Eglė Grėbliauskaitė: Apie Tiesą (sufijų pasakėčia)

Vienas senis buvo labai teisingas. Jo žmonės klausė: „Kad tu toks teisingas, jei ji yra, papasakok, kaip atrodo ta Tiesa?“ Senis pagalvojo, kad iš tiesų ir pats jos nematęs, tad leidosi į kelionę ieškoti Tiesos.
Eglė Grėbliauskaitė
Eglė Grėbliauskaitė / Asmeninio archyvo nuotr.

Po ilgų blaškymųsi, taip ir neradęs Tiesos, jis užklydo į baisią pelkę. Šokinėjo nuo kupsto ant kupsto, paslydo, skendo, vos išsigelbėjęs mato – ant kelmo sėdi baisi, spuoguota, išsprogusiomis akimis, išklypusiais dantimis senė.

Klausia jis senės: „Kaip išeiti iš pelkyno?“, o ši jo klausia: „O kaip tu čia atklydai?“ „Va, jau daugelį metų ieškau Tiesos po pasaulį, niekur neradau, einu namo“. Čia senė ir sako: „Tai aš ir esu ta Tiesa, kurios tu ieškai“. Senis, netikėdamas savo akimis, suglumęs klausia Tiesos: „Kaip aš apie tave, tokią baisią, žmonėms papasakosiu?“ – „O tu truputį pameluok, pagražink, jei nori“, – nusišypsojo senė savo kreiva šypsena.

Visuomenės brandą rodo jos sugebėjimas stebėti ir vertinti save. Būtent meno kūriniai liudija juos sukūrusios visuomenės judėjimo kryptį ir ateities vizijas. Menas tarnauja kaip atminties apie laikmečius talpykla, padeda atsitraukti nuo išankstinių nuostatų ir iš dalies tampa edukacine priemone, leidžiančia mokytis iš praeities.

George’as Orwellas yra pasakęs, kad efektyviausias būdas sunaikinti žmones yra nesuteikti jiems galimybės suprasti savo istorijos. „Į šaltą mūrą atsitrenkus / Iš savo sapno pabudau“ yra dviejų dalių instaliacija, kuri remdamasi lietuvių poetės Salomėjos Nėries ir rašytojo Petro Cvirkos herojais, kalba apie menininko vaidmenį sovietų okupacijos metais ir kviečia apmąstyti to laiko situaciją, apsisprendimus, jų priežastis ir motyvus, reikšmę ir pasekmes šiuolaikinėje visuomenėje ir tokiu būdu sukurti aplinkybes išmokti istorijos pamokas.

Asmeninio archyvo nuotr./Salomėjos Neries portretas Pylimo ir Islandijos gatvių sankryžoje
Asmeninio archyvo nuotr./Salomėjos Neries portretas Pylimo ir Islandijos gatvių sankryžoje

Italų menininkas ir meno teoretikas Michelangelo Pistoletto teigė, kad „menininkas turi būti visur, ne tik galerijose ir muziejuose, bet ir kartu dalyvauti visuomeninėse veiklose. Menininkas turi būti minties rėmėjas įvairiose žmogaus gyvenimo srityse, visais lygmenimis, nuo sprendimų priėmimo iki vykdymo“. Jis įsivaizdavo menininką, kuris meno kalba dirba kartu su kitais šiuolaikinės visuomenės kūrėjais ir kurio darbai visuomenę papildo kūrybinėmis mintimis, kuris turi drąsos kurti nekonformistines vizijas, formuojančias visuomenės pasaulėžiūrą ir augimo kryptis.

Sovietų okupacijos metais meno poveikis buvo aiškiai suvokiamas ir „įdarbintas“ režimo. Tuometinė valdžia aiškiai suprato, kad menas, kaip pokyčių katalizatorius, gali būti naudojamas kritikuoti ir keisti asmenines, socialines ir politines visuomenės nuostatas režimui reikiama kryptimi.

