E.Untulytė save vadina meilės emigrante. Kaunietė priėmė likimo sviestą iššūkį – jau dvyliktus metus gyvena Jurbarko krašte. Čia atvyko paskui vyrą skulptorių Juozą Budzinauską. „Gyvulių auginti tikrai nemoku, gal tik karvę pamelžčiau“, – „15min“ pasakodama apie gyvenimą nedideliame miestelyje šypteli menininkė.
Atsikėlusi į Jurbarką, E.Untulytė pradėjo mokytojauti Naujamiesčio vidurinėje bei Smalininkų technologijų ir verslo mokyklose, dirbo dailininke Jurbarko krašto muziejuje.
Mokykla pasirodė esanti ne jai, todėl prieš šešetą metų įsidarbino meno vadove Jurbarko kultūros centro Viešvilės filiale, įsitraukė į vietos bendruomenės veiklą ir tapo miestelio kultūros siela. Filialas buvo reformuotas į Mažosios Lietuvos Jurbarko krašto kultūros centrą.
Net 5 Lt už pamokas yra per daug
Seniai šiuo regionu besidominti E.Untulytė ėmė gaivinti jo tradicijas ir amatus, centre įkūrė Dailės studiją.
Nedidelis kambarėlis nepadarytų gėdos net rimtam dailininkui. Stalai nukrauti dažų indeliais ir tūbelėmis, vandenyje mirksta teptukai, kelionės į Vokietiją laukia keraminiai indai, ant molbertų džiūna keli peizažai, pasieniuose išrikiuoti ir ant langų sukabinti E.Untulytės bei jos mokinių darbai, iš vieno žvelgia menininkės dukra.
Eglė Untulytė: „Matau didelę prasmę. Mane pamirš, o iš tų vaikų gal išaugs puikūs žmonės. Liksiu gyva kituose žmonėse.”
Studiją dabar lanko 12 vaikų nuo šešerių metų. Jos vadovė džiaugėsi sulaukusi ir labai kūrybingų moksleivių. Tiesa, ūgtelėję paaugliai dažnai užsiėmimus meta. Juos būtų galima suturėti nebent purškiamais dažais, tačiau šie brangūs.
O dėl pinigų E.Untulytei reikia gerokai pasukti galvą. Be finansinės paspirties menas ir kultūra provincijoje baigia sunykti: „Kaimą bando pritempti prie miesto. Komunalinės paslaugos pabrangusios. Už šildymą mokame kone brangiausiai Lietuvoje, o pajamos čia juk kitos.“
Iš valstybės ji negauna nė cento, 5 litų, kuriuos vaikų tėvams kas mėnesį reikia sumokėti už pamokas (kai kurie ir tiek nelabai gali sukrapštyti), neužtenka nė dažams, popieriui, moliui, kitoms priemonėms įsigyti. Studijos šeimininkė sukasi rašydama projektus ir ieškodama lėšų fonduose bei pagal įvairias programas, gelbsti seni ryšiai.
Sulaukus paramos iš Kultūros rėmimo fondo, viešviliečiai mokėsi keramikos, audimo ir stiklo apdirbimo subtilybių. Už Jurbarko rajono savivaldybės jaunimo užimtumo programos lėšas buvo surengtas šiuolaikinės gatvės kultūros projektas „Hip-hop+graffiti+tradicija“.
Vaikus E.Untulytė moko tapyti, lieti akvareles, kartu minko molį, apdirba stiklą (sugedus specialiai krosniai liko nedidelis pasirinkimas – kurti vadinamuosius šalto stiklo darbelius), sėda į audimo stakles. „Vaikams labiausiai patinka piešti flomasteriais ir pieštukais, – juokiasi pašnekovė. – Bet duodu tik skystas priemones – akrilą, akvarelę.“
Moterys darbus parduoda nenoriai
Dailės studiją lanko ne vien moksleiviai. Šeštadieniais įgūdžius lavina šešios kūrybingos moterys. Dauguma – pedagogės ir net ne viešvilietės, o iš netolimų Smalininkų.
„Ateina žmonės su svajone, gal nuo mokyklos likusia, ir pamato, kad gali ją įgyvendinti. Kas užsikabina, o kas dėl kitų poreikių nutolsta. Yra pora tikrų talentų: Valė Teresė Plenaitienė, Angelė Grabauskienė. Valė apskritai tik į pensiją išėjusi atsiskleidė“, – kalbėjo menininkė.
