1. Pirmas prisiminimas. Sėdžiu virtuvėje su močiute. Mama verkia, nes tėtį nori išvežti dirbti į Černobilį po sprogimo. Jis buvo inžinierius. Man buvo du metukai.
2. Žodis, kurio ypač pasiilgčiau negalėdamas kalbėti. „Dėkoju“.
3. Gražiausias keiksmažodis. Gražiausio negaliu išskirti, bet negražiausias – „profesionalas“.
4.Trys žodžiai, kuriais norėčiau būti apibūdinamas. Jis sakydavo tiesą.
5. Gyvenusi ar gyvenanti persona, su kuria norėčiau susitikti. Amedeo Modigliani.
6. Romano veikėjas, kuriame regiu daug savęs. Atrodo, kad tokio dar neperskaičiau.
7. Filmas, kuriame norėčiau gyventi. „The Prestige“. Ne dalyvauti, bet gyvai stebėti
8. Man trūksta knygos, filmo, dainos ar kito kūrinio, kuris… rastų priėjimą ir padėtų atvesti į doros kelią kiekvieną kenkėją, nepriklausomai nuo jo sugedimo laipsnio.
9. Pavydžiu, kad ne aš sukūriau ar padariau… Nepavydžiu. Džiaugiuosi, kad atsirado tokių, kuriems buvo duota sukurti didžių dalykų. Tai – įkvepia.
10. Daina ar albumas, kuris turėtų skambėti per mano laidotuves. Antony and the Johnsons – Knocking on Heaven’s door.
11. Nebeegzistuojanti vieta, kurią norėčiau atkurti. Visi senoviniai Kauno kino teatrai.
12. Vieta (kavinė, gatvė, pastatas ir pan.), kuri nepabosta. Kauno fotografijos galerija.
13. Mano nosis pakvaišta, kai užuodžiu… knygų kvapą.
14. Pirmą kartą pasimylėjęs, aš… nesupratau ir mėginau suprasti
15. Klausimas, kurio visada vengiu. Išvengti klausimų nėra lengva, bet galima vienu atsakymu užkirsti kelią sekantiems
16. Nė už ką negalėčiau… Ne nuo mūsų priklauso. Klausimas, ar norėčiau?
17. Jaučiuosi nuogas be… drabužių.
18. Absurdiškiausias gautas patarimas. „Negalvok“.
19. Lietuvoje baisiai pasigendu… subtilumo.
20. Katarsis – tai… gauti patvirtinimą, kad galvoji teisingai iš kokios nors labai paprastos situacijos.
– Kiek jums artima ar svetima Susan Sontag mintis, kad „fotografuoti žmones – tai juos išniekinti, išvysti juos tokius, kokių jie patys savęs nemato, sužinoti apie juos tai, ko jie niekad negalės žinoti; fotografavimas paverčia žmones daiktais, kuriuos galima simboliškai užvaldyti“?
– Išties pritariu tokiam teiginiui, nes žmogus fiksuoja vaizdą iš savanaudiškų paskatų. Bet kita vertus, ar pasiryžimas būti įamžintam nėra galimybė sužinoti šiek tiek daugiau apie patį save?
– Sigitas Parulskis yra sakęs, kad Rašytojų sąjunga vis labiau panašėja į profesinę sąjungą, kuri nebent tam tikrais gyvenimo atvejais gali padėti buityje ar „nupirkti grabą“. Ar Fotomenininkų sąjunga yra aktyvesnė bei kūrybiškai aktuali, koja kojon žengianti su šio vaizdo meno tendencijomis? Ar puslapio socialiniame tinkle su inicialų ir žodžio „photography“ junginiu sukūrimas fotomenininkų profesionalų bendruomenėje sulaukia verdikto „pseudofotografas“?
– Jau pats žodis „fotomenininkas“ šiuolaikiniame kontekste yra savotiškas nesusipratimas. Kai fotografija vijosi kitas meno šakas su tikslu būti pripažinta, šis terminas dar galėjo būti pateisinamas, bet dabar jis neturi prasmės. Dabar fotografuoti gali ir tai daro kiekvienas. Vieni apeliuoja į išliekamąją vertę, kiti net nesuvokia, kas tai yra ir atvaizdais užkimšinėja ir taip perteklių išgyvenančią erdvę. Bet kokio kūrinio virtimas menu yra labai sudėtingas procesas ir mes ne visada žinome, kaip tai įvyksta. Viską patikrina laikas.
Taigi, vadinti save fotomenininku vien dėl to, kad tavo ketinimai yra kurti meną yra – labai ambicinga. Kalbant apie sąjungą, tai priklausyti tokiai bendruomenei yra verta, bet reikia ne tik iš jos reikalauti, bet ir kažką duoti.
Vieni apeliuoja į išliekamąją vertę, kiti net nesuvokia, kas tai yra ir atvaizdais užkimšinėja ir taip perteklių išgyvenančią erdvę.
– Ne vienas, įskaitant mus pačius, skundžiasi ir nepraleidžia progos paburnoti dėl vaizdų srauto socialiniuose tinkluose ir augančio įpročio dokumentuoti kiekvieną savo žingsnį. Jus, kaip fotografą, tai erzina dar labiau ar priešingai – numojate ranka ir tiek?
– Nevaldomas fiksavimas mus supančios aplinkos – silpnina mūsų atmintį. Dažnai įspūdis būtų didesnis ir prisiminimas liktų ilgesniam laikui, jei vaizdą tiesiog stebėtume, užuot jį fiksuodami. Ir visiškai priešingai yra su vaizdais, kuriuos pirmiau sukuriame savo galvoje ir tik vėliau sprendžiame, kaip tai perteikti vizualiai.
-
Mykolas Katkus: apie autentišką balsą, Davidą Bowie ir žmonių trūkumą
-
Dalia Leinartė: apie lyčių lygybę, A.Tarkovskio filmus ir asmenybės išsipildymą
-
Povilas Šklėrius: Apie pavojingą rašymą, įvaizdį, meilę ir dūžį vienu metu
-
Urtė Karalaitė: apie pasiruošimą pokalbiams, itališkus keiksmažodžius ir gamtą
