Gremėzdišką pavyzdį su boksu (nelengvai) sugalvojau socialinių tinklų sraute vėl pamatęs vis išnyrančią nuotrauką – ant daugiabučio kieme pastatyto raudonplyčio šiluminio mazgo (turbūt jau neveikiančio) šoninio fasado, per visą jo nelabai didelį aukštį, dažytojo voleliu išraitytas veidmainiškas ir nekorektiškas klausimas „Kur man piešti“. Klaustukas pripieštas jau kita ranka ir kitokiu, neproporcingai bjauriai, plonu teptuku.
Metafora apie legalias muštynes salėje sufleruoja šaunų atsakymą sienų dažytojui-klausinėtojui – piešimo vieta prasideda raštinės reikmenų parduotuvėje, kur reikia nusipirkti pieštuką ir bloknotą, arba kreidelių ir dairytis tinkamo šaligatvio. Na, o aerozolinių dažų purškimas ant svetimos sienos (su savomis sienomis irgi ne viskas paprasta) yra toks pats nusikaltimas, kaip ir žmonių mušimas be jų sutikimo (visų atsiprašau už smulkmenišką asociatyvinės grandinės išaiškinimą).
Deklaravus savo pažiūras į grafičius ir jų darytojus, verta prisiminti šito pranešimo priežastį. Vilniaus – ir miesto gyventojų, ir savivaldos – santykis su dažymo nusikaltėliais turi gana ilgą, nuolat besitransformuojančią istoriją – prasidėjusią abejingu bejėgiškumu, ėjusią per sąlyginai agresyvias bendruomenės iniciatyvas iš vienos pusės ir derybas su vandalais ir juos ginančiais akademiniais aktyvistais iš kitos. Galiausiai visa tai priėjo iki institucinės konfrontacijos, prasidėjusios šios vasaros pabaigoje, kai savivaldybė paskelbė apie stipriai, keleriopai išaugusį biudžetą kovai su grafičiais.
Vilniaus – ir miesto gyventojų, ir savivaldos – santykis su dažymo nusikaltėliais turi gana ilgą, nuolat besitransformuojančią istoriją.
Šios naujienos aktualumą vis pakursto papildomi pranešimai – rugsėjį miestas nusipirko privataus sekimo paslaugą – sekliai turėjo stebėti Bernardinų gatvėje daromus pažeidimus ir išsiaiškinti nusikaltėlius, o lapkričio pradžioje Vilniaus merui buvo paaiškinta, kad jo cituota „Sudaužytų langų“ teorija (ji skelbia, kad toje vietoje, kur yra išdaužtas ir mikliai nesutvarkytas langas, greitai išdaužys ir kitus, kartu išdaužydami viską, taip pat ir gyventojų galvas) yra neteisinga.
Na, tai nėra korektiškas priekaištas. „Sudaužytų langų“ teoriją eksperimentais ir statistiniais duomenimis tikrino daug mokslininkų, vieniems ji nepasitvirtino, kitiems – dar ir kaip pasitvirtino. Pavyzdžiui, 2007 ir 2008 metais elgesio psichologijos tyrinėtojas dr. Keesas Keizeris su bendradarbiais iš Groningeno (Nyderlandai) universiteto atliko šešis kontroliuojamus eksperimentus, siekdami nustatyti, ar matoma netvarka (pvz., grafičiai ar šiukšlės) daro poveikį elgesiui, o gautus duomenis publikavo žurnale „Science“ (turintys prenumeratą gali jį paskaityti). Straipsnio santraukoje pateikiama išvada: „... mes nustatėme, kad žmonės, pastebėję, jog kiti jau pažeidė tam tikrą socialinę normą ar teisėtą taisyklę, yra labiau linkę patys pažeisti tas normas ar taisykles, todėl netvarka plinta.“
Kaip viskas vyko? Vieną eksperimentą mokslininkai atliko gatvėje, prie namo sienos, kur Groningeno gyventojai, važiuodami apsipirkti, stato dviračius. Ant tos sienos tyrėjai pakabino ryškiaspalvį, į akis krentantį ženklą, draudžiantį piešti ant sienų. Eksperimento pradžioje siena buvo švari. Eksperimentatoriai ant kiekvieno prie sienos palikto dviračio (iš viso tokių buvo 77 vnt.) vairo užmaudavo reklaminę skrajutę su užrašu „Linkime visiems linksmų švenčių!“ ir neegzistuojančios sporto prekių parduotuvės logotipu ir pasislėpę, stebėjo dviratininkų elgesį.
Gatvėje nebuvo jokių šiukšliadėžių, todėl skrajutę radęs žmogus turėjo tris galimybes: numesti reklamą ant žemės, perkabinti ją ant kito dviračio arba pasiimti su savimi ir išmesti vėliau. Pirmieji du variantai buvo vertinami kaip priimtų normų pažeidimas, o trečiasis – kaip jų laikymasis. Iš 77-ių dviratininkų normas pažeidė tik 25 (arba 32 proc.).
Vienas normų pažeidimas, grafičiai, yra svarbus trigeris, provokuojantis žmones pažeisti kitą visuotinai priimtą taisyklę – nemėtyti šiukšlių gatvėje.
Vėliau eksperimentas buvo pakartotas tomis pačiomis sąlygomis (toks pat oras ir paros laikas), pašalinus grafičių draudimo ženklą, užpaišant sieną grafičiais. Šį kartą šiukšlino 53 žmonės iš 77 (arba 69 proc.). Statistiškai tai labai reikšmingas skirtumas, įrodantis, kad vienas normų pažeidimas, grafičiai, yra svarbus trigeris, provokuojantis žmones pažeisti kitą visuotinai priimtą taisyklę – nemėtyti šiukšlių gatvėje.
Būtent tokį elgesio pokytį rodė ir visi kiti eksperimentai – penktas ir šeštas pademonstravo, kad grafičiai žmones provokuoja net ir smulkioms vagystėms, o nuo jų lieka tik keli žingsniai, kad metaforinis klausimas „Kur man duoti į galvą“ taptų jau nebekvestionuojama realybe. Žodžiu, pirminė „Sudaužytų langų“ teorija nėra mokslinė, bet mokslas (ir bet kurio miesto gyventojų patirtis) rodo, kad realybėje ji veikia puikiai.
Taigi, atrodytų, kad mieste grafičiams vietos nėra, bet aš atradau dvi situacijas, kai nelegalus sienų vandalizavimas turi teisę egzistuoti. Apie tai – po savaitės.