Ne vienas aktyviai kuriančių to meto Lietuvos menininkų kūrinių tarnavo tuometinei ideologijai. Niekas dabar nepasakys, kurie iš jų ir kiek ilgai tikėjo šviesiu komunizmo rytojumi, kiek jų tapo konformistais karjeros ar materialinės gerovės sumetimais, o gal jie siekė išlikti gyvi arba išgelbėti savo artimuosius?

Bet kuriuo atveju niekas nenuginčys, kad menas turi unikalų gebėjimą pasiekti žmones giliai ir asmeniškai. Menas geba keisti tai, ką keisti sunkiausia – kultūrinę paradigmą. Sovietinis režimas aktyviai verbavo talentingiausius ir labiausiai pripažintus menininkus. Šie buvo to meto influenseriai, gebantys atrasti tiesius kelius į žmonių širdis, ir dėl to buvo labai vertinami režimo, negailėjusio jiems pripažinimo, materialios sėkmės ir taip dar labiau stiprinusio pasirinktųjų įtaką.

Ar menininkas atsakingas už tai, kaip ir kokiai ideologijai tarnauja jo kūriniai? Ar menininko vaidmuo apsiriboja meno kūrinio meistryste – „padarymu“? Gal būtent čia yra takoskyra tarp dailininko/amatininko ir menininko?

Šie terminai dažnai laikomi sinonimais, tačiau menininkas savo kūriniais kuria prasmę ir teiginius, ne tik dailius paveikslėlius. Būtent menininkai pasižymi radikalumu – jie pirmi pamato ir atspindi tai, kur link juda to meto visuomenė. Kiek svarbu, kad kuriant prasmes esmine ašimi išliktų tiesa – nekonformistinis požiūris ir tikėjimas tomis vertybėmis ir vizijomis, kurias menininkas deklaruoja? O gal jis – tik ideologinio režimo užsakymų vykdytojas?

Ar menininkas tuomet lieka tik dailininku? Ar tuomet jis nebeatsakingas? O gal tai jau nebe menas, o ideologijos įrankiai? Ar įrankių gamintojas atsakingas už tai, kad juos gamina, ir kam jie panaudojami? O gal jie klydo? Ar klydęs lieki atsakingas? Ar ne per įžūlu klausti? Klausti būdavo draudžiama sovietiniais laikais. O kaip dabar?

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Paminklas Petrui Cvirkai
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Paminklas Petrui Cvirkai

Tokius apmąstymus pirmiausia aktualizuoja tos pačios sovietinės istorijos nuosėdos. Ką su jomis daryti dabar? Apsisprendimai dėl apdainuotos ideologijos šiandien pasivijo ir Lietuvos kūrėjus. Ką daryti su Žaliojo tilto skulptūromis, ką ir kaip šiandien veikia Petro Cvirkos paminklas ir kokiomis spalvomis į meninį, istorinį ir politinį kontekstą įpaišyti Salomėją Nėrį?

Galima tik spėlioti, ką abu kūrėjai pasakytų šiandien, žvelgdami vienas kitam į akis skersai skubančio miesto užpildytos Pylimo/Pamėnkalnio gatvių sankryžos. „Cvirka tai Cvirka“, – pasigirsta vertinimų, „bet Salomėjos Nėries atvejis kitoks“. Koks?

Daugiametėje diskusijoje apie Žaliojo tilto skulptūrų likimą aršiausiai sprendžiami buvo du pagrindiniai klausimai: skulptūrų meninė vertė ir jų vaidmuo dabartinėje socialinėje-politinėje situacijoje. Tačiau šioje diskusijoje įžvelgiu ir kitą, man kaip menininkei aktualų, tačiau viešo diskurso vos vos labai atsargiai pradedamą liesti klausimą – paties menininko vaidmenį ir atsakomybę.

