Disidentas Kęstutis Subačius: „Pasirinkimą žmogus turi visuomet“

„Jei būtume keliaklupsčiavę ir atgailavę, turbūt mums būtų dovanota. Tačiau egzistavo riba, kurios, jautėme, nevalia peržengti. Ir ta riba – jokiais būdais nebendradarbiauti su okupacine valdžia“ – taip savo apsisprendimą aktyviai antisovietinei veiklai šiandien įvardija pedagogas ir disidentas Kęstutis Subačius (g. 1958).
Disidentas ir pedagogas Kęstutis Subačius
Disidentas ir pedagogas Kęstutis Subačius / Evgenios Levin nuotr.

Būdamas vos septyniolikos jis užsitraukė valdžios nemalonę patarnavimu bažnyčioje bei pažintimi su disidentais. Tačiau nei tardymai, nei persekiojimai, nei gąsdinimai, nei sugadinta gyvenimo istorija neatbaidė nuo tiesos žodžio, visais įmanomais būdais viešinant sovietinius nusikaltimus bei žmogaus teisių pažeidimus.

Šiame pasakojime šmėkšteli gausybė įspūdingų asmenybių, legendų tikrąja to žodžio prasme, nepasidavusių baimei, nekolaboravusių, neokupuotų. Atsisakę savo asmeninės laimės bei gyvenimo svajonių, daugelis jų labai sąmoningai pasirinko kovą už laisvę, žinodami, kokią kainą už tai gali tekti sumokėti.

– Esate minėjęs, kad Jūsų tėvų bei vyresniųjų kàrtos, prisimenančios tarpukario nepriklausomybę, sovietmečiu neprarado vilties, kad anksčiau ar vėliau Lietuva bus laisva. O koks buvo Jūsų kartõs, gimusios jau okupuotoje šalyje, požiūris į laisvę?

– Politiniai kaliniai bei vyresni rezistentai, su kuriais bendravome, buvo šventai įsitikinę, kad Lietuva bus laisva, ir ta neteisybė, ištikusi mūsų kraštą, pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, bus atitaisyta. Atvirai sakant, šitokios mintys mums atrodė lyg iš fantastikos srities. Tik Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, maždaug po dvidešimties darbo mokykloje metų, aš supratau, apie ką jie kalbėjo. Juk jei, neduok Dieve, Lietuva vėl būtų okupuota ir net ištrinta iš pasaulio žemėlapių, karta, užaugusi nepriklausomoje valstybėje ir ragavusi laisvės, to lengvai neužmirštų. Ir net jei okupacija truktų daugiau nei pusę amžiaus, laisvės karta vis tiek tikėtų ir puoselėtų viltį – Lietuva bus laisva.

Mes su bendraklasiais dar iki pažinties su rezistentais jau buvome nusiteikę tautiškai.

Mes su bendraklasiais dar iki pažinties su rezistentais jau buvome nusiteikę tautiškai. Tiesa, vėliau kai kam teko apsispręsti – arba rinktis rezistenciją, t. y. antitarybinę veiklą, arba visą gyvenimą eiti į kompromisus su savo sąžine. Tuo metu sovietų valdžia sąmoningai skleidė mitą, jog, jei nesi komjaunuolis, negalėsi įstoti į aukštąją mokyklą. Bet tai buvo melas – pažįstu daug žmonių, kurie baigė studijas universitetuose ar institutuose nebūdami komjaunuoliais. Žinoma, buvo išimčių. Į tam tikras specialybes, pavyzdžiui, į teisę, istoriją, žurnalistiką, galbūt tikrai nekomjaunuolių nepriimdavo. Gerai pamenu, kokioje panikoje buvo mūsų gerbiama auklėtoja lietuvių kalbos mokytoja Onutė Černevičienė, kai aštuntoje klasėje iš keturiasdešimt kelių klasiokų vos keturi pareiškė norą tapti komjaunuoliais.

Tad daugelio mūsų kartos jaunuolių nuotaikos tartum savaime buvo nepalankios tuometinei ideologijai. Tačiau, norint apsispręsti kryptingai veiklai, to buvo per maža. Kas žino, kaip būtų susiklostęs gyvenimas, jei ne pažintis su tuometiniais rezistentais. Beje, teko vartyti antisovietinių rezistentų sąrašą – visoje Lietuvoje jų buvo nepilni du šimtai, jei tiksliau, pagal Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro sąrašą – 174. O juk politinių kalinių buvo tūkstančiai. Tačiau grįžę iš lagerių tik vienas kitas toliau tęsdavo pasipriešinimo veiklą, o daugelis, jau atkentėję, matyt, siekė ramesnio gyvenimo – bandydavo prisitaikyti prie esamos santvarkos, ir jų smerkti mes neturime jokios teisės.

– Sovietmetis nebuvo vienalytis – tarp Stalino ir, tarkime, Brežnevo laiko būta nemažai skirtumų. Kaip Jūs apibūdintumėte savąjį laiką, aštuntąjį praėjusio amžiaus dešimtmetį?

– Žinoma, Stalino teroras buvo pasibaigęs. Tačiau nebebuvo ir vadinamojo atlydžio, kuris tęsėsi nuo 1956-ųjų iki maždaug 1968-ųjų Sovietų Rusijoje, bet ne Lietuvoje. Juk partizanų vadas A. Ramanauskas-Vanagas buvo suimtas ir itin žiauriai kankintas jau po Stalino kulto pasmerkimo. O aštuntojo dešimtmečio pradžia buvo susijusi su nauja represijų ir gniaužimų banga bei prasidėjusia brežnevine stagnacija.

Lygiagrečiai egzistavo ir kitas pasaulis: gėlių vaikai su svaigimu dėl roko muzikos, gitaromis, tranzavimais, Liuksemburgo radijumi.

