Užmojis įžūlus, tačiau nepiktavališkas. Juk išleistų knygų ar kompaktinių plokštelių kiekis ir pardavimai įrodo, kad mirusiųjų populiarumas neblėsta, o kūryba nevienadienė.Tačiau pripažinkime: anapilin iškeliavusių kūrėjų darbų paklausa neatsiejama ir nuo finansinės gerovės artimiesiems. Kūrybos tiražavimas tampa verslu – ties tuo uoliai pluša leidėjai.
Sutapimas ar ne, bet minint poeto Justino Marcinkevičiaus mirties metines knygynuose pasirodė „Tyto Albos“ išleista jo poezijos rinktinė „Papasakoti gyvenimą“. Netrukus prasidėsiančioje Vilniaus knygų mugėje pasirodys nauja poeto eilėraščių knyga „Ranka parašyta“, taip pat ruošiamasi iš naujo perleisti jo pasaką „Laukinė kriaušė“.
Praėjusių metų lapkritį, minint 50-ąsias rašytojos Jurgos Ivanauskaitės gimimo metines, „Tyto Alba“ pristatė naują šviesaus atminimo autorės knygą „Angelo rūbas“.
Neetiška, gal net amoralu
2007-aisiais sunkiai ligai pasiglemžus J.Ivanauskaitę, jos knygos šoktelėjo į populiariausiųjų viršūnes. Anuomet skelbta, kad tiek naujesnių, tiek senesnių kūrinių pardavimas išaugo net tris kartus. J.Ivanauskaitės kūryba skaitytojus domina ir dabar. Autorės kūriniai verčiami į užsienio kalbas.
Tačiau apie vienos garsiausių šalies rašytojų per penkerius metus po mirties uždirbtus pinigus artimieji kalbėti atsisakė.
Išklausiusi temą, J.Ivanauskaitės sesuo Radvilė Racėnaitė keletą minučių tylėjo. Po to giliai atsiduso ir mandagiai paaiškino į diskusijas apie pinigus tikrai nesileisianti ir jų neskaičiuosianti. Tai – tiesiog neetiška, gal net amoralu. Kalbėti apie kūrybą būtų visai kas kita.
Lygiai tokios pat pozicijos laikėsi ir šviesaus atminimo maestro Vytauto Kernagio sūnus Vytautas Kernagis jaunesnysis. Prabilti apie konkrečias sumas jo nepastūmėjo net priminimas, kad dalis tėvo uždarbio skiriama kilniems tikslams, įgyvendinamiems Vytauto Kernagio fondo vardu.
„Dalis pinigų atitenka fondui, dalis – šeimai. Tačiau „neskanu“ apie tai kalbėti – pas mus tai nepriimtina. Žinau, kad užsienyje kitokia praktika, mačiau straipsnių, skelbiančių įžymybių uždarbius po mirties, tačiau jų neskaičiau ir neskaičiavau“, – užtikrino V.Kernagis jaunesnysis.
Siūlo ne gėdytis, bet didžiuotis
Ekonomistei Aušrai Maldeikienei pasirodė be galo įdomu, kodėl apie garsių žmonių vardo net po mirties paveldėtojams nešamus dividendus Lietuvoje bijoma atvirai prabilti. Klausimas esą vertas išsamaus sociologinio tyrimo.
 |
| BFL nuotr./Aušra Maldeikienė |
„Tiesą sakant, žaviuosi šeimos sugebėjimu sunkti pinigus iš V.Kernagio: jis eksploatuojamas iki visiško totalaus „gludumo“. Ne neigiama prasme tai sakau – tiesiog kaip faktą. Tik niekaip nesuprantu, kodėl kalbėti apie tai „neskanu“? O imti pinigus „skanu“? Nieko sau!“ – nuostabos neslėpė A.Maldeikienė.
Kita vertus, pasak jos, tylėjimas gana simptomatiškas. „Toks Lietuvos mentalitetas: šioje šalyje kalbėti apie pinigus neskoninga ir labai gėda. O visa tai baigiasi tuo, kad visi vieni iš kitų ima ir slapčia tyčiojasi. Susidaro įspūdis, kad paveldėtojai jaučiasi taip, lyg tuos pinigus gautų neteisėtai. Tai labai keista. Aš jų vietoje manyčiau, kad uždarbis – tai tam tikras pripažinimas, rodantis, kad ir po mirties žmogus vertinamas, skaitomas, neužmirštas. Kalbėti apie pinigus gėda tik tada, kai tu juos vagi. Šiuo atveju ne gėdytis, o didžiuotis reikėtų“, – įsitikinusi A.Maldeikienė.
