1
Literatūra / „2666“, „Pušis, kuri juokėsi“ ir „Kapitalistinis realizmas. Nėra jokios alternatyvos?“
Dizainerei E.Kanarskaitei ypač svarbus vizualinis knygos išpildymas, kuris gali tapti signalu, kad turinys bus geras. Taip jos rankose atsidūrė Roberto Bolaño „2666“: „Nors knygos apimtis ir storis iš pirmo žvilgsnio gali bauginti, tačiau mane ji visiškai įtraukė ir buvo viena tų, po kurios dar ilgai mąsčiau apie jos siužetą, mistifikavimą. Nors joje aprašomoje Meksikoje nemažai nužmogėjimo, žmogžudysčių bei korupcijos, tai nesumažino noro šią šalį pamatyti pačiai.“
Trumpesniems skaitymams E.Kanarskaitė renkasi Kęstučio Šapokos „Pušį, kuri juokėsi“. Tiesa, jos minimalistinis dizainas taip pat buvo viena priežasčių paimti čia knygą į rankas. „Labai įtraukė istorija, pasakojanti apie 2000-ųjų Lietuvą. Beje, ten yra vienas intarpas su kunigu, vienoje laidoje teigusių, kad buvo susidūręs su ateiviais!“
Šiuo metu rašydama magistro darbą dizainerė nemažai skaito negrožinės literatūros. Iš jų rekomenduotų Marko Fisherio „Kapitalistinis realizmas. Nėra jokios alternatyvos?“: „Knygos tema apie kapitalizmą ir jo sąsajas su mūsų gyvenimu, kuris atsakingas ir už žmonių tarpusavio santykių susvetimėjimą ir nužmogėjimą. Labai įstrigo autoriaus naujas terminas – depresinė hedonija – kai asmuo daro dalykus, susijusius tik su savo asmeninių poreikių tenkinimu. Knyga yra dabartinės visuomenės, kurioje gyvename, atspindys.“
2
Kinas / „Vidaus imperija“ ir „Naktis žemėje“
Filmuose E.Kanarskaitei svarbi estetika ir per ją kuriamos metaforos. Šį kriterijų atitinka režisieriaus Davido Lyncho juosta „Vidaus imperija“, kurią ji pamatė dar vaikystėje: „Dar buvo sunku suvokti tikrąjį siužetą, tačiau labai įstrigo scena su triušių šeima.“
Kitas E.Kanarskaitei svarbus filmas yra Jimo Jarmuscho „Naktis žemėje“: „Jį žiūrėjome dar mokykloje per dailės pamoką. Turėjau nuostabią mokytoją! „Naktis žemėje“ išsiskiria paprasta siužetine linija – veiksmas vyksta taksi ir vaizduojami skirtingų sluoksnių ir profesijų žmonės. Vyksta tiesiog pasivažinėjimas ir pokalbiai, kurie atrodo tokie pažįstami, o kai kurie visiškai absurdiški.“
3
Teatras / „Respublika“ ir „Boksas“
Vizualiausias ir interaktyviausias dizainerės matytas spektaklis buvo Łukaszo Twarkowskio „Respublika“: „Iš pirmo žvilgsnio – tai vienas didelis vakarėlis, kuris sukėlė pamąstymų apie žmones, santykius bei kultūrą. Šis spektaklis tiesiogine žodžio prasme įtraukia ir nepaleidžia – žiūrovas gali laisvai vaikščioti jo erdvėse.“
Antano Obcarsko „Boksas“, pašnekovės nuomone, yra nesudėtingas, gerą garso takelį bei scenografiją turintis spektaklis: „Jame gerai perteikta emocija – tikslo siekimas ir nužmogėjimą skatinantis kapitalizmas. Spektaklis man patiko savo forma ir kartais absurdiškumu.“
4
Muzika / „Sirens“ ir „CHRCH“
„Ne visada mėgstu dalintis muzika, nes tai mano asmeninis, jausmus atspindintis dalykas“, – atskleidė dizainerė.
„Vieno kūrinio negalėčiau išskirti, bet rekomenduoju pasiklausyti visą Nicolo Jaaro „Sirens“ albumą. Turėtų būti įdomus atradimas. Apskritai autoriaus darbuose vyrauja daugiasluoksniškumas, eksperimentiškumas bei metaforos. O „Sirens“ dargi užkoduotas protestas prieš korumpuotą Čilės valdžią. Be to, mane sužavėjo šio albumo vinilinės plokštelės pakuotė – ją nutrynus su moneta atsiskleidžia tikrasis vaizdas.“
„Dar reikėtų nepamiršti lietuvių kūrėjų – turime nemažai gerų ir talentingų! „Brokenchord“ neseniai išleido naują reikšmėmis persipinusį kūrinį „CHRCH“. Šis mane tiesiog nuneša į prisiminimus ir mintis, kuriuos kuria šiek tiek melancholiška emocija. Kaip tik lietingai dienai“, – atviravo menininkė.
5
Paroda / „After the End of Our World“ ir „Švytintys kambariai“
Viena stipriausių parodų ir iki šiol dizainerei palikusi prisiminimą buvo 2017 metais Barselonoje rodyta „After the End of Our World“.
E.Kanarskaitei įspūdį padarė mastelis, erdvių išdėstymas, išskirtinumas bei Superflux instaliacija „Mitigation of Shock“. Pastarajame kūrinyje vaizduojamas 2050-ųjų gyvenamasis būstas. Jo kamabaryje per radiją kalbama apie karą, pandemiją bei klimato krizę. Indeliuose auginamas maistas. Skamba distopiškai, bet pastarųjų metų įvykiai pakeitė šio kūrinio žanrą į realistinį.“
Iš vis dar vykstančių parodų Lietuvoje E.Kanarskaitė siūlo aplankyti Emilijos Škarnulytės „Švytinčius kambarius“ Radvilų rūmuose: „Tai įspūdingas audiovizualinis darbas, kurį dar papildo muziejaus erdvė ir kuriama akustika. Darbas mane sužavėjo savo išskirtinumu, profesionalumu ir gebėjimu į trumpo metro darbą įtraukti skirtingas medijas: fotogrametriją, trimačius vaizdus, filmuotą medžiagą iš reaktorių ir vandenynų. Darbas taip pat perteikia antropoceno temą ir emociją, kaip ir prieš tai įvardinta paroda.“
