A.Varno pavardė neatsiejama kalbant ir apie lietuvių liaudies meną bei etnografinę fotografiją. Dar 1905 m. su draugais dailininkais Adalbertu Staneika ir Petru Rimša A.Varnas leidosi į pirmą, beveik studentišką, kelionę po Lietuvos kaimus fotografuoti lietuviškų kryžių. Vėliau dailininkas fotografavo vienas. Ne vienerius metus kaupta kryžių fotografijų kolekcija tapo ypač gerai žinoma tarpukario Lietuvoje ir už jos ribų. 1925 m. dalį jos A.Varnas pristatė Tarptautinėje dekoratyvinio meno parodoje Italijoje, Monzos mieste.
Kryžius – reikšmingas ženklas įvairiuose religiniuose pasaulėvaizdžiuose, o krikščioniškoje tradicijoje – tai tikrąją krikščionybės esmę liudijantis ženklas. Nuoseklus A.Varno atsidėjimas fotografuoti ir dokumentuoti lietuviškus kryžius natūraliai inspiruoja klausti, kaip dailininkas suprato kryžiaus dvasinę dimensiją? Ar susidomėjimą kryžiaus ženklu lėmė tik kultūrologinis, o gal dvasinis žvilgsnis?
Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus (toliau ČDM) fonduose saugoma dalis A.Varno kūrybinio palikimo. Viename dailininkui skirtame laiške, lyg tarp kitko, bičiulis klausia A.Varno – Ar jau visai tapai „netikėliu?“ (turima mintyje – netikinčiu, aut. pastaba). Šis, apie 1915 m. A.Varnui adresuotas bičiulio klausimas, išryškino kontrastus dailininko biografijoje ir paskatino patyrinėti dailininko santykio su religija ir krikščioniška pasaulėvoka kontekstus.
Vaikystės metai
Pirmieji reikšmingi A.Varno religinio pasaulėvaizdžio kontūrai, natūralu, išryškėjo šeimoje, per tėčio ir mamos dvasinio pasaulio sampratas. Jau pačiuose ankstyviausiuose atsiminimų fragmentuose atsiskleidžia A.Varno šeimos religinio gyvenimo ritmas. Išeivijos kunigas ir žurnalistas Juozas Prunskis taip pradeda dailininko biografiją: Adomas Varnas gimė 1879 m. sausio 1 d. Joniškio mieste, Šiaulių apsk. Tėvai: Pranciška Pranašaitė ir Juozas Varnas-Varanavičius. [...] Tėvas mirė anksti, [...] 34 metų amžiaus. Motina išgyveno iki 93 m. [...] Tėvas brangino tikėjimą.
Jauną Adomuką išmokė tarnauti Mišiose, padėdamas iškalti dar nesuprantamus ministranto žodžius. Motina taip pat buvo religinga. Kas rytą kiūtindavusi į bažnyčią išklausyti Mišių.
A.Varnas pradžios mokyklą lankė Joniškyje. 1890-1895 m., kaip ir daugelis tos kartos lietuvių inteligentų, mokėsi Mintaujos gimnazijoje, tačiau egzaminų nelaikė. Jautėsi fiziškai ir dvasiškai išsekęs. Grįžo į tėvų ūkį ir beveik pusantrų metų praleido tėviškėje dirbdamas paprastus ūkio darbus Šios pertraukos metu nusprendė stoti į kunigų seminariją.
Seminarijos etapas
1896 m. A.Varnas pradėjo studijas seminarijoje Kaune: Pradžia buvo man labai įdomi, nuotaikinga. Šventa ramybė, ir tiek. Bažnyčioje pamokslų klausydamasis [...] buvau visiškai patenkintas seminarijos gyvenimu. [...] Pirmus metus seminarijoje buvau šventas, [...] labai uoliai lankiau visas pamaldas.
Tačiau laikui bėgant, seminarijos dvasinio gyvenimo ritmas, turintis tikslią teologinę užduotį, A.Varnui nublanko, virto rutina. Prie to prisidėjo ir žmogiškas nusivylimas dvasininkų luomo netobulumais: Man pasirodė, kad seminarijoje toks pat pasaulis, tos pačios intrigos. Tačiau būtent seminarijos bibliotekoje būsimasis dailininkas susipažino su žymių dailės kūrinių reprodukcijomis, kurias pradėjo savarankiškai studijuoti.