Tačiau lygiagrečiai egzistavo ir kitas pasaulis: gėlių vaikai su svaigimu dėl roko muzikos, gitaromis, tranzavimais, Liuksemburgo radijumi. Užtenka paminėti tą faktą, kad 1971 metais Vilniaus dailės institute buvo pastatyta roko opera „Jėzus Kristus – superžvaigždė“. Tuo pat metu gyvavo ir etnokultūrinis sąjūdis su ramuviečiais, pogrindinė Katalikų Bažnyčios veikla. Atskaitos tašku galėtume laikyti Romo Kalantos susideginimą 1972 metais. Nors po šio tragiško įvykio ir nusirito nauja draudimų bei ribojimų banga, tačiau pokyčiai dalies žmonių sąmonėje jau tikrai vyko. Būtent tais metais pasirodė ir „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“, persekiota, bet taip ir nenutraukusi savo veiklos iki pat 1989 m. Egzistavo ir kitokių pakraipų pogrindininkų: tautininkai, neomarksistai ir t. t. Su daugeliu jų susitikdavome prie teismų durų, kai teisdavo kurios nors grupės narį. Beje, į posėdžių sales mūsų niekada neįleisdavo, motyvuodavo tuo, kad visos vietos jau užimtos. Iš tiesų į tokius posėdžius, siekiant užpildyti vietas, būdavo kviečiami teisės bei kitų specialybių studentai. Tad savo teisiamuosius mes palaikydavome stovėdami už uždarų durų. Reikia pripažinti, kad tuomet tarp skirtingų rezistentų grupių buvo justi vienybė, kurios nebeliko atgavus nepriklausomybę.

Prisimenu vieną istoriją, kai Baltarusijoje 1979 m. rugsėjo 18 d. už lietuviškose salose gyvenančių vaikų katechizaciją teisė jauną merginą Angelę Ramanauskaitę. Į teismo posėdį iš Lietuvos tuomet suvažiavo apie penkiasdešimt žmonių: kunigai Juozas Zdebskis bei Alfonsas Svarinskas, Antanas Terleckas, mano bendramokslis Julius Sasnauskas ir kiti. Teismo posėdis vyko Astravo rajono liaudies teismo kambarėlyje. Nežinau, ar teisėjai pabūgo mūsų gausos, ar ne, bet merginai teskyrė penkiasdešimties rublių baudą, kurią čia pat visi ir sumetė. O jei niekas nebūtų atvykęs, galėjo ją nuteisti ir įkalinimo bausme.

– Papasakokite, kaip nutiko, kad ankstyvoje paauglystėje su draugais įsitraukėte į, J. Sasnausko žodžiais tariant, „revoliucinę veiklą“? Ir kas tai buvo – jaunimo maištas prieš sistemą, o gal tiesiog nepaprastas ir gan rizikingas nuotykis?

– Besimokydamas devintoje Antano Vienuolio vidurinės mokyklos klasėje, su draugais pradėjau patarnauti per šv. Mišias Šv. Mikalojaus bažnyčioje, kurioje grįžęs iš lagerio zakristijonu kiek anksčiau buvo tarnavęs Viktoras Petkus. Tiesą sakant, iš mūsų mokyklos buvo susidaręs nemažas patarnautojų būrelis, kuriame buvo Julius Sasnauskas, Vytautas Bogušis, Andrius Tučkus, Algirdas Masiulionis, Regimantas Paulionis, Vytautas Bidlauskas ir kt. Aš tuo metu labai domėjausi literatūra. Tad pažintis su eruditu ir intelektualu V. Petkumi, kuris savo namų bibliotekoje turėjo visas tarpukariu išleistas lietuvių poezijos knygas, man buvo tikras lobis.

​ ​Pirmasis tardymas vyko, rodos, 1975 metais Spalio rajono milicijos skyriuje. Vėliau jau tardydavo Valstybės saugumo komitete, dabartinėje Lukiškių aikštėje.

Kas rytą prieš pamokas septyni aštuoni iš mūsų eidavome patarnauti per šv. Mišias ir tai, žinoma, atkreipė valdžios dėmesį. Netrukus prasidėjo mūsų persekiojimai – sykį į mokyklą atvažiavo kelios „Volgos“ ir mus visus išsivežė. Pirmasis tardymas vyko, rodos, 1975 metais Spalio rajono milicijos skyriuje. Vėliau jau tardydavo Valstybės saugumo komitete, dabartinėje Lukiškių aikštėje. Tąkart mane tardė Semionovas-Čekelis. Vėliau mums buvo priskirtas Antanas Bimbiris, beje, Nepriklausomoje Lietuvoje, girdėjau, sėkmingai tęsęs savo karjerą Vidaus reikalų ministerijoje. Pirmojo tardymo metu tiesiog klausinėjo, su kuo susitinkame, apie ką kalbame ir pan. Vėliau netiesiogiai siūlė bendradarbiauti. Kadangi tuo metu rašiau eilėraščius, sakė padėsiantys išspausdinti pirmąją knygelę… Kategoriškai atsisakiau bendradarbiauti ir tai sukėlė tardytojo pyktį. Semionovui trūko kantrybė ir jis nuo stalo paėmęs krūvą popieriaus lapų ėmė jais talžyti man veidą. Tai buvo vienintelis kartas, kai prieš mane tardymo metu buvo panaudas smurtas.

Pačioje veiklos pradžioje buvome gerai išsinagrinėję „LTSR baudžiamojo proceso kodekso komentarą“, kad žinotume, pagal kokias taisykles vyksta šis žaidimas. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad saugumiečiai tų taisyklių dažniausiai laikydavosi. Paprastai viskas priminė katės ir pelės žaidimą. Tarkime, tardymo metu manęs klausia: „Kodėl užsiimate antitarybine veikla?“, o aš, pamokytas vyresniųjų, sakau: „Paaiškinkite, kas yra antitarybinė veikla“. Ir taip apie nieką keturias penkias valandas… Tokios štai sofistinės diskusijos.