Skaičiai – per daug „mizerni“
Rašytojas, scenaristas Aidas Puklevičius atkreipė dėmesį, kad Lietuvoje paplitęs mistifikuotas mirties kultas, todėl sieti ją ir pinigus tiesiog nepagarbu. „Pasidarėme iš mirties stabą“, – konstatavo A.Puklevičius. Tačiau tai ne pagrindinė priežastis tylėti apie mirusiųjų uždarbius. Problema ta, kad tikriausiai nėra apie ką kalbėti.
„Ypač apie literatūrą: tiražai tokie menki, kad, pardavus 3 tūkst. egzempliorių, knyga jau laikoma bestseleriu. Vadinasi, autorius nei gyvas būdamas, nei po mirties nieko ypatingo neuždirbs. Leidykla milijonų irgi nesusikraus. Tai – ne tik Lietuvos, bet visų mažų rinkų bėda, net ir skandinavų rašytojų“, – apibendrino A.Puklevičius.
Pavyzdžiui, švedų rašytojo Stiego Larssono trilogija „Mergina su drakono tatuiruote“ turtus sukrovė tik po to, kai buvo išversta į anglų kalbą ir tapo bestseleriu Didžiojoje Britanijoje – vienu metu jos pardavimai sudarė net 10 proc. šalies knygų rinkos. Dabar pasaulyje yra apie 28 mln. skaitytojų, nusipirkusių bent vieną trilogijos egzempliorių.
„Šiuo atveju jau galima kalbėti apie milžiniškus pinigus ir skaičiuoti, kiek autorius uždirbo po mirties, juolab kad dėl pinigų įsiplieskė ginčai tarp paveldėtojų. Tuo metu Lietuvoje nelabai rastume pavardžių, po mirties uždirbusių solidžias sumas, vertas platesnio aptarimo: diskusijų objekto tiesiog nėra – per daug „mizeri“ tie skaičiai“, – svarstė A.Puklevičius.
Jo žodžius patvirtino 2002 metais Anapilin iškeliavusio rašytojo Ričardo Gavelio našlė. „Šiuo klausimu nėra ką pasakyti – sumos juokingos. Ką jūs norite išgirsti: kad uždirbau 2 ar 5 tūkst. litų?“ – ne piktai, bet gana ironiškai atsakė Nijolė Gavelienė.
Informacija su grifu slaptai
Lietuvos autorių teisių gynimo asociacijos agentūros (LATGA-A) generalinis direktorius Jonas Liniauskas paaiškino, kad be paveldėtojų sutikimo skelbti autorių honorarų neįmanoma: „Iš esmės tokia informacija kaupiama, bet ji nėra viešo naudojimo. Be to, visą vaizdą galėtų nupiešti tik paveldėtojai, nes jie valdo visus duomenis. Tarkime, mes skaičiuojame, kiek kuri nors knyga bibliotekose skaityta per metus, bet nežinome knygų leidimo sąlygų, honorarų už autorių teises dydžių ir t.t. Kitas dalykas, ten, kur paveldėtojų yra ne vienas, o keli, sunku atsekti visus galus.“
Atvirai kalbėti apie pinigus Lietuvoje esą nėra tradicijos. „Palaukime, kol prisijungsime prie Amerikos kaip atskira valstybė. Tada skelbsime, kiek Michaelas Jacksonas uždirbo, o kiek koks nors lietuvių atlikėjas“, – pajuokavo LATGA-A vadovas.
Jo manymu, autorių, ne tik mirusių, bet ir tebekuriančių, uždarbiai nėra vieši ne tik dėl moralinių, bet ir pragmatinių sumetimų.
„Sužaidžia žmogiškasis faktorius: gal kūrėjas kaimynui skolingas tūkstantį litų, kurių kelerius metus negrąžina, o mes imsime ir paskelbsime, kad jis uždirbo 100 tūkst. litų per metus. Kita vertus, kaip atlikėjui, uždirbančiam tokius pinigus, ieškoti rėmėjų savo veiklai? Kiekvienas rėmėjas pasakys, atsiprašau, pone, tiek uždirbdamas jau gali pats organizuoti koncertus, atspausdinti afišas ar įsigarsinti“, – filosofavo J.Liniauskas.
Konfidencialios sutarčių sąlygos
Kalbėdamasi su savaitraščiu leidyklos „Tyto Alba“ direktorė Lolita Varanavičienė rankose laikė ką tik iš spaustuvės atvežtą Viktorijos Daujotytės sudarytą Just.Macinkevičiaus poezijos rinktinę „Papasakoti gyvenimą“.