Iki tol nesimokęs piešti A.Varnas ėmėsi kopijuoti garsių dailininkų kūrinius, portretuoti kurso draugus. Didžiulį estetinį įspūdį A.Varnui padarė išraiškingas Kauno arkikatedros interjeras, ypač dailininko ir tapytojo Mykolo Andriolli religinės kompozicijos. Taigi, kunigu A.Varnas netapo, nes apsisprendė pasirinkti dailininko kelią. Jo paties žodžiais tariant, [...] tas piešimas ir „pagadino“ mano klieriko dvasią.
Kūrybiniai ir dvasiniai ieškojimai
Po seminarijos sekė permainingas, pilnas ieškojimų ir apsisprendimų A.Varno gyvenimo etapas. Šiuo periodu A.Varnas pasinėrė į kultūros ir meno studijų pasaulį, kuris, atrodo, galutinai išstūmė religinės pasaulėvokos simbolius ir praktikas iš dailininko gyvenimo.
Po seminarijos sekė permainingas, pilnas ieškojimų ir apsisprendimų A.Varno gyvenimo etapas.
1900 m. A.Varnas atvyko į Peterburgą ir pradėjo dailės studijas Imperatoriškojoje dailės mokykloje bei barono Aleksandro Štiglico centrinėje taikomosios dailės mokykloje. Tačiau Peterburge A.Varnas neužsibuvo. 1903 m. iškeliavo į Krokuvą, nuo 1906 m. mokėsi Šveicarijoje, 1908 m. išvyko į Siciliją, dalį laiko praleido Zakopanėje, Voroneže. Tik Lietuvai paskelbus nepriklausomybę A.Varnas galutinai sugrįžo į tėvynę.
Ankstyvasis dailininko kūrybos etapas ženklina atsitraukimą nuo iš tėvų perimtos krikščioniško tikėjimo tradicijos. Studijų metai liudija intensyvų dailininko vidinį monologą, atsiribojimą nuo bažnytinės tradicijos. Dailininko religinė samprata maišosi su ribinėmis misticizmo praktikomis, kurios sklido tarp laikmečio intelektualų, ypač menininkų: Lenkijoje plito A.Šopenhauerio, F.Nyčės, A.Bergsono idėjos, didėjo susidomėjimas metafizika ir religija, o mene intensyviai buvo diegiami stiliai ir srovės, neprieštaraujantys gnoseologiniam subjektyvizmui ir antinatūralizmui.
Studijų Krokuvoje metu A.Varnas kartu su bendraminčiais Zigmu Skirgaila, Ignu Šlapeliu ir Adalbertu Staneika buvo uolūs rašytojo Juozapo Albino Herbačiausko spiritizmo seansų dalyviai. Ši kompanija ilgame J.A.Herbačiausko kambaryje vis „kalbėdavosi“ su dvasiomis, kurios per lėkštelę ar stalelį „atsakydavo“ į pateiktus klausimus.
Tokie eksperimentai su ezoterinėmis praktikomis labai realiai įsiveržė ir į įprastinę šių menininkų kasdienybę. Štai pats J.A.Herbačiauskas prašydavo bičiulius likti nakvoti, nes dvasios esą rašytoją gąsdindavo, tąsydavo ar net smaugdavo. Taigi, šiame A.Varno biografijos etape krikščionišką tikėjimo sampratą keitė eksperimentavimas su dvasingumu, mistinių patirčių ieškojimai, o iškylantiems gyvenimo prasmės klausimams atsakymų buvo ieškoma kūryboje, meno filosofijoje, metafizikoje.
A.Varno anktyvojo kūrybinio etapo biografinės detalės išryškina ir laisvamanybės nuostatas, atskleidžia konflikto su tradicija motyvą. Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus fonduose išsaugota dalis A.Varno archyvinės medžiagos. Tarp dailininko dokumentų išlikęs Lietuvos Laisvamanių credo8, susirašinėjimas su Jonu Šliūpu, garsiu lietuvių intelektualu iš principo neigusio religinę pasaulėžiūrą.