Vėliau saugumiečiai paprasčiausiai imdavo gąsdinti. Daugiausia, ką galėjo sau leisti pagal įstatymą – niekam nepranešę, be jokio preteksto, sulaikyti trims paroms arba kelti bylą. Tačiau kol kas mums nieko nebuvo galima inkriminuoti. Ir nors bendravome su V. Petkumi, A. Terlecku ir kitais rezistentais, tačiau dar nebuvome aktyviai prisidėję jokiais parašais ar pareiškimais.

Rezistentai niekada nespaudė mūsų pasirašinėti atsišaukimų ar dokumentų, priešingai, kartais stengėsi apsaugoti nuo galimų pasekmių. Pamenu, jau aštuoniolikos buvau nuvykęs į Maskvą į Vakarus išlydėti Maskvos Helsinkio grupės narės Liudmilos Aleksejevos. Jos bute, kur per dieną atsisveikinti apsilankė gal šimtas, o gal ir daugiau rusų disidentų, o mes, svečiai iš Lietuvos, pabuvome kiek ilgėliau, buvo renkami parašai protestui dėl vieno ką tik suimto Rusijos disidento išlaisvinimo. Aš puoliau rašytis, bet V. Petkus sustabdė, sakydamas, kad dar suspėsiu.

– Įdomu, kaip atsirado rezistentų pasitikėjimas jumis, juk jūs tuomet buvote keturiolikos-penkiolikos metų paaugliai.

– Patarnauti per šv. Mišias atėjau vėliau nei kiti mano bičiuliai, todėl pirminė mano pažintis ir truko gerokai trumpiau – maždaug dvejus mokslo metus – devintoje ir dešimtoje klasėje. Neteko man ir „tokių išbandymų“, apie kuriuos pasakoja V. Bogušis: kai A. Terleckas liepdavo jam skaityti ar tai Vinco Kapsuko, ar Karolio Požėlos, o gal ir Z. Angariečio raštus, sakydamas, jog „taip geriau pažinsite priešo ideologiją“.

Na, o man veiklos pradžioje mokytoju tapo V. Petkus, su kuriuo daugiausia kalbėjomės apie literatūrą, kultūrą bei istoriją. Jau minėjau apie didžiulę V. Petkaus biblioteką. Tuomet turėjome galimybę perskaityti pulkininko Jono Petruičio knygą „Kaip jie mus sušaudė“, rusų kalba Aleksandro Solženicino „Gulago archipelagą“, Varlamo Šalamovo „Kolymos apsakymus“ ir dar daug kitos literatūros, pateikiančios gerokai kitokį požiūrį, pasakojimą, nei buvome mokomi mokykloje.

Savo patirtimi bei atsiminimais dalindavosi ir kiti politiniai kaliniai, iš kurių taip pat daug ką sužinodavome.

Savo patirtimi bei atsiminimais dalindavosi ir kiti politiniai kaliniai, iš kurių taip pat daug ką sužinodavome. Vienas įstabiausių pasakotojų, galbūt daug ką ir sufantazuodavęs, buvo Kazimieras Skebėra, kuris iš savo Bagaslaviškio, kur jam tik ir leido prisiregistruoti bei gyventi, atvykdavo su čebatais, kiek pamenu, aplankyti Vilniaus muziejų, parodų. Atvykusį į Vilnių mums, jauniems, tekdavo ne tik užimti, bet ir išklausyti, o Kazimiero pasakojimas – tiesiog žodžių lavina – galėdavo lietis po penkias ar daugiau valandų. Beje, pasakodamas niekad nepasimesdavo, niekad nesusipainiodavo, išlaikydavo pasakojamos istorijos struktūrą ir logiką, na, tiesiog apsigimęs pasakorius. Toks buvo palaipsninis mūsų įvedimas, iniciacija į rezistencinę veiklą.

Nepriklausomybės pradžioje, į viešumą pradėjus kilti sovietinių ar nacių okupantų darbams, daugelis baisėjosi sakydami, kad jie nieko nežinojo. Tačiau mūsų patirtis rodė, kad norint galima buvo žinoti. Bet lengviau prisitaikyti ir užmerkti akis.

– Galiausiai Jums vis tiek buvo parodyta, jog tokia popamokinė veikla sovietų valdžios nebus toleruojama…

– Taip. Mūsų patarnavimas bažnyčioje bei nesėkmingi tardymai 1976 metais galiausiai baigėsi išmetimu iš mokyklos. Beje, pedagogų tarybos posėdis vyko vasarą, jis nebuvo protokoluojamas, ir daugelis mokytojų pasisakė prieš mūsų pašalinimą. Nepaisant to, mus septynis išmetė iš mokyklos. Tiesa, buvo gan humaniški ir vienuoliktą klasę – tuo metu paskutinę – leido baigti skirtingose Vilniaus vakarinėse mokyklose. Tačiau išmesdami iš mokyklos jie patys mus padarė atvirais sistemos priešais. Galbūt būtume studijavę, pavyzdžiui, kiek žinau, J. Sasnauską traukė lietuvių filologijos studijos. Kaip jau minėjau, mus domino tautiniai idealai, literatūra, istorija. Bet kai taip drastiškai išmetė, neleido stoti į aukštąsias mokyklas, po to visus, išskyrus mane – mat tik pabaigęs vakarinę mokyklą susilaužiau stuburą ir tai mane išgelbėjo – paėmė į sovietinę kariuomenę, taip pati sistema mus pavertė antisovietiniais žmonėmis.

