėja rašytojo memorialiniam kambariui ieškoti naujos vietos kilo jau prieš kelerius metus.
Pasak jo, paroda Vilkyškiuose nebuvo tinkamai prižiūrima, trūko lankytojų, sausintuvas, užtikrinantis optimalų patalpos klimatą, buvo išjungtas, o vėliau – sugedo. Jis tvirtina ekspozicijos patalpoje aptikęs pelėsių.
J.Nassas taip pat pabrėžė, kad 2022 m. vasarą apsilankęs Vilkyškiuose, parodos ekspoziciją rado kelias valandas veikiančią be jokios priežiūros. O vėliau, dėl sugedusios durų spynos, kurį laiką į parodą niekas negalėjo patekti.
„Tais metais sugalvojau surengti laikiną parodą, kad J.Bobrovskis vėl patektų į viešumą. Kreipiausi į Ievos Simonaitytės biblioteką Klaipėdoje, kur buvau matęs keletą įdomių parodų. Po kelių pozityvių diskusijų bibliotekos darbuotojai apsilankė parodoje Vilkyškiuose“, – 15min teigė J.Nassas.
Nusprendęs šią parodą Vilkyškiuose uždaryti, jis tvirtina susisiekęs su rašytojo sūnumis ir paprašęs eksponatų dovanojimo aktą jam patvirtinti raštu.
„Taip pat buvau užklausęs vokiečių ir lietuvių teisininko dėl dovanojimo. Abu patvirtino, kad eksponatai yra mano nuosavybė“, – atsiųstame atsakyme 15min žurnalistui tvirtina J.Nassas.
Jis pažymėjo, kad šiuo metu Vokietijoje organizuoja laikinas parodas, skirtas J.Bobrovskio gyvenimui bei kūrybai, kurias papildo ir asmeniniai rašytojo daiktai iš kolekcijos, anksčiau eksponuotos Vilkyškiuose.
„Rengiu laikinas parodas, kol šiems eksponatams bus surasta nauja nuolatinė vieta. Man svarbu, kad visi eksponatai liktų kartu ir būtų viešai prieinami visuomenei. Tai esu pažadėjęs rašytojo sūnums Adamui ir Justusui. Tad taip ir turėtų būti“, – teigė J.Nassas.
Rengiu laikinas parodas, kol šiems eksponatams bus surasta nauja nuolatinė vieta.
Paklaustas, ar svarsto galimybę šiuos eksponatus atvežti vėl į Lietuvą, jis užsiminė, kad „yra idėjų dėl naujų vietų Lietuvoje, bet tai kol kas tik mintys, pasiūlymai“, todėl nieko konkretaus kol kas patvirtinti negali.
Vilkyškiuose veikiančios asociacijos „J.Bobrovskio draugija“ vadovė I.Meirė pripažino, kad pandemijos laikotarpiu į ekspoziciją buvo įleidžiami tik pavieniai lankytojai, o 2021–2022 m. vyko viso pastato renovacija, todėl turistų grupės šios parodos negalėjo pamatyti.
Pasak jos, renovacijos metu ne tik sutvarkyta pastato išorė bei aplinka, tačiau į visas patalpas įvestas ir šildymas, o tai žymiai pagerino ekspozicines erdves.
„Šiuo metu J.Bobrovskio memorialinio darbo kambario likimas yra atviras derybų ir aiškių susitarimų klausimas“, – pažymėjo I.Meirė.