Taigi, su laisvamanybės idėjomis A.Varnas buvo susipažinęs ir, atrodo, jog ankstyvosios savo kūrybos periodu bent iš dalies joms prijautė. Tačiau apie 1917 m., persikėlus į Voronežą, A.Varnas savo gyvenimą labai nuosekliai ima kreipti daugiausia Lietuvos kultūros tikslais. Asmeninio gyvenimo apsisprendimuose taip pat atsiranda reikšmingos permainos.
Tvirtas apsisprendimas dirbti dėl tėvynės pamažu ima keisti ir A.Varno asmeninio gyvenimo tėkmę. Apie 1917 m. Voroneže tarp bendraminčių A.Varnas vėl sutinka nuo Peterburgo laikų pažįstamą Mariją Kuraitytę, būsimą žymią lietuvių pedagogę, Montessori pedagogikos pradininkę Lietuvoje. Tuomet nutrūksta A.Varno bendras gyvenimas su olandų kilmės prancūzų dailininke Margarita Rikkers, nes tarp dailininko ir Marijos Kuraitytės užsimezgė ryšys.
Tik atsiradus galimybei A.Varnas ir M.Kuraitytė grįžo į Lietuvą, o 1919 m. jų santuoką Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčioje palaimino kanauninkas Juozas Tumas-Vaižgantas.
Prasideda dar vienas, vėl kitaip reikšmingas dailininko gyvenimo ir kūrybos etapas. A.Varnas kuria pirmųjų lietuviškų pašto ženklų ir litų vaizdus, prisideda steigiant Kauno meno mokyklą ir ten dėsto, reprezentuoja Lietuvos kultūrą užsienyje. Ypatingo dėmesio tarpukario Lietuvos kultūriniame gyvenime susilaukia A.Varno kryžių fotografijų kolekcija.
Surinkti benykstančių kryžių nuotraukas
Liaudies meistrų sukurti kryžiai tarpukariu buvo tavę savotišku autentiškos lietuvių kultūros simboliu, todėl sakralinius objektus fiksavo ne vienas entuziastas. 1921–1925 m. periodu A.Varnas didelę kūrybinio laiko dalį skyrė kelionėms ir kryžių fotografavimui. Jo surinktą kryžių fotografijų rinkinį sudaro gerokai virš dviejų tūkstančių vaizdų. Lyginant su kitų autorių rinkiniais, A.Varno kryžių kolekcija bene labiausiai žinoma, nes kaupta sistemingai, turėjo nuoseklią finansinę paramą ir sulaukė europinio pripažinimo po 1925 m. Tarptautinės dekoratyvinio meno parodos Italijoje, Monzos mieste.
Kryžiaus simbolika labai sena ir archajiška. Daugelis kultūrų savaip interpretuoja kryžiaus sampratą. Kalbant apie krikščionišką tradiciją, Jėzaus Kristaus kryžius yra pats krikščioniško tikėjimo centras. Kryžiaus šventumas kyla ne iš simbolio, bet iš Biblijoje apreikštos evangelinės žinios.
Popiežius emeritas Benediktas XVI vienoje iš savo katechezių apie kryžiaus teologiją rašė: [...] kryžiui išganymo istorijoje teko esminis primatas; jis yra jo teologijos centras, nes „kryžius“ reiškia „išganymą kaip malonę“, išganymą, dovanojamą kiekvienam kūriniui.
Aptardamas apie savo kolekciją A.Varnas akcentavo tik kultūrinę kryžiaus vertę. Kryžių dailininkas regi ne kaip Išganymo ženklą, bet kaip dvasinės kultūros simbolį, tautos papročių ir charakterio bruožą: Nuo 1921 m. esu užsiėmęs lietuvių tautodailės liekanų rinkimu. Pirmuoju savo uždaviniu laikiau reikalinga surinkti benykstančių kryžių nuotraukas, kurie turi neabejotinos meno ir kultūros reikšmės ne tik mūsų, bet ir pasaulinei kultūros istorijai.