Iškart po pašalinimo, prasidėjus naujiems mokslo metams, V. Bogušis suorganizavo keturiasdešimt trijų mokslo draugų pareiškimą su jų parašais, kad mus sugrąžintų į mokyklą. Kilo didelis skandalas. Tuomet direktorius sukvietė visus mokinius į aktų salę ir pasakė: „Kas neatsiimate savo parašo, prašome palikti salę.“ Tik du mokiniai atsispyrė spaudimui ir parašo neatsiėmė. Visi kiti atsižadėjo parašų ir gavo nuo direktoriaus pylos. Kiek man žinoma, jokių sankcijų nebuvo taikyta tiems dviem – nepabūgusiems. Šis pavyzdys dar kartą parodo, kaip žmones buvo sukausčiusi baimė.

Apie mūsų pašalinimo iš mokyklos istoriją, rodos, rašė net „Tiesa“, o mūsų byla sulaukė Lietuvos Helsinkio grupės dėmesio.

Apie mūsų pašalinimo iš mokyklos istoriją, rodos, rašė net „Tiesa“, o mūsų byla sulaukė Lietuvos Helsinkio grupės dėmesio. Tai buvo, jei neklystu, pirmasis Lietuvos Helsinkio grupės dokumentas, kurį pasirašė grupės signatarai kunigas Karolis Garuckas, Tomas Venclova, Eitanas Finkelšteinas, Viktoras Petkus ir Onutė Lukauskaitė-Poškienė.

Na, o tik išmestas iš mokyklos nuėjau mokytis į garsiąją I-ąją vakarinę mokyklą tuometiniame Lenino prospekte prie Centrinio gastronomo. Mano pažįstamo a. a. A. Kukausko mama buvo šios mokyklos direktorė, tad mane, Regimantą Paulionį ir Vytautą Bidlauską priėmė į paskutinę klasę. Beje, savo laiku šioje mokykloje mokėsi dainininkas bei aktorius Vytautas Kernagis, aktorius bei režisierius Ramūnas Abukevičius, vertėjas Tomas Čepaitis ir dar daugybė kitų nepritapėlių. Tai buvo visų išmestųjų ir pašalintųjų meka…

Egzistavo riba, kurios, jautėme, nevalia peržengti. Ir ta riba – jokiais būdais nebendradarbiauti su okupacine valdžia.

– Gal galėtumėte prisiminti savo nuotaikas po pašalinimo iš mokyklos? Juk jūs buvote jauni žmonės, kuriems gyvenimas dar prieš akis, o čia staiga – sistemos priešai…

– Žinoma, nuotaikos buvo niūrios, nes supratome, kad užsidirbome žymę visam gyvenimui… Jei būtume keliaklupsčiavę ir atgailavę, turbūt mums būtų dovanota – situaciją pataisyti visuomet buvo variantų… Tačiau egzistavo riba, kurios, jautėme, nevalia peržengti. Ir ta riba – jokiais būdais nebendradarbiauti su okupacine valdžia.

Po vakarinių mokyklų baigimo visiems septyniems neleido tęsti studijų aukštosiose mokyklose, paėmė į sovietinę armiją ir išsiuntė po skirtingus kraštus. Mane nuo to, kaip minėjau, išgelbėjo stuburo lūžis. Tokiu būdu gavau karinį bilietą: taikos metu netinkamas karinei tarnybai, karo metu tinkamas statybos būriams. Taigi, tuomet iš bendražygių Vilniuje buvau likęs vienas.

– Išmetimas iš mokyklos, kaip tikėjosi tuometinė valdžia, netapo jums pamoka, o suveikė net priešingai – į rezistencinę veiklą pasinėrėte visa galva. Įdomu, kokios užduotys šioje veikloje Jums buvo patikimos?

– Kadangi nebuvau labai sekamas, galėjau laisvai judėti, daugiausia tai buvo susiję su dokumentų bei medžiagos perdavimu, platinimu bei kelionėmis. Iš esmės aš buvau lyg kurjeris. Pamenu savo pirmąją kelionę su užduotimi, kuri liudija apie to meto konspiraciją. V. Petkus paprašė pasirinkti bičiulį, su kuriuo turėčiau kelioms dienoms išvykti į Maskvą. Mes gavome didelį voką, ant kurio buvo užrašytas jau emigravusio Tomo Venclovos adresas Amerikoje – jei kažkas nutiktų, turėjome voką išmesti į bet kurią pašto dėžutę. Beje, apie patį voko turinį nieko tiksliai nežinojome. Buvo žinoma tik tiek, jog vežame Helsinkio grupės dokumentus.

Gerokai anksčiau įsigijome traukinio bilietus ir su bičiuliu Audroniu Ažubaliu atvykę į Maskvą iškart patraukėme į Gorkio prospektą pas akademiką Andrejų Sacharovą, kur jis gyveno iki tremties, ir įteikėme jam voką. Tuo mūsų misija Maskvoje kaip ir baigėsi. Mes ramiai aplankėme žinomas disidentes I. Orlovą ir I. Žolkovskają-Ginsburg, kurių vyrai, beje, abu žinomi fizikai, tuo metu jau kalėjo. Paskui buvome nukreipti nakvynės pas ką tik iš lagerio grįžusį kompozitorių Starčiką, kalėjusį drauge su Baliu Gajausku. Pamenu, kad kompozitorius įdėmiai klausinėjo apie Balį, o aš dar nežinojau, kad kaip tik tuo metu jis jau buvo suimtas trečiąjį kartą. Na, o pernakvoję saugiai grįžome į Vilnių.