Ar jie turėjo pasirinkimą? Ar vietoje jų kiti nebūtų vis tiek sukūrę skulptūrų, poemų, spektaklių ir filmų? Ar tai lengvinanti aplinkybė? Ar masinė kolektyvizacija išmušė pradėk nuo savęs paradigmą? Ar ji tokia iš viso buvo? Ar aš, atsidūrusi tokioje situacijoje, išdrįsčiau pasielgti kitaip, net jei sąmoningai suvokčiau, ką darau? Kiekvienas galime susikurti atsakymą į šį klausimą sau pačiam, tačiau vis tiek, kol nesi realiai patekęs į panašią situaciją, bet koks samprotavimas ir deklaracijos liks spekuliatyvūs.

Beje, o kokios buvo tos situacijos? Ar, ir jei taip, tai kaip ir kodėl tai keičia atsakomybės klausimą? Šiandien ši tema kolegialiai nutylima, ypač vyresnės kartos, tos, kuri kaip niekas kitas tiksliai galėtų papasakoti. Klausti, pajutau, yra laikoma neetiška ir įžūlu. O kaip kitaip, jei neklausiant ir nediskutuojant, jaunajai kartai suvokti tokį reikšmingą daugelio likimams laikotarpį? Kaip šiandien menininkams ir kiekvienam piliečiui pasimokyti iš tos istorijos klaidų ir laimėjimų?

Irmanto Gelūno / 15min nuotr./Žaliojo tilto skulptūros
Irmanto Gelūno / 15min nuotr./Žaliojo tilto skulptūros

Sovietinė tema yra nemaloni, ir, deja, iki šiol (jau 28 metus!) dar nesame atsakę į posovietinei visuomenei kylančius klausimus. Kada būsime pasirengę ne nutylėti, naikinti ar slėpti istorijos liekanas, o pasidėję faktus ant stalo juos tiesiog priimsime kaip faktus, net jei jie nemalonūs ir kupini prieštaravimų?

Kada sugebėsime priimti tai, kad gyvenimas buvo, yra ir bus komplikuotas, ir nesistengsime bet kuria kaina paskirstyti istorijos įvykių į baltų ir juodų lentynų skyrius? Kada būsime pasirengę išmokti istorijos pamokas ir pagaliau eiti pirmyn?

Salomėjos Nėries vidurinę mokyklą lankiau 11 metų, joje mokiausi dar jos klestėjimo laikais, kai geriausių pedagogų ir Vilniaus grietinėlės vaikų kokteilis įskiepijo jos abiturientų charakteriuose nepalaužiamą kritinį mąstymą, autoritetų nepripažinimo ir premium „akių draskymo“ įgūdžius. Tų laikų Salamą pabaigusius iki šiol galima pagal tai atpažinti – pagal sunormintos daugumos suvokimą – kaip akiplėšas. Buvome Zojos Kosmodemjanskajos vardo būryje ar grandyje, nebepamenu, į kokius vienetus buvome suskirstyti.

Mūsų auklėtoja, matematikė Anna Atminovič, stropiai ruošdavo mūsų klasę kasmetiniam žygio ir dainos konkursui. Žygiuodavome po kelias valandas po pamokų ir skanduodavome tokiu tikslumu, kad nebūtume gėdos padarę jokiam totalitarinio režimo paradui. Buvome etatiniai pirmos vietos laimėtojai. Kas ta Zoja ir kokio režimo veikiami buvome panardinti į sovietinių didvyrių pliurzą, nelabai rūpėjo.

Tėvai sąmoningai daugeliui nekomentavo konteksto, pirmiausia savisaugos sumetimais, todėl netrukdė ir klasėse kabantys Lenino portretai, nes visa tai atrodė dėmesio nevertas informacinis triukšmas, kuris nei formavo nuomonės, nei traumavo. Salomėja Nėris, tarybinių laikų didvyrė, lydėjusi visus 11 metų, tapo natūralia mokyklinių laikų peizažo dalimi.