Tačiau būtent dvasinė kryžiaus reikšmė jau buvo persmelkusi menininko vidinių apmąstymų klodą. Išdidintas kryžių fotografijas A.Varnas laikė pakabintas savo namuose. Dailininkas tiesiog paniro į meditatyvius kryžiaus simbolio apmąstymus: Pabudęs kas rytą godžiai įsmeigdavau smalsius savo vyzdžius į iš palubių spoksančius į mane stambius puoštų kryžių bei koplytstulpių siluetus. Dar su didesniu vidaus įtempimu stebėjau juos, kai slėpiningą rytmečio brėkšmę praskaidrindavo patekėjusi saulė, ir mano miegamasis kambarys patvindavo jos spinduliuose. Kryžių, koplytstulpių šneka pasidarė man aiškesnė ir reikšmingesnė, gilesnė. Dažnai sujaudindavo mane iki virpesio.
Sakraliniai objektai A.Varną įkvėpė kontempliuoti patį dvasingumą, giliau permąstyti asmeninį santykį su transcendencija. Sakralaus pasaulio provaizdis dailininką palengva vedė į sąmoningą vidinį monologą, atliepiantį autentišką santykį su Dievu, kaip Kūrėju ir kaip konkrečiu Asmeniu.
Tokį beveik teologinį dailininko vidinį monologą galima apibūdinti A.Maceinos žodžiais: Žmogus betgi yra būtybė, kuriai savita ne tik būti, bet ir sąmoningai būti, vadinasi atsigręžti į patį save ir susivokti, kad jis yra ir kas jis yra. [...] Atsigręžęs į religiją, žmogus suvokia, kad jis yra pagrįstasis buvimas ir kad Dievas yra šio buvimo grindėjas16.
Inteligentas turi Dievą giliau suvokti
Antrojo pasaulinio karo metais dailininkas su žmona Marija pasitraukė į Vakarus. 1945 m. kaip karo pabėgėliai apsistojo Ravensburgo DP stovykloje, vėliau persikėlė į JAV ir įsikūrė
Čikagoje. Išeivijoje A.Varnas toliau daug tapė ir su žmona kartu tęsė darbus Montessori pedagogikos srityje.
Tyrinėjant išeivijos periodo A.Varno gyvenimo etapą matyti, jog dailininkas buvo apsuptas Amerikos lietuvių bendruomenės, dažnai tampriai susijusios su katalikiška lietuvių veikla. Pats A.Varnas artimai bičiuliavosi su žymiais išeivijos dvasininkais, kurių tarpe jėzuitas, filosofijos mokslų daktaras Jonas Kubilius, kunigas ir žurnalistas Juozas Prunskis, vyskupas Vincentas Brizgys, broliai saleziečiai.
1978–1979 metais ruošiantis minėti dailininko šimtąjį gimtadienį išeivijos laikraštyje Draugas buvo publikuotas ciklas tekstų Šimto metų gyvenimas. Dailininkas Adomas Varnas pasakoja. 1979 m. vasarį, likus vos pusmečiui iki dailininko mirties, J.Prunskis kalbindamas A.Varną uždavė klausimą – Būtų įdomu patirti jūsų pažiūras į religiją?
Tuomet dailininkas atsakė: Apie Dievulį aš manau, kad tai visur esanti Būtybė, ypatingai pasireiškianti žmogaus prote. Mano supratimu, yra didelė jungtis tarp kūno ir dvasios. Aš esu praktikuojantis katalikas, negaliu kitaip pasakyt. Bet man Dievas yra taip artimas, Jis yra žmoguje. Inteligentas turi Dievą giliau suvokti. [...] Mano gyvenime religija turėjo didelę reikšmę. Juk būdamas penktoje klasėje pats, ne tėvų patariamas, važiavau į kunigų seminariją norėdamas rasti ramumą ir dvasinį pasitenkinimą. [...] Esu ekumenistas, žaviuosi tuo sąjūdžiu17 ir Jono XXIII idėjomis18..
Adomas Varnas mirė 1979 m. liepos 19 d. Čikagoje, užbaigęs savo 100 metų gyvenimo ir kūrybos kelionę. Dailininko kapą žymi paminklinis akmuo su lietuviško kryžiaus motyvu.
Taigi, A.Varno santykis su religija visada buvo gyvas, vis permąstomas, todėl kintantis, tačiau sąmoningas ir svarbus pačiam dailininkui. Gyvenimo pabaigoje dailininkas pats aiškiai įvardijo save kaip praktikuojantį kataliką, pabrėždamas ir paliudydamas, jog autentiškas inteligento gyvenimas neišvengiamai verčia apmąstyti Dievo klausimą.