Tačiau lygiagrečiai vyko ir kitas veiksmas. Tuo metu, kai mes tik išvykome į Maskvą, V. Petkus per Latviją nuvažiavo į Tartu su savimi nusitempdamas visą saugumiečių „uodegą“. Pernakvojęs pas estų rezistentus, traukiniu atvyko į Maskvą, paėmė mūsų atvežtus dokumentus ir viename iš Maskvos disidentų butų surengė spaudos konferenciją užsienio šalių žurnalistams. Štai tokiu būdu buvo pagarsinama ir už geležinės uždangos išplatinama informacija. Juk Vilnius bei Kaunas tuo metu buvo uždari miestai, čia negalėjo atvykti užsienio žurnalistai, todėl Lietuvos rezistentai nuolatos palaikė ryšius su Rusijos disidentais.

Beje, įdomus ir pamokantis šios kelionės į Maskva tęsinys, itin skaudžiai pasibaigęs mano bendrakeleiviui A. Ažubaliui. Jis tuo metu buvo Vilniaus universiteto Žurnalistikos specialybės pirmojo kurso studentas. Anuomet visiems studentams priverstinės praktikos kolūkio laukuose metu, matyt, netyčia prasitarė, kad patį A. Sacharovą pažįsta. O tarp būsimų žurnalistų tikrai buvo nemažai bildukų arba stukačių, kaip mes juos vadindavome, tad po kelių dienų pas Audronių prisistatė jau minėtas tardytojas A. Bimbiris ir griežtai ėmė kalbėti apie bendradarbiavimą su saugumu. Audroniui atsisakius, tardytojas leptelėjo, kad ir jie, t. y. saugumiečiai, gali būti naudingi. O po kelių dienų Audronius sužinojo, kad yra šalinamas iš universiteto oficialiai, vien už kelias praleistas karinio pasirengimo paskaitas. Dar po kelių dienų jis sulaukė skambučio iš to paties tardytojo, kuris atvirai paklausė, ar nereikia pagalbos. Dar kartą atsisakęs bendradarbiauti, per penkias dienas, be medicininės komisijos išvadų, Audronius buvo paimtas į sovietų kariuomenę, į tolimąją Kalmukiją. Pamokanti ši istorija tuo, kad, ko gero, bičiuliui būtų užtekę tik iš pirmo žvilgsnio nekalto flirto su KGB, kažkokių derybų, kalbėjimosi, ir jis būtų likęs universitete.

Aš tuo metu ir beveik visą sovietmetį, buvau „juodadarbis“: dirbau krovėju, miško kirtėju ir panašius darbus.

Čia derėtų prisiminti dar sovietmečiu rodytą, tiesa, gerokai iškarpytą B. Bertolučio filmą „Konformistas“, kur pasakojama nuopuolio istorija žmogaus, dariusio kompromisus su savo sąžine ir nepajutusio, kaip toli galima šiuo keliu nueiti… O juk dauguma Lietuvoje į šį liūną ir buvo įtraukti iki galo to net nesuvokdami, nepajutę ir tik vėliau susipratę, kokioje situacijoje atsidūrė, kai juos imdavo šantažuoti. Daugelis manė, kad žaisdami gali pergudrauti sovietų saugumą, tačiau dažniausiai patys būdavo pergudraujami. Kaip jau esu sakęs, žmogus visuomet gali ir turi galimybę pasirinkti. Taip gyvenimas patikrina žmones. Po šios, gan liūdnai A. Ažubaliui pasibaigusios, kelionės už jį galėjau guldyti galvą. Aš gi tuo metu ir beveik visą sovietmetį, buvau „juodadarbis“: dirbau krovėju, miško kirtėju ir panašius darbus.

Tokių kelionių vėliau buvo labai daug. Ne kartą su V. Petkumi lankiausi Viduklėje pas kunigą A. Svarinską, Bagaslaviškyje pas K. Skebėrą, Šiauliuose pas O. Lukauskaitę-Poškienę ir Mečislovą Jurevičių ar Kaune Kazimiero Kryževičiaus šeimoje. Tai buvo nepaprastos pažinties bei patirties kelionės. Iš pirmų lūpų girdėjau politinių kalinių pasakojimus, jų prieškario atsiminimus, istorijas apie trėmimus bei partizanų kovas ir tai, be jokios abejonės, ugdė nuoseklų užsispyrimą tęsti antisovietinę veiklą.

– Ar Jums pačiam vėliau buvo leista studijuoti?

– Tik neakivaizdiniame skyriuje. 1978 metais įstojau į Vilniaus universiteto Lietuvių kalbos ir literatūros specialybę. Mokslai sekėsi puikiai, žinojau, kad esu savo vietoje. Tačiau man nebuvo leista baigti pirmojo kurso: nors iš daugelio dalykų turėjau aukščiausią įvertinimą, mane išbraukė iš studentų sąrašų už neišlaikytą anglų kalbos įskaitą po to, kai 1979 m. rugpjūtį pasirašiau 45 Pabaltijiečių memorandumą. Paprastai įskaitas leisdavo perlaikyti, ypač neakivaizdiniame skyriuje, – tai tikrai nedidelis nusižengimas. Bet man buvo pritaikyta žymiai griežtesnė nuobauda, reaguojant į mano parašą po žymiuoju pareiškimu, o taip pat ir į vėlesnį viešą Lietuvos Laisvės Lygos laišką „Invazijos į Afganistaną pasmerkimas“, kuris buvo skirtas Sovietų Sąjungos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkui, Jungtinių Tautų Generaliniam sekretoriui bei visai afganų tautai.

Vėliau trejus metus iš eilės mano dokumentų Vilniaus universitetas net nepriėmė. Į neakivaizdines studijas galiausiai sugrįžau iš naujo įstojęs į VU tik 1983 metais, o universitetą baigiau 1990 metais jau nepriklausomoje Lietuvoje.