Kaip tik atvirkščiai – nepriklausomybės atkūrimo metais išmesti tarybinės istorijos vadovėliai suformavo dar didesnį atstumą ir atsparumą bet kokiam ideologiniam fonui. Su retomis išimtimis – buvome panardinti į saugų ideologinį miegą, o jei kas ir nemiegojo, apie tai negalima buvo kalbėtis, todėl atrodė, kad miega visi.

Asmeninio archyvo nuotr./Salomėjos Neries paminklas
Asmeninio archyvo nuotr./Salomėjos Neries paminklas

Maža pasakyti, kad Salomėja Nėris talentinga. Ji – geniali kūrėja – poetė, paliečianti giliausius širdies kampelius. Genialumas – aukso plunksna, aplenkdama racionalų protą, sminga tiesiai į širdį. Menas tuo ir ypatingas – savo paveikumu.

Menas susitapatina su ideologijos prasmėmis ją sustiprindamas – kūrėjas pajungia savo meno jėgą ideologijos kovai. Kuo galingesnį ginklą turi, tuo ištarto žodžio jėga didesnė, todėl talentas tik dar labiau sustiprina menininko kūrybos poveikį. Ar menininkas atsakingas už tai, kokiai ideologijai tarnauja jo kūryba?

Šiandien dėl Salomėjos Nėries verda diskusijos. Taip norisi vieniems išteisinti, kitiems – įrodyti jos kaltes. Tačiau niekas negali žinoti, ką ji galvojo ir jautė iš tikrųjų, mes ją pažįstame tik tiek, kiek turime duomenų apie jos, kaip personažo, gyvenimą, nepažinodami už jo gyvenusio žmogaus. Niekas neturi teisės įdėti savo žodžių ir nuomonės į jos lūpas. Turime gerbti jos apsisprendimą. Sovietiniai eilėraščiai bado akis? Cenzūruoti jos kūrybą?

Nejaugi esame dar tiek nebrandūs, kad nesugebėtume pamatyti ją visą – dramatiško ir prieštaringo likimo menininkę, heroję, kurios likimo pagrindu galime apmąstyti taip skausmingai palietusį kiekvieno šalies gyventojo likimą. O tiems, kas vis dėlto nori sužinoti, kaip buvo, Salomėja Nėris savo žodžiais pati atsako 1935 metų autobiografijoje: „nemėgstu apie save kalbėti. Nenoriu tenkinti miesčioniškos minios smalsumo /.../. Kūryba – pavojingas kalnų takas į ateitį, kuriuo tegali pereiti blaivios galvos ir plieninės valios. Kūrėjas, man rodos, turi sukurti savąjį kelią – bedugnės pakraščiu.“

Kur kas svarbiau, kokioje visuomenėje gyvename šiandien. Kaip šiandien reaguojame į Salomėjos Nėries personažą? Kaip mes būsime vertinami po 20 metų, gal šiandien darome klaidų, apie kurias nesusimąstome? Kaip įamžinti šiandien dienos pasirinkimus, kad jie būtų gerbiami ir neiškraipomi ateityje? Belieka tikėtis, kad grėsminga dabartinė geopolitinė dėlionė nesukurs panašių aplinkybių mums, jau XXI amžiuje, susidurti su apsisprendimais, su kuriais susidūrė to meto visuomenė.

Salomėjos Nėries atvejis šiandien mums suteikia progą mąstyti, kalbėti apie pagarbą sau ir kitam, apsisprendimo laisvę, toleranciją, baimę ir drąsą, laisvę ir jos kainą, bei gebėjimą reflektuoti – brandžios visuomenės pagrindą.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų
Reklama
Išskirtinės „Lidl“ ir „Maisto banko“ kalėdinės akcijos metu buvo paaukota produktų už daugiau nei 75 tūkst. eurų
Akiratyje – žiniasklaida: tradicinės žiniasklaidos ateitis