„Dubajuje opera yra meninė privilegija. Aukščiausia klasė, kaip deimantai. Jokiu būdu nesakau, kad kepurinė ar klumpakojis yra blogai, bet gerai, kad galime parodyti ne tai, kas jiems atrodo egzotika, o tiesiog būti super profesionalūs, šiuolaikiški ir konkurencingi“, – teigė pašnekovė.
Kaip rašė 15min kultūra, „Jubilee“ scenoje vykęs Gala koncertas buvo sudarytas iš trijų dalių: klasikinės operos arijos, diriguojamos Gintaro Rinkevičiaus, D.Ibelhauptaitės režisuotos elektroninės operos „e-Carmen“ ištrauka, o trečioje dalyje – „Ten Walls Symphony“, sukurta su pasaulyje žinomu muzikos prodiuseriu Marijumi Adomaičiu.
Pažymėtina, kad interviu darytas kelios valandos iki didžiojo Gala pasirodymo, skirto spalio 22-ai – Lietuvos nacionalinei dienai didžiausioje pasaulio parodoje „Expo2020“.
– Dalia, jūsų laukia nemažai interviu su Dubajaus žiniasklaida. Ką žadate pasakyti apie lietuvių operą?
– Man svarbu pranešti, kaip mes džiaugiamės turėdami galimybę atskleisti savo talentus tarptautinėje scenoje. Tokio masto renginiuose itin svarbu dalyvauti, nes išbandydamas save kitų kontekste daugiau sužinai apie save. Kaip sportininkui olimpiada. O štai „Jubilee“ scenai mes sukūrėme itin rizikingą darbą. Rodydami „e-Carmen“ sulaužysim operos stereotipus, suteikdami jai kitokią ekspresiją ir rūbą. „Ten Walls Symphony“ apverčia aukštyn kojom įsivaizdavimą, koks gali būti simfoninis orkestras. Manau, kad mūsų visų misija yra rasti skirtingas formas šimtmečiais gyvenantiems dalykams, inovatyviai pristatyti juos moderniame kontekste.
– Kalbėjote su premjere Ingrida Šimonyte. Atskleisite apie ką?
– Kalbėjome, kad įprastai Nacionalinės Lietuvos dienos buvo pristatomos iš tradicinės perspektyvos. Kitaip nei šį kartą, atvykdavo keli kolektyvai, dėmesys būdavo skiriamas menui, kurį dažnas supranta kaip iš tiesų tautinį. Čia kalbu ne tik apie liaudies dainas ir jų variacijas.
Solistės duomenys žada, kad po 10 metų ji taps antrąja geriausia pasaulio soliste iš Lietuvos.
Mes norėjome atvežti vieną, bet tarptautinę klasę demonstruojantį kolektyvą. Juk mūsų auksas – tai mūsų žmonės. O jis ryškus... Ir visavertiškai konkuruoja su didžiausiomis Europos valstybėmis.
Šį kartą vaidmenis atliks įvairiausi talentai: nuo 20 metų tarptautinėse scenose dainuojančio Almo Švilpos, Vokietijos ir Šveicarijos teatrų numylėtinių Ievos Prudnikovaitės ir Linos Dambrauskaitės iki vos pernai LMTA baigusios Kamilės Bontė. Tiesa, solistės duomenys žada, kad po 10 metų ji taps antrąja geriausia pasaulio soliste iš Lietuvos. Šiandien klausydama Kamilės prisiminiau Asmik Grigorian, savo pirmąjį vaidmenį su mumis atlikusią 2006 metais spektaklyje „Bohema“.
– Rodos, kad kaip tik tada, spalio 25 d., viskas ir prasidėjo.
– Taip, kai pradėjome, solistas nebuvo madinga profesija, o opera – cool and sexy (režisierės dažnai vartojamas frazeologizmas – 15min). Norėjosi padaryti, kad ši meno rūšis būtų mūsų gyvenimo dalis. Ypač jaunų žmonių ir tų, kurie operoje niekada nebuvo.