– Dar jaunystėje patyrėte, kad už kitokią nuomonę bei netinkamą veiklą galima sulaukti represijų. Tačiau aštuntasis dešimtmetis jau buvo kiek kitoks laikas, pats minėjote, kad net saugumiečiai laikėsi protokolų. Tad man įdomu, kuo asmeniškai anuomet rizikavote Jūs, apsisprendęs tęsti rezistencinę veiklą?

– Nors, kaip minėjau, tais laikais, prieš už politines pažiūras sulaikytus asmenis beveik nebebuvo taikomas smurtas – tiesa, už visus atvejus garantuoti negaliu, – o dažniau buvo griebiamasi psichologinio spaudimo, tačiau J. Sasnausko pavyzdys rodo, kad už tokią veiklą ir mūsų kartoje buvo suimtų ir ištremtų.

Daugelis mūsų buvo pasiruošę suėmimui. Žinojome ir apie galimus terminus – iki dešimties metų,

Po 45 Pabaltijiečių memorandumo ne kartą ir aš buvau kviečiamas į tardymus, o sykį man net buvo pateikta išklotinė, kurioje – per pastaruosius metus vienuolika mano pasirašytų dokumentų. Tai rodo, kad saugumas dirbo savo darbą ir žinojo, kas vyksta. Maža to, visais įmanomais būdais jie stengėsi ir tau tai parodyti – kad žinotum ir bijotum. Tad daugelis mūsų buvo pasiruošę suėmimui. Žinojome ir apie galimus terminus – iki dešimties metų, mat dešimt ir daugiau skirdavo tik tokiems užkietėjusiems, jų manymu, recidyvistams, kaip A. Terleckas, V. Petkus ir kiti.

Reikia pastebėti, kad Brežnevo laikais politiniai kaliniai buvo kalinami išimtinai tik su politiniais. O juk po tokio įkalinimo daugelis išeidavo dar labiau apsišvietę ir išprusę. Todėl kartais teisme buvo pritaikomas ne antisovietinis, bet antivisuomeninis straipsnis, o tai leisdavo nuteistąjį įkalinti su kriminaliniais nusikaltėliais. Atsidūrus tarp kriminalinių, galima buvo ir palūžti…

– Minėjote, kad saugumiečiai naudojo įvairias taktikas sekdami, gąsdindami ir persekiodami rezistentus.

– Taip. Būdavo net skleidžiami gandai ir melas apie rezistentus tarp pačių rezistentų, tokiu būdu siekiant juos sukiršinti. Tarkime, apie kurį nors politinį kalinį paskleisdavo įtarimą, kad galbūt jis yra užverbuotas ir tada kiti pradėdavo jo vengti.

Buvo naudojami įvairūs bauginimo metodai. Pavyzdžiui, bičiulį iš mūsų kompanijos paėmė tarnauti į desantinius dalinius Maskvoje. Po kurio laiko pas jį atvažiavo saugumiečiai iš Lietuvos ir pasakė: „Na, žinai, desantininkams visko nutinka, būna, parašiutas neišsiskleidžia…“ Ir jis pabūgo. Sutiko bendradarbiauti, net slapyvardį pasirinko. O grįžęs į Lietuvą iš karto apie tai viešai pasisakė ir net pogrindžio spaudoje visą verbavimo istoriją aprašė. Tik taip buvo galima pasiekti, kad saugumas jo daugiau nešantažuotų. Pamenu, netrukus po šių įvykių su tuo bičiuliu ėjome tuometiniu Lenino prospektu ir sutikome mūsų tardytoją Semionovą, kuris įsiutęs bičiuliui rėžė: „Vienas nulis tavo naudai!“ Išties tuo laiku viešumas kartais galėdavo apsaugoti nuo žymiai didesnių bėdų.

Beje, viešumo pasigedau ir Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, kai bendradarbiavusiems su sovietiniu saugumu buvo leidžiama tyliai kabinetuose prisipažinti ir dėl to jų pavardės nebūdavo paviešintos. Tačiau jie – man žinomas ne vienas toks faktas – užėmė ar tebeužima aukštas pareigas įvairiose valstybės institucijose, ambasadose ir pan. Aš negaliu jų teisti, kiekvieno atvejis galbūt išskirtinis, tačiau buvęs sovietinio saugumo bendradarbis ar net agentas, užimdamas aukštas Lietuvos valstybės tarnautojo pareigas, nesunkiai gali tapti priešiškų užsienio šalių žinybų taikiniu ar šantažo įrankiu.

Jei kurį įtardavo bendradarbiaujant su saugumu, jo iškart neatstumdavo, neatskleisdavo, iš kompanijos neišvarydavo, tačiau prie jo mažiau kalbėdavo.

Na, o tarp rezistentų irgi pasitaikydavo bildukų. Jei kurį įtardavo bendradarbiaujant su saugumu, jo iškart neatstumdavo, neatskleisdavo, iš kompanijos neišvarydavo, tačiau prie jo mažiau kalbėdavo. Buvo laikomasi tokios strategijos, jog geriau žinomas bildukas nei nežinomas. Juk išaiškinus vieną, būtinai atsirastų ar būtų atsiųstas kitas, apie kurio veiklą galbūt pusmetį ar daugiau net neįtartum ir tai galėtų padaryti daug nuostolių pogrindžiui.

Tarp verbuojamų žmonių būta ir naivaus tikėjimo, kad jiems, kaip jau minėjau, pavyks pergudrauti saugumą, todėl jie sutikdavo bendradarbiauti vildamiesi būti geri visiems. Tačiau būtent taip ne vienas skaudžiai apsigavo. Reikėtų pažymėti, kad visų pirma saugumiečiai orientuodavosi į tremtinių bei lageriuose sėdėjusiųjų vaikus ir jų aplinką. Tai buvo pažeidžiamiausia grupė, „nešvarios“ biografijos asmenys, tad juos šantažuoti ir gąsdinti buvo lengviau. Pavyzdžiui, kad niekados neįstosi į aukštąją arba po studijų būsi paimtas į sovietų kariuomenę, negausi darbo pagal specialybę ir t. t.

