– Per neseniai vykusį savo kūrybos vakarą ištarėte, kad vakarai dažniausiai būna pavadinti kūrybos, nors juose niekas nekuria, o tiesiog skaito, ką sukūrė.
– Kūryba yra procesas, o proceso vakaro juk nepadarysi. Tokiuose vakaruose pristatai savo kūrybos etapą. Rašymas yra judėjimas, krutėjimas, o į tokius vakarus jau atneši kažkokį sustingdytą, užbaigtą – nesiverčia liežuvis sakyti – produktą.
Tačiau kartu kūryba man yra niekada nesibaigiantis veiksmas. Laukdamas savo eilės skaityti, sėdžiu su savo knyga ir taisau eilėraščių vietas, kurios man nebepatinka. Taisau, perrašau žodžius, jų vietose įrašau naujus, kurie, atrodo, skambėtų tiksliau.
– Paskutinis jūsų pirmosios knygos eilėraštis baigiasi sakiniu, kad „visas mano rašymas bus tik/ nesibaigiantis pastebėtų klaidų atitaisymas“. Interpretuoju: rašymas – lyg galimybė sugrįžti ten, kur jau buvai.
– Teisinga, nes labai paprasta interpretacija. Tačiau man sunku kalbėti apie šį sakinį, apie savo kūrybą, apie tą interpretacijų antsluoksnį, kurį suformuoja skaitytojai, literatai (iš neturėjimo ką veikti) ar dar kas nors. Su kalba mes prisižaidėme tiek, kad „pastebėtų klaidų atitaisymas“ tarsi reiškia daugiau, tarsi kitką, o ne tikrąją šių žodžių prasmę.
Bet suprantu, apie ką nori kalbėti... Parašęs eilėraštį, sakinį, kad ir tą patį apie klaidų atitaisymą, pirmus metus ar pusantrų ir galvoji, jog pasakei tai, ką norėjai pasakyti – taisysiu ir taisysiu savo eilėraščius. Tačiau vėliau atsiranda ir daugiau reikšmių, bet jas sukuriu ne aš, nors ir grįžtu atgal į tą eilutę ar į ten, kur buvau ją rašydamas.
Jaučiu, kad kalbu lyg per miglą, tačiau kalbu tai, kas man svarbiausia dabar, šiandien. Manau, kad ir eilėraščiuose esu toks – rašantis apie dabar, bet sugrįžtantis į tą „dabar“ po kurio laiko. Sugrįžus kartais norisi kažką pataisyti, patobulinti, perrašyti.
– Bet toks sugrįžimas – tik autoriaus. Skaitytojas jame nebedalyvauja, nes jam eilėraštis – jau parašytas. Tarsi – baigtinis.
– Iš svetimos dainos žodžių neišmesi, bet savąją dainą taisyti gali. Yra tokių eilėraščių, kuriuos įvardyčiau neesminiais, todėl dėl jų ir nesinori vargti. Arba yra gerąja prasme primityvių, kuriuose nieko keisti ir nebūtina, nes tai, kas pasakyta – ir yra.
Yra klausimų, kuriuos jau keldamas žinai, kad atsakymo nerasi. Bent jau šiame gyvenime.Taisyti, krapštinėti nesinori tų eilėraščių, kuriuose gali įžvelgti pasakojimą, labai konkrečią istoriją su autentiškomis intonacijomis, kurias atkartoju iš tarmės, iš dar kažkur. Atrodo, kad štai čia jau pasakiau teisybę... O ten, kur žaidžiu metaforomis ar kitais literatūriniais įrankiais, po kurio laiko kartais pamatau skylių, duobių. Tad ir norisi jas užkamšyti, kad neįkrisčiau.
– Atrodo, kad poetas turėtų trokšti pasakyti vienintelį ir paskutinį kartą.
– Tas vienintelis kartas yra tada, kai žinai, kaip buvo. Arba sugalvojai taip, kaip tau prisisapnavo nemiegant. Konkrečius dalykus galima įvardinti tą vienintelį kartą, o konkrečiai ir baigtinai kalbėti apie abstrakcijas – neįmanoma, nes abstraktūs, tavo galvoje ar aplink tave esantys, daiktai, reiškiniai – beribiai, nesibaigiantys.
Ir tai visiškai nesusiję su poetinėmis mokyklomis ar dar kažin kuo. Lietuvių literatūroje man patinka ir vadinamoji agrarinė kūryba, ir bandymai kurti miesto literatūrą su visais modernizmais ir postmodernizmais. Abu tie poliai man vienodai svarbūs, tačiau aš pats esu užaugęs kaime – su pasakomis, mitais, sakmėmis.
Nežinau, kodėl pradėjau rašyti nuo poezijos. Natūraliau man yra sekti pasakas, kurti istorijas. O kodėl poezija... Nežinau. Matyt, atrodė, kad tame yra daugiau magijos, daugiau žaidimo, kad eilėraščio rašymas – šventė. Kautis su esė ar bet kokiu kitu ilgesniu tekstu yra gerokai sunkiau. Lygiai taip pat sunku yra kalbėti dabar, nes nežinau, kas visa tai skaitys. Neįsivaizduoju to, kuris dabar skaito.
