Beje, aš dirbu Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje, todėl dešimtuke nėra nieko, kas pas mus (muziejuje yra vienuolika padalinių) įvyko šiais metais Lietuvoje, Italijoje ir Prancūzijoje. O visa kita – yra. Įvykius sudėliojau ne gerumo, o abėcėlės tvarka.
Atlaidai
Jei man būtų tekę kiekvienais metais rašyti metinius kultūrinius topus, aš kiekvienais metais į sąrašą įtraukčiau šiuolaikinės muzikos festivalį „Gaida“. Žinoma, tas „kiekvienais metais“ nėra labai stabilus – pirmųjų festivalių neklausiau (nelabai ir žinojau, kad toks yra), o ir vėliau buvo vienas kitas ruduo be „Gaidos“. Bet festivalio atveju įvykio asmeninis fiksavimas visiškai nesvarbus – „Gaidą“ į svarbiausius sąrašus įtraukiu dėl tos (ir tokios) muzikos klausytojų, kurie kiekvienais metais susiorganizuoja bendraminčių (bendraklausių?) atlaidus. Šiandien, pavyzdžiui, „Gaida“ yra vienintelė vieta pasaulyje su koncertais (ne visais), kuriuose publika neatsistoja plodama. Nepamirštama ir ateityje išnyksianti patirtis.
Dilogija
Manto Adomėno „Monetos ir labirinto“ antra dalis pasirodė metų pradžioje, susirinko visus pagyrimus (nelabai įsivaizduoju peikimo priežasčių), bet į metų pabaigoje sudaromus geriausių topus dėl laiko atstumo jau gali ir nebepatekti. Prisipažinsiu, ir į maniškį būtų nepatekęs, jei ne skaitytojai, kuriems per anas Kalėdas padovanojau pirmus dilogijos tomus. Jie visi manęs paklausė (vieni aptakiai ir žaismingai, o kiti – tiesiai), ar sulauks iš manęs antro dilogijos tomo per šias Kalėdas. Ir tuomet aš prisiminiau, koks tai geras romanas.
Drifts
Mano draugo (tai visiškai nekenkia deklaruotam objektyvumui, bet pranešti nepakenks) Lino Jablonskio piešiniai mane pritrenkia kaskart pamačius jų naują pluoštą (pamatau juos gana dažnai) ir, tuo pačiu, tie pamatymai sukelia neįvykusio galeristo nerimą – juos juk būtina rodyti ir pardavinėti. Šiais metais mano nerimą kompensavo „Drifts“ galerija, surengusi Jablonskio parodą ir vėl parodžiusi, kad Vilniuje vėl atsirado lyg ir išnykusi galerijų rūšis, kuriose rodomas geras menas su akivaizdžia to meno nusipirkimo galimybe.
Klaipėda
Kai Klaipėdoje pradėjo statyti naują Muzikinį teatrą, aš radau šalia statybvietės stovinčio namo aukštai pakylančius laiptelius į juridinę kontorą ir nuo jų viršaus stebėdavau, kaip juda statybos, pasvarstydamas ir pasijaudindamas, ar viskas pasiseks. Pasisekė viskas, mieste atsirado nuolatinės ir intensyvios traukos vieta, su didžiausia, per tris aukštus, kavine Lietuvoje. Kol kas ten pamačiau vieną spektaklį, Žako Offenbacho operetę „Orfėjas pragare“ (ta, su kankanu) ir labai nustebau (mes, nedasilavinę, nustembame dažnai), kad XIX a. feljetoninė kultūra tobulai harmonizuojasi su mūsiškiu post-postmodernizmu.
Kutavičius
Į Panevėžio Muzikinį teatrą važiavome žiūrėti legendinės Broniaus Kutavičiaus operos-poemos „Strazdas – žalias paukštis“, pagal Sigito Gedos poemą „Strazdas“. Premjera įvyko 2023 pabaigoje, todėl lengvai patenka į 2024 m. sąrašą. Pirmą kartą režisierius Jonas Vaitkus operą pastatė 1980 m. Kauno dramos teatre, o 1990 m. spektaklio pagrindu sukurtas filmas, galima pažiūrėti štai čia, bet tai nėra sceninio varianto atitikmuo, o panevėžiečiai ir Jonas Vaitkus spektaklį atkūrė meistriškai.