„Mano supratimu, Just.Marcinkevičiaus knygos visada bus perkamos, nes, kad ir kaip bežiūrėtume, tai buvo vienas reikšmingiausių kūrėjų. J.Ivanauskaitė irgi tebeturi savo auditoriją. „Angelo rūbą“ leidome nediduku tiražu, nes manėme, kad tai bus daugiau suvenyrinė knygelė, tačiau ji sulaukė didžiulio susidomėjimo. Vadinasi, yra žmonių, kuriems įdomu, ko dar iš to kūrėjo galima tikėtis“, – svarstė L.Varanavičienė.
Ji pabrėžė, kad visuomenės įsivaizdavimas, jog leidykla galėtų uždirbti, pardavinėdama ar perimdama mirusių autorių teises, nėra teisingas: „Kiekvienu atveju sudaroma nauja sutartis, ar norėtume leisti savo mirusį autorių, ar autorių, kurio dar nesame leidę. Sutartis su paveldėtojais tokia, kokia būtų buvusi autoriui gyvam esant. Sutarties sąlygos – derybų objektas su paveldėtojais, kurių tikrai nedetalizuosiu. Paveldėtojų sutartys su užsienio leidyklomis mums jokių pajamų neatneša, derybose mes jokiu pavidalu nedalyvaujame.“
50 tūkstančių – jau kosmosas
Leidyklos „Baltos lankos“ rinkodaros ir pardavimų vadovė Rūta Janukėnienė paveldėtojų tylos įžadus, kalbai pasisukus apie autorių po mirties uždirbtus pinigus, vertino filosofiškai.
Praėjusių metų lapkritį, minint 50-ąsias rašytojos Jurgos Ivanauskaitės gimimo metines, „Tyto Alba“ pristatė naują šviesaus atminimo autorės knygą „Angelo rūbas“.
Viena vertus – tai mentaliteto problema. Kita vertus, gana įprasta, kad net įmonės viduje darbuotojai nežino vieni kitų atlyginimų. „Kai žmogus išėjęs, kalbėti apie jo uždarbį nepriimtina. Tačiau jokių milijonų ten, Dieve mano, tikrai nėra!“ – garantavo R.Janukėnienė.
Abiejų leidyklų atstovės, galų gale sukonkretindamos, apie kokias sumas vis dėlto sukasi paveldėtojams išmokamų honorarų dydis, įvardijo kelias dešimtis tūkstančių litų per metus.
Ar tai daugiau nei 50 tūkst. litų? „Ui, ne, tokia suma Lietuvoje jau yra kosmosas“, – pareiškė L.Varanavičienė. „50 tūkst. litų barjeras neperlipamas. Bet ir šiuo atveju jau kalbame apie sėkmės istorijas: geriausių, žinomiausių autorių kūrybą. Rinkoje sutariama, kad procentinė dalis autoriams gali būti nuo iki. Tose ribose visi ir sukasi. Tačiau tokius autorius ant pirštų galima suskaičiuoti“, – antrino R.Janukėnienė.
Lietuvių autoriai – ir perkami, ir skaitomi
Kiekvienas autorius dėl sutarties su leidyklomis sąlygų tariasi individualiai. Leidykla, kad išgyventų, turi atidžiai žiūrėti, ką leidžia, ir siekti komercinės sėkmės. Jei kokios nors knygos tiražas siekia 3 tūkst. egzempliorių ir nėra kartojamas, leidyklos pelnas esą labai menkas.
„Laimei, lietuviai labai mėgsta pirkti lietuvių autorius ir juos mielai skaito“, – pasidžiaugė „Baltų lankų“ rinkodaros ir pardavimų vadovė Rūta Janukėnienė.
Pavyzdžiui, Kristinos Sabaliauskaitės romano „Silva rerum“ vienos dalies parduota 15 tūkst. egzempliorių. Populiarumu negali skųstis ir Sigitas Parulskis, Andrius Užkalnis. Iš perkamiausių knygų sąrašo antrus metus nesitraukia Laimonas Briedis. Stabiliai perkamos Galinos Dauguvietytės knygos.
„Gana didelius honorarus kasmet gauna Juozas Erlickas. Tai autorius, kuris turi savo auditoriją – ir gana plačią“, – konstatavo leidyklos „Tyto Alba“ direktorė Lolita Varanavičienė.