– Sakote, kad nežinote, kodėl poezija. Antrosios savo knygos eilėraštyje „Nemokami pokalbiai“ užduodate dar vieną klausimą – „kodėl būtent man turi žodis po žodžio pildytis eilėraščiai“. Klausimas, matyt, dar sunkesnis.
– Kelti klausimus visada linksma ir, turbūt, naudinga, bet vienas kvailys per valandą gali užduoti tiek klausimų, kad šimtas išminčių neatsakys per visą gyvenimą. Keldamas klausimą „kodėl būtent man“, pamatau savo santykį su pasauliu, su savimi pačiu, su kūryba.
Pasilieka kažkas tavyje. Kažkas labai svarbaus, gal net svarbiausio. Gal iš to ir mezgasi poezija.Yra tokių klausimų, kuriuos keli, tačiau nepajėgi atsakyti, nustumi juos į šoną. Yra klausimų, kuriuos jau keldamas žinai, kad atsakymo nerasi. Bent jau šiame gyvenime... Kartais užduodi sau klausimą, į kurį atsakyti žodžiais nemoki, tačiau jauti kirbėjimą, jog atsakymas visai šalia. Nelengva mąstyti apie klausimus. Bet pačiame klausime dažnai būna ir dalis atsakymo.
– Kai kalbėjomės prieš dvejus metus, pasirodžius jūsų knygai „Aoristas“, pasakėte, kad labai sunku kalbėti apie tai, ką esi ištylėjęs valandas, savaites, mėnesius...
– Žmonės gyvena ir viskas yra paprasta. Dirba, kiekvienas kažką veikia... Kiti apsikrauna klausimais, žaidžia su kalba, kaunasi su savimi, ir aš nežinau, kodėl taip atsitinka. Kodėl apie svarbius dalykus kartais norisi tylėti... Pasilieka kažkas tavyje. Kažkas labai svarbaus, gal net svarbiausio. Gal iš to ir mezgasi poezija.
– Neseniai atsakinėdamas į mėnraščio „Metai“ anketą teigėte, kad geriausiai jaučiatės, kai niekas nepaskambina, netrukdo, nesiūlo dalyvauti kažkokiuose reikaluose. Tačiau esate išrinktas į naująją Rašytojų sąjungos valdybą, ką tik pradėjote dirbti Tarptautinių programų koordinatoriumi ir štai mes sėdime jūsų kabinete.
– Aišku, norėčiau, kad niekas neskambintų, neprašytų susitikti, spręsti problemų, tačiau pastaruosius dvejus metus vis sulaukiu pasiūlymų ir prašymų kažkur dalyvauti, prisidėti, padėti. Esu įkinkytas į bėgimą literatūros laukais, nors galėčiau ramiai gyventi ir rašyti.
Nežinau, gal matau tame kažkokią prasmę... Turiu asmeninių kontaktų su poetais iš kitų šalių, turiu noro prisidėti prie visų šitų reikalų, nors ir žinau, kad teks šiek tiek nugnybti nuo savo kūrybos laiko. Entuziazmo tokiam darbui turiu, kartu su kolegomis matome labai daug problemų, kurias norisi bent pradėti spręsti. Rašytojas, poetas parašo knygą, tačiau ji nepasiekia bibliotekų. Tai, ką rašai kultūrinei spaudai, perskaito šimtas, du šimtai žmonių... O mūsų ministrai ir Seimo nariai neranda noro ar būdų, kaip tai sutvarkyti.
Kultūrinės spaudos rėmimas, ryškesnis prisidėjimas prie knygų sklaidos kainuotų šimteriopai mažiau už visokias šalies įvaizdžio strategijas, kurios niekaip nesukuriamos. Kažkas kuria brangiai kainuojantį šalies įvaizdį, o kultūros žmonės 20 metų dalyvauja neatlygintinoje talkoje, kuri daug kam jau atrodo natūrali. Reikia jums tos kultūrinės žiniasklaidos, tų lietuviškų knygų – tai ir darykite. Darome, tačiau norisi, kad prie to prisidėtų ir daugiau žmonių, mąstančių ne tik apie popieriuje liekančias įvaizdžio strategijas.
---
Apie autorių: poetas, eseistas Donatas Petrošius gimė 1978 lapkričio 28 d. Šilalės rajone, Bijotų kaime. Vilniaus pedagoginiame universitete baigė literatūrologijos magistrantūrą. Pirmąją eilėraščių knygą „iš tvermės D“ išleido 2004 m. Ji įvertinta Zigmo Gėlės premija už geriausią metų poetinį debiutą. Autorius už ją pelnė ir Jaunojo Jotvingio premiją, skiriamą „Poetinio Druskininkų rudens“ metu. 2009 m. knygynuose pasirodė antroji poeto knyga „Aoristas“, už kurią autorius pelnė Rašytojų sąjungos premiją. D.Petrošius taip pat rašo literatūros kritiką ir eseistiką kultūrinėje žiniasklaidoje. Anksčiau yra bendradarbiavęs su įvairiais spaudos leidiniais, rašęs knygų apžvalgas, satyrą.