Moterų kūriniai taip pat kabo parodose kituose miestuose. Kiekvieno kūrybinio sezono pabaigą vainikuoja mokymosi rezultatų paroda seniūnijoje. E.Untulytė apgailestauja, kad Viešvilėje nėra sąlygų eksponuoti meno darbus, o jų nuvertinti rodant bet kur nesinori.
Net ir pradėję lankyti užsiėmimus suaugusieji dažnai nebegali mokytis dėl buities rūpesčių, artimųjų ligų, sudėtingo darbo grafiko, pavyzdžiui, du mėnesius leidžia Vokietijoje, du – namuose. Visiems norisi tapyti, tekstilė ir siuvinėjimas atgraso net moteris. Svarbus materialinis aspektas – vietos gyventojai piniginių menui neskuba atverti, o kai autorės nesulaukia finansinės paskatos ir negali papildomai įsigyti reikiamų medžiagų, entuziazmas slopsta.
Be to, moterys sunkiai atsisveikina su savo darbais – parodų lankytojai norėtų įsigyti, bet jos užkelia kainą arba net nesileidžia į derybas ir kaupia kolekcijas namuose.
Menininkę gožia pedagogė
Persikėlus į Viešvilę pasikeitė ne tik menininkės, bet ir miestelio kultūrinis gyvenimas. „Iki manęs jis vyko, bet gal veidas pasikeitė, tapo intelektualesnis. Reikėjo prisiliesti prie organizavimo, o lėšų nėra… Žmonių skonis pakitęs – ką mato per televiziją, nori ir pas save padaryti, nors nei įranga, nei honorarais negalime varžytis“, – rūpesčiais dalijasi E.Untulytė.
Per keletą metų čia vyko konferencija apie Mažosios Lietuvos kultūrinį palikimą, senųjų dailiųjų amatų ir stiklo apdirbimo mokymai, „Skrybėlaičių šou“, kuomet vaikai, kurdami galvos apdangalus, sėmėsi žinių apie jų raidą. Keramikų simpoziume, dalyvaujant vietos moksleiviams, Lietuvos menininkams, tautodailininkei iš Danijos ir archeologams, buvo bandoma atkartoti archajinę keramiką.
E.Untulytės iniciatyva švenčiamas rudens lygiadienis, Tarptautinė vaikų diena, Užgavėnės, prieš Kalėdas ji su vaikais ir bendruomene ruošia prakartėlę, per šv. Kazimiero vardines vyksta mugė.
Nors tapo, piešia, audžia, kuria grafiką ir keramikos dirbinius, Lietuvos mene ji reiškiasi nedaug. „Negaliu savęs vadinti menininke. Provincija ir miestas – skirtingos visuomenės. Mieste – kita gyvensena, kiti poreikiai. Ten nori nenori tampi vartotoju, o kaime palaikai nevartojimo koncepciją, kuri plačiau tik dabar įsigali. Esu aukštesnės kategorijos amatininkė“, – kuklinasi pašnekovė.
Menininkės darbų sąraše – keturių Jurbarko kavinių interjerai, iki šiol veikia tik dvi. Prasidėjus krizei užsakymai baigėsi. „Dabar kiekvienas pats sau dizaineris“, – liūdnai tarsteli E.Untulytė.
Tačiau dėl to, kad savo talentą tenka išreikšti ne ant drobės, stiklo, sienų ar molyje, o pedagogikoje, ji didelio apmaudo nejaučia. „Matau didelę prasmę. Mane pamirš, o iš tų vaikų gal išaugs puikūs žmonės. Liksiu gyva kituose žmonėse. Norisi perduoti žinias, kurias atsinešiau iš akademijos. Augau mieste, dabar esu inkliuzas gamtos kampelyje. Prieš gamtą rankos nusvyra, kūryba yra visiškas niekalas“, – filosofijon leidžiasi pašnekovė.
E.Untulytės dosjė
Gimė 1968 m. Kaune, šiame mieste užaugo ir baigė keramikos studijas, vėliau gavo magistro diplomą Kauno dailės instituto Stiklo ir porceliano katedroje.
Viešvilėje gyvena kiek ilgiau nei dešimtmetį. Dirba Mažosios Lietuvos Jurbarko krašto kultūros centre, vadovauja Dailės studijai ir Jurbarko tautodailininkų klubui „Mituva“. Kuria tapybos, grafikos, keramikos, stiklo darbus, scenografiją, interjerus, organizuoja parodas, menininkų ir kūrybingų vaikų stovyklas.