Sesės
Kad filmas „Sesės“ man patiks, supratau pamatęs pirmus jo kadrus, kuriuos dabar jau pamiršau, bet gerai atsimenu savo pasipūtimą dėl kinematografinio pastabumo. „Sesių“ siužetinė arka piką pasiekia šokančių seserų epizode, kuris vėliau pakartojamas dar kartą, bet ne kaip mechaninis flešbekas, o kaip nauja realybė, gal net neįvykusi realybė, nes šokį lydinti daina buvo jau kita. Šitas realybės stumtelėjimas filmą paverčia nepaprastai retu reiškiniu – vos apčiuopiama fantastika, kurią aš sugebėjau pamatyti be paaiškinimų. Man tai nedažnai atsitinka.
Stadionas
Kaip ir visi, žinau Jessicos Shy dainas („Nieko nieko“!), bet šios patirties neužtenka, kad tapčiau dainininkės kūrybos žinovu, todėl gal net 2023 metais pamatęs plakatus, kviečiančius į 2024 metais vyksiantį koncertą Kauno stadione, šiaip, neutraliai, pasidžiaugiau. Viskas pasikeitė, kai keli bičiuliai, dalyvavę muzikos industrijos renginyje Taline, papasakojo apie estų reakciją į Jessicos Shy koncerto sėkmę – jie rovėsi iš pavydo plaukus ir negalėjo patikėti, kad Lietuvoje vietinis atlikėjas gali surinkti stadioninę auditoriją. O jei estai mums pavydi, tai automatiškai patenka į geriausiųjų įvykių sąrašus.
ŠMC
Tai buvo ŠMC metai, kuriuose tilpo ir naujo padalinio, Sapiegų rūmų atidarymas, ir pagrindinės būstinės rekonstrukcijos pabaiga. Abu absoliučiai pozityvūs dalykai buvo paženklinti dviem parodom – „Užuovėja“ Sapiegose (veiks iki gruodžio 31 d.) ir 15-ąja Baltijos trienale ŠMC (veiks iki sausio 12 d.), kurios man dėkingai suteikė dar nepatirtą jausmą – būsimos nostalgijos nuojautą. Aš lažinuosi, kad po kelerių metų, apsupti dabar dar tebesiformuojančio, o netolimoje ateityje naujuoju pavadinsiamu efektingo, triukinio (tai nėra blogai) meno, mes pasiilgsime melancholiško grakštumo, kai viename salės kampe retkarčiais sumirga nematoma juostelė, o kitame skambteli išpuoselėtas garsas.
Vagneris
Į Cėsį važiavom klausytis Richardo Vagnerio „Dievų žūties“, Nibellungų žiedo tetralogijos finalo (koncertinio pastatymo). Vagnerio opera, Latvijos nacionalinis simfoninis orkestras, dirigentas Tarmo Peltokoski ir Cesio koncertų salė buvo pagrindiniai kelionės tikslai, bet miestelyje atsiradom gana anksti ir aš spėjau jį apvaikščioti. Bevaikščiodamas baisiai pavydėjau, kad latviai turi tokį šaunų miestelį – su kalniukais, pilimi, vokišku parku, tankiu senamiesčiu, su kavinėmis ir koncertų sale. Pasibaigus pritrenkiančiai šešių valandų operai, salė neužsidarė – visi šen bei ten vaikštinėjo, kavinė veikė, cesiečiai pramogavo, aš pavydėjau dar labiau ir šitą pavydo Cėsiui užkratą pradėjau skleisti sugrįžęs, kol nenuvažiavau į Biržus, kuriuose buvo lygiai taip pat šaunu, kaip ir Cėsyje (na, minus koncertų salė. Ir minus Vagneris) ir supratau, kad sena lietuvių patarlė „Negirk Cėsio be nuvažiavimo į Biržus“ nemeluoja.
Žemaitė
Žemaitės skveras šalia Gedimino prospekto buvo viena iš tų jaukiai aptriušusių viešų Vilniaus vietų, kurioms aiškiai reikėjo remonto – kai kas ten buvo aplūžę, pabyrėję ir pristatyta šio bei to nereikalingo. Rudeniop prasidėjus tvarkymo darbams, pradėjau įprastai bijoti savivaldybės žmonių rekonstrukcinio entuziazmo ir jų naudojamos perteklinio retrodekoratyvumo (yra precedentų!) taktikos. Be reikalo bijojau! Skveras buvo sutvarkytas virtuoziškai, paliekant atmosferą ir ištaisant ilgo funkcionavimo metais atsiradusias klaidas. Na, kad ir nuodingų rytietiškų spalvų žaidimo aikštelės įrangą pakeičiant normalaus dizaino prietaisais. Gero dizaino žaislai išugdo gerus dizaino vartotojus.