Kai žmonės išgirsta mūsų kurtą elektroninę operą „e-Carmen“, jiems atvimpa žabtai.
Per 15 metų Lietuvoje labai daug pasiekėme, pradedant alternatyvios operos gimimu. „Vilnius City Opera“ yra antras profesionalus operos teatras Lietuvoje. O kiek solistų paruošė savo etapinius vaidmenis Vilniuje? Kiek jaunimo buvo įkvėpta imtis klasikinės operos... Tai yra fantastika! Tačiau norisi augti ir džiaugiuosi, kad pagaliau „Vilnius City Opera“ galėjo savo darbą išnešti į tokią milžinišką sceną.
Kai žmonės išgirsta mūsų kurtą elektroninę operą „e-Carmen“, jiems atvimpa žabtai (juokiasi). Štai Europos dienos Dubajuje organizatorius, diplomatas Alainas G.Mattonas vieninteliams mums, lietuviams, leido atlikti du mūsų sukurtus numerius. Aš tai priimu kaip didžiulį įvertinimą...
Beje, neseniai „e-Carmen“ pamatė „New York City Opera“ vadovai, kurie spektakliu taip susižavėjo, kad nori jį pamatyti Niujorke. Kas galėjo pagalvoti, kad iš visų 15-os operų pastatymų, kuriuos turim, jie susižavės būtent šia opera.
– Įvyko jau 5 pasirodymai, minėjote K.Bontė išėjimą į sceną. Ką dar išryškintumėte?
– Svarbu nepamiršti Ievos Prudnikovaitės įkūnytos Karmen. Ją matau kaip klasikinį operinį talentą, turintį labai jautrų pojūtį kitiems žanrams. Ji tarsi žuvis vandenyje. Karmen vaidmuo atsiskleidžia tarsi antroji Ievos prigimtis. Laimono Pautieniaus Toreodoras yra visiškai unikalus – nė vienas solistas Lietuvoje nesiima išmokti šio vaidmens elektroninės versijos.
– Išplėskite.
– Yra solistų, kuriems elektroninė muzika dėl savo neįprastumo kelia baimę. Todėl jie turi mokytis, laužyti save, siekti rezultato dirbdami 3 kartus daugiau nei kiti. O yra žmonių, kuriems tai kaip antroji oda – rodos, kad jie daro santykinai nedaug, bet vis tiek jų atlikimas yra fantastiškas. Čia kaip žmonės, kurie, neturėdami žemėlapio, vis tiek pasiekia tikslą, nes jų nuojauta suveikia.
– O jūs kuris esat?
– Aš esu žmogus-orkestras – pati dainuoju, pati bilietus parduodu (juokiasi).
O jeigu rimtai, manyje visada gyvavo dvi prigimtys. Galbūt atėjusios iš tėvelių. Meninė pusė, nuo kurios kaifuoju, mėgstu užsimiršti, kurti, kai nėra ribų... Čia, matyt, tėčio dovana. Kita vertus, esu prodiuserė, kaip antai buvo mano fizikė-matematikė mama. Ji buvo strategė, skaičiuotoja, visada turėjo planą ir nesvarbu, kad jis gali būti paskandintas. Jį reikia turėti.
Mano teatras yra mano šeima, kurią sudaro nepaprastai skirtingos asmenybės.
Mano mamytė mane visada mokė būti tokiai stipriai, kad galėčiau išgyventi bet kur ir bet kada. Visai viena. Mokė nieko nelaukti, nesitikėti, kad kas nors man ką nors duos. Mano požiūriu, ši filosofija tapo pamatu „Bohemiečių“ atsiradimui – tiesiog nebuvo laiko laukti, kol valstybė duos pinigų. Kaip ir įprasta Vakaruose, galų gale Renesanso laikotarpiu, susiradau privačius meno rėmėjus, pardavinėjome bilietus. Tiesa, kiekvienas jį įsigijęs žmogus automatiškai tampa paskatinimu dirbti toliau. Ir taip dirbome visus 15 metų, o dabar pažiūrėkite...