– Skaitant partizanų arba sovietmečio rezistentų pasakojimus, mane patį labiausiai stebina žmogaus nuostata neatsisakyti savo idealų net ir tuomet, kai asmeninis gyvenimas, rodos, eina skradžiai. Išmestas iš mokyklos, pašalintas iš universiteto, nuolatos tardomas ir stebimas – tuometinei sistemai Jūs buvote rakštis, kurią būtina išstumti. Iš esmės šioje santvarkoje nebeturėjote ateities perspektyvų…

– Tai tikrai nebuvo paprasta: negali mokytis to, ko trokšti, negali daryti to, apie ką svajoji. Daugeliui rezistentų asmeninis jų gyvenimas buvo mažiau svarbus nei pasišventimas tiesai ir kovai už laisvę. Nors daugelis jų buvo išsilavinę ir šviesūs žmonės, beveik visi dirbo paprasčiausius ir menkai apmokamus darbus.

Daugeliui rezistentų asmeninis jų gyvenimas buvo mažiau svarbus nei pasišventimas tiesai ir kovai už laisvę.

Pamenu, apie 1980-uosius mane su Gediminu Rickevičiumi, besišnekučiuojančius su trimis lituanistikos studentėmis, beje, žinomų poetų dukromis, suėmė vidury dienos „brome“, tuometinėje Gorkio gatvėje. Viskas vyko labai paprastai: pro šalį praeidamas milicijos pareigūnas mane užkabino pečiu ir liepė nesikeikti. Atsakius, kad mes nesikeikiame, iškart prisistatė dar du ir tapo akivaizdu, kad jie turi užduotį mane sulaikyti. Tuomet aš išsitiesiau ant šaligatvio, o jie suėmę už rankų bei kojų „iškilmingai“ nešė mane iki pat Vidaus reikalų ministerijos pastato. Beje, tuo metu gatvės praeiviai širdingai mane užjautė ir keikė milicininkus… (Juokiasi) O suėmimo priežastis buvo labai paprasta: už kelių dienų turėjau lydėti politinio kalinio Vlado Lapienio žmoną pas jos vyrą į tremtį; bilietai jau buvo nupirkti. Tąkart vietoj manęs išvyko kunigas J. Zdebskis.

Sulaikytus mus nuvežė į vadinamąją KPZ – priešteisminio sulaikymo kamerą, kur būdavo laikomi suimtieji iki teismo. Vienu metu kameroje, kurioje nebuvo jokių gultų, tik grindys ir paraša – kibiras nusišlapinti – suskaičiavau septyniolika žmonių. Po nakties mus du nuvežė į Lenino rajono milicijos skyrių prie Kalvarijų turgaus. Tuo metu nei aš, nei Gediminas kaip tik niekur nedirbome. Tiesa, tik išmestas iš universiteto, buvau įsidarbinęs Parodų rūmuose, kur kabinau paveikslus, vėliau drauge su A. Terlecku dirbau krovėju Šv. Ignoto bažnyčioje įsikūrusiame Kino studijos rekvizito sandėlyje. Na, o tąkart milicijos skyriuje tardytojas davė pasirašyti pasižadėjimą, kad įsidarbinsime per dešimt parų. Mes galvojome, kad per tiek laiko pagalbinio darbą tikrai rasime… Tačiau pasirašius mus iš karto nuvedė į vadinamąjį teismą ir kabinete paskyrė dešimties parų areštą… Supratome, kad tokiu būdu siekiama mus suimti ilgesniam laikui: po dešimties parų jie turės juridinę teisę nuteisti mus metams už veltėdžiavimą, už ką, beje, kiek anksčiau Leningrade buvo nuteistas poetas Josifas Brodskis, o Vilniuje – Rimas Burokas.

Mus išgelbėjo nuo pirmos sulaikymo dienos paskelbtas bado streikas, kurio iniciatorius buvo Gediminas. Pagal sovietinę biurokratiją, gaunant maisto į kamerą, reikėdavo pasirašyti. O mes toje grafoje įrašydavome, kad maisto atsisakome iki galutinio mūsų išteisinimo, ir reikalavome iškviesti vadinamąjį prokurorą priežiūrai Šišliakovą. Pradžioje KPZ viršininkas kapitonas Kėda manė, kad juokaujame. Bet po savaitgalio pamatęs, kad mes išties badaujame ir, matyt, vengdamas nemalonumų, iškvietė minėtą prokurorą Šišliakovą, kuriam viską ir papasakojome, nurodę ir merginų liudytojų telefonus. Prokuroras, matyt, neinformuotas saugumo, apklausė minėtas lituanistes ir miesto prokurorui Topoliui surašė protestą, jog mes sulaikyti be jokio pagrindo. Tačiau miesto prokuroras skundą atmetė – matyt, jau buvo informuotas. Tačiau po dešimties parų arešto, visą tą laiką išbadavęs, vis dėlto buvau paleistas. Pamenu, kad gatvėje įkvėpęs gryno oro vos nenualpau – toks buvau silpnas… Ir dabar manau, kad bado streikas mus išgelbėjo nuo rimtesnės bylos už veltėdžiavimą, mat iš karto apie mūsų sulaikymą ir badavimą pranešė užsienio radijas.

Pasaulyje žinoma daug atvejų, kai maži kompromisai su savo sąžine galiausiai nuvesdavo net ir iki nusikaltimų.