Tačiau bene labiausiai skaitytojai graibsto gydytojos ir publicistės Filomenos Taunytės knygas. Ji – absoliuti lyderė. „Jei „maksimose“ knygoms skelbiama 30 proc. nuolaida, per savaitę F.Taunytės parduodama apie 500 egzempliorių. Kitų autorių tiek neišperka net per metus“, – palygino R.Janukėnienė.
Knygų populiarumą leidėjai mėgsta iliustruoti kreive. Yra knygų, kurios labai greitai pasiekia aukštumą, bet po trumpalaikio susidomėjimo jų pardavimai staiga krenta. Antrai kategorijai priskiriamos knygos, kurios metų metus stabiliai perkamos – jų pardavimai slenka lygia tiese.
„Pastarosios mūsų požiūriu yra pačios sėkmingiausios, nes jų sėkmė objektyvi. Ji nepriklauso nuo reklamos ir rinkodaros. Klasikinis tokios knygos pavyzdys mūsų leidykloje – norvegų rašytojo Josteino Gaarderio „Sofijos pasaulis“. O prezidento Valdo Adamkaus knyga „Paskutinė kadencija“ – tikras fenomenas: vos per du mėnesius iššluotas 40 tūkst. egzempliorių tiražas, tačiau įdomu, kaip bus toliau“, – knygų prekybos Lietuvoje tendencijas apžvelgė L.Varanavičienė.
Didžiulė bėda – piratai
Aida Dobkevičiūtė-Džiovėnienė, Lietuvos leidėjų asociacijos vykdomoji direktorė
„Jei autorių sukauptas materialinis turtas būtų iš tikrųjų reikšmingas, apie tai žinotume. Labiau norėčiau kalbėti apie mūsų šalies įstatymuose klestinčią absoliučią nepagarbą intelektinei nuosavybei. Turiu minty ne leidyklas – su autorių teisėmis jos elgiasi gana civilizuotai, o apie piratavimą, apie nelegalų kūrinių panaudojimą. Pažiūrėkime, kiek V.Kernagio muzikinės kūrybos nupiratauta. „Linkomanijoje“ matyti, kad prezidento Valdo Adamkaus knyga nupiratauta 10 tūkst. egzempliorių tiražu. Leidyklai tai atsieina mažiausiai keturių knygų leidybą.
Mano manymu, apie uždarbius nekalbama, nes mes tiesiog neturime apie ką kalbėti. Juk turime populiarių gyvų autorių, kurių kūryba perkama, skaitoma ir leidžiama, bet jie negali sau leisti nedirbti papildomų darbų agentūrose, redakcijose ir t.t. Ir tikriausiai ne todėl, kad yra godūs. Vadinasi, uždarbis ne toks didelis, kad galėtum išgyventi.“
Turtuolių sąrašas
– Michaelas Jacksonas 2011-aisiais, kaip ir metais prieš tai, buvo daugiausiai po mirties uždirbanti įžymybė, rodo Forbes.com sudarytas sąrašas. 50-mečio dainininko, 2009 m. mirusio nuo vaistų perdozavimo, vardas ir kūryba per 2011 m. uždirbo 170 mln. JAV dolerių. Tai reiškia, kad jis taip pat yra antroje šiais metais daugiausiai uždirbusių popmuzikos atlikėjų – gyvų ir jau mirusių – sąrašo vietoje, po airių grupės U2.
– Daugiausia po mirties uždirbančių įžymybių sąraše nuo popmuzikos karaliaus nedaug atsilieka rokenrolo karalius Elvis Presley, kurio vardas ir kūryba per metus uždirbo 55 mln. JAV dolerių.
– Holivudo aukso amžiaus gražuolė Marilyn Monroe, kuri mirė 1962-aisiais, būdama 36 metų, su beveik 27 mln. JAV dolerių yra trečioje vietoje.
Sąrašo, kuris sudarinėjamas tariantis su agentais, advokatais ir kitais ekspertais, pradžia atrodo taip:
1. Michaelas Jacksonas.
2. Elvis Presley.
3. Marilyn Monroe.
4. Charlesas Schulzas.
5-6. Johnas Lennonas ir Elizabeth Taylor.
7. Albertas Einsteinas.
8. Theodoras Geiselis, geriau žinomas „Dr. Seusso“ (Daktaro Sjuzo) vardu.
9-12. Roko legenda Jimi Hendrixas, švedų rašytojas Stiegas Larssonas, Holivudo aktorius Steve'as McQueenas, kompozitorius Richardas Rodgersas.
13-15. George'as Harrisonas, amerikiečių modelis Bettie Page, popmeno kūrėjas Andy Warholas.