– Esame kelios valandos prieš Gala koncertą vidury kulisų šlamesio.
– Taip! Atrodo, kad šis šurmulys labai abstraktus, bet iš tiesų čia kiekvienas idealiai žino savo užduotį. Mano teatras yra mano šeima, kurią sudaro nepaprastai skirtingos asmenybės. Tarkime, jaunesnieji mokosi iš vyresnių tradicijų ir kitų dalykų. Visi žino, kaip padaryti, kad ta sriuba būtų nuostabi.
Be to, kituose teatruose neįprasta, kad solistas pats nešasi savo kostiumus į darbą. Liaudiškai šnekant, visi lagaminuose vilko, tempė, stūmė ne tik savo, bet ir kitų daiktus. „Vilnius City Opera“ niekas neskaičiuoja. Jaunimui pradžioje tai atrodo keista, bet ilgainiui įpranta.
Šią tradiciją perėmiau iš Dalios Tamulevičiūtės ir Eimunto Nekrošiaus įkurto Jaunimo teatro. Tai buvo mano jaunystės teatras, kurį aš įsimylėjau, dirbau, kvėpavau ta dvasia, jaučiausi mažiausia jų šeimoje ir neverta, bet tas laikas išugdė ta šventą sceninę etiką
– Papasakokite daugiau.
– Jame įsidarbinau būdama 19-os ir dirbau 2-ejus metus. Anuomet mažoji „Salė 99“ buvo sandėlis, ten ir pradėjau repetuoti, tik vėliau ji įgavo tą pavadinimą. Man leido režisuoti savo spektaklį naktimis, kai niekam netrukdo – vaidino Dainius Svobonas, Andrius Mamontovas, daug kitų šiandien žinomų kultūros asmenybių...
Jaunimo teatre dirbusi D.Tamulevičiūtė sugebėjo sukurti tokį aktorių dešimtuką, kurie iki šiol žiba Lietuvos teatre. Ir būtent jinai išstūmė Eimį (E.Nekrošių – 15min) mokytis, kad šis įgyvendintų savo potencialą. O jis tapo numeriu vienas ne tik Europoje – dar 1988 m. visą Lietuvos teatrą išvedė į tarptautinę areną ir laikė ten pirmosiose gretose daugiau nei dešimtmetį. Ji kūrė šeimą.
Jos yra monstrės, profesionalės, aukščiausia praba!
Tiesa, anksčiau galvojau, kad sukurti savo teatrą yra didžiųjų vizionierių vyrų privilegija. Anuomet apie šią perspektyvą niekada negalvojau, nemačiau jokių galimybių, nes Lietuvoje tebuvo dvi moterys režisierės. Tai, kad man daug metų reikėjo dirbti užsienyje tam, kad galėčiau savo svajonę įgyvendinti Lietuvoje, vertinu kaip likimo ironiją. Merginoms, kurios ateina su prašymu asistuoti, sakau – jeigu gali gyventi be teatro, nedaryk to. Bus 10 kartų sunkiau nei vyrams ir kentėsi 6 mėnesius dėl 15-os minučių laimės.
Visgi džiaugiuosi atsidūrusi ant ribos, kai pasikeitė moters pozicija teatre ir pasaulyje. Kelerius metus mano asistente dirba Giedrė Kriaučionytė, be to, visos dešiniosios rankos taip pat yra moterys – Monika Balčiauskaitė, Stefanija Jokštytė ir Sigita Ivaškaitė. Jos yra monstrės, profesionalės, aukščiausia praba! Jos gali bet ką ir bet kokiomis sąlygomis.
– Visgi iki „Vilnius City Opera“ prasibrauna labai maža dalis talentų.
– Taip. Tu gali žmogui atidaryti duris. Kaip patarlė sako, privesti arklį prie vandens, kartais nosį pabaksnoti į jį. Bet negali už jį gerti.