Tuo metu daugelį žmonių buvo apėmusi baimė ir jie su daug kuo paprasčiausiai susitaikydavo. Tačiau pasaulyje žinoma daug atvejų, kai maži kompromisai su savo sąžine galiausiai nuvesdavo net ir iki nusikaltimų. Pradžioje bandoma save įtikinti, kad čia nieko blogo, taip visi juk daro, o paskui jau nebeatskiriamas akivaizdus blogis, kuris galbūt net įsivaizduojamas kaip gėris. Tad noriu pabrėžti, jog pasirinkimą žmogus visuomet turi.

Anuomet mes visi labai mėgom egzistencializmo filosofiją bei tokius literatūros kūrinius kaip Žano Polio Sartro „Nepalaidoti mirusieji“ ir „Siena“, Albero Kamiu „Maras“, kuriuose kaip tik ir nagrinėjamas žmogaus pasirinkimas arba, arba itin dramatiškoje, ribinėje situacijoje, kaip dabar madinga sakyti – „katastrofų laikais“. Daugelio sąmonėje ir net pasąmonėje buvo įdiegta, jog sovietinė sistema yra amžina ir komunizmas atėjo visiems laikams. Tad žmonės labai natūraliai rinkosi gyventi, o tai paprasčiausiai reiškė susitaikymą ir prisitaikymą, konformizmą.

– Tačiau kolaboravimo problema nėra tokia paprasta ir vienareikšmė, juk reikia turėti galvoje ne tik to meto kontekstą, tačiau ir konkrečią žmogaus pasirinkimo istoriją.

– Ar girdėjote Prancūzijos maršalo Filipo Peteno istoriją? Jis buvo Pirmojo pasaulinio karo didvyris, gavęs visus įmanomus apdovanojimus, Prancūzijos karo ministras, ambasadorius Ispanijoje ir t. t., visoje šalyje labai gerbiama asmenybė. Vokiečiams užpuolus Prancūziją, jis su naciais pasirašė taikos sutartį, kuri, tikėtina, išgelbėjo daug nekaltų gyvybių. Tačiau po Antrojo pasaulinio karo už kolaboravimą su naciais – mat įėjo į Viši vyriausybę – jis buvo nuteistas mirties bausme, vėliau, dėl solidaus amžiaus, mirties bausmė pakeista įkalinimu. Tad užteko vienos sąmoningos klaidos, kuri nubraukė visus prieš tai buvusius jo nuopelnus ir laimėjimus.

Dabartinėje Lietuvoje maršalo F. Peteno pasirinkimas, manau, būtų bandomas pateisinti, apeliuojant į išgelbėtas gyvybes. Mes išties visais įmanomais būdais bandome pateisinti saviškius, neatsižvelgdami į tai, ką jie padarė, su kuria puse kolaboravo. Pavyzdžiui, Salomėjos Nėries ar Petro Cvirkos istorijos. Mes turime žinoti jų sąmoningą pasirinkimą ir jį įvardyti. Beje, po karo jie ir patys labai gerai suvokė, ką padarę, ir tai – asmeninės jų tragedijos. Tačiau jų kūryba tegul kalba pati už save. Mano galva, S. Nėries karo metų lyrika – puikiausias atgailos ir savo klaidų suvokimo pavyzdys.

Šiandien man kiek apmaudu, kad kalbėdami apie partizanų pasipriešinimą, mes iškeliam tik kai kurias asmenybes – Joną Žemaitį-Vytautą, Adolfą Ramanauską-Vanagą ar Juozą Lukšą-Daumantą, tačiau jų šviesoje kiek nublanksta pats partizaninis judėjimas. Bet juk tai yra nepaprastai svarbu – daugiau kaip dešimt metų Lietuvos miškuose vyko žūtbūtinė kova už laisvę, kurios metu žuvo daugiau nei dvidešimt tūkstančių žmonių. Tai sukrečiantis žmonių tikėjimas ir pasiaukojimas…

Juk būta ir tokių, kurie prie partizanų prisijungė ir 1950-aisiais ar dar vėliau, kai jau išgyvenimo, pergalės ar pagalbos iš Vakarų viltis buvo labai menka. Nepaisant to, žmonės ėjo į mišką vien tam, kad žūtų, tačiau žūtų laisvi. Kaip ir J. Lukša, jau laisvas, Vakaruose net vedęs mylimą moterį, tačiau vis tiek sugrįžo tęsti kovos. Tikiu, kad šių žmonių pasišventimas tiesai įkvėpė ir kitų kartų žmones nepasiduoti apatijai, nekolaboruoti, išlikti tvirtiems ginant savo įsitikinimus ir bendražmogiškąsias vertybes.

Didžiausias iššūkis visais laikais, ne tik šiais – išlikti sąžiningam prieš save, t. y. būti švarios sąžinės, niekada, noriu pabrėžti, niekada nedaryti kompromisų su savo sąžine

– Gyvename laisvoje šalyje ir rezistentų veiklą galima vertinti kaip pergalę. Rodos, viskas atlikta, belieka džiaugtis gyvenimu. Bet man yra įstrigę partizano, švietėjo, kelio į nepriklausomybę metraštininko Albino Kentros žodžiai, kad kova už laisvę niekada nesibaigia. Tad kokie, Jūsų manymu, šiandien yra didžiausi iššūkiai mūsų laisvei?

– Didžiausias iššūkis visais laikais, ne tik šiais – išlikti sąžiningam prieš save, t. y. būti švarios sąžinės, niekada, noriu pabrėžti, niekada nedaryti kompromisų su savo sąžine, net jeigu grėstų mirtis. Trumpai kalbant – neparduoti sielos velniui…

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų
Reklama
Išskirtinės „Lidl“ ir „Maisto banko“ kalėdinės akcijos metu buvo paaukota produktų už daugiau nei 75 tūkst. eurų
Akiratyje – žiniasklaida: tradicinės žiniasklaidos ateitis