Kaip režisierė stebiu žmones ir galiu pasakyti, kad niekada nesu sutikusi daugiau dirbančio žmogaus už Asmik Grigorian. Ji ne tik dirba, bet ir investuoja į save. Mokosi kalbų, kad galėtų dainuoti be akcento. Nuolatos treniruoja vokalą. Ji tą daro dieną ir naktį. O žmonės dar stebisi, kodėl ji laimi tokius apdovanojimus.
Bet taip dirba ne tik ji, o visi tarptautinės scenos solistai. Kitaip tariant, daugiau kasi, daugiau ir nukasi (juokiasi).
– Pirmajame reportaže iš Dubajaus teiravausi solistų, kiek gi sveria jų lagaminai. O kokį jūs išsivešite?
– Iš Los Andželo atvažiavau su vienu lagaminu, sveriančiu 32 kg. Skridau 16 val. ir 30 min. be sustojimo, dabar gyvenu su 11 val. skirtumu. Labai bijojau, ar man užteks jėgų ir energijos dieną nemiegoti, nes tokia yra mūsų fiziologija. Bet dabar jaučiuosi labai laiminga, matydama visus, noriu, kad visi šeši mūsų pasirodymai būtų kaip įmanoma geresni. Aš nugalėjau „jetlagą“! Valio!
– O ką gi veikiate šiuo metu Los Andžele?
– Daugelis žmonių dar nežino, kur aš dingau. Šiuo metu gyvenu Los Andžele, Amerikoje, ir dirbu ten kūrybine prodiusere prie gigantiškų Holivudo projektų. Ką tik baigėme filmuoti dešimties dalių serialą „The Offer“ apie filmo „Krikštatėvis“ kūrimą, o dabar darbuojamės prie didelio veiksmo filmo „Ghosted“. Būdama 54-erių išėjau į visiškai kitą meno žanrą ir kitą mastelį. Neturiu tam žodžių.
Tai jokiu būdu nereiškia, kad „Vilnius City Opera“ užsidaro! Tą gali padaryti nebent Kongresų rūmai.
Pamenu, 2013 metais dalyvavau Dexterio (Dexteris Fletcheris yra režisierės sutuoktinis, žinomas kino kūrėjas – 15min) režisūriniame darbe prie nedidelio miuziklo „Sunshine on Leith“. Jau tada prodiuseriai norėjo mane kviesti bendradarbiauti, bet jaučiau – dar ne laikas. Dar reikėjo augti, kad šiame pasaulyje galėčiau ne gastroliuoti, bet konkuruoti. Net ir kuriant „Rocketman“ prisidėjau prie muzikinės dalies, tačiau norėjau išlikti anonime. Bandyti save, bet be atsakomybės.
Ilgą laiką nenorėjau dirbti su savo vyru, aš norėjau dirbti su talentingu režisieriumi. Laikas atėjo ir todėl įkūrėme savo prodiuserinę kompaniją „DXD Films“.
– Koks „Vilnius City Opera likimas“?
– Tai jokiu būdu nereiškia, kad „Vilnius City Opera“ užsidaro! Tą gali padaryti nebent Kongresų rūmai (juokiasi).
Pernai jaučiausi tarsi neturėdama svajonės, mat viską, ką galėjome, padarėme. Juk naujos koncertų salės patys tikrai nepastatysime, net neišgalim surasti daugiau finansinių galimybių, kad pastatytume didelę sceną vasarą lauke...
Tikiuosi, kad „Expo2020“ pažymės naują etapą, o darbas Holivude sukurs naujų kontaktų ir galimybių. Ir štai, gal netolimoje ateityje „Vilnius City Opera“ bent akimirksniui atsidurs Niujorke? Dar 2006 m. atvykusi iš ten teatralų delegacija buvo sužavėta „Bohemos“ ir kvietė atvykti, bet opera ne teatras – kur 25 žmones išvežti, o kur daugiau nei 150... Išlaukim.
