Na, o pridėjus subjektyvaus ir objektyvaus vertinimo kriterijus, viskas išskaidrėja iki visiems priimtino žvilgsnio – štai, pavyzdžiui, ėmė ir atsirado man labai geras mažas pasikeitimas mieste.
Mano rytinėje ėjimo rutinoje keliolika metų buvo labai įtempta ir erzinanti kelio atkarpa, prasidedanti Tilto ir Vilniaus gatvių sankryžoje. Jei aš sąžiningai laukiu žalios šviesos (taip darau visada, nes kadaise toje vietoje gavau 10 litų baudą), jai užsidegus turiu ypatingai greitai eiti (turintys savigarbos pėstieji niekada nebėga, ar, neduok Dieve, tursena), kad pataikyčiau ant žalios prie Žaliojo tilto, o patekęs ant tilto, turiu dar greičiau žingsniuoti ir bent per geltoną kirsti Kalvarijų gatvę. Toliau jau ramu.
Taigi, bet koks incidentas – lėtai ir sunkiai į posūkį telpantis troleibusas, plikledis, šaligatvį blokuojanti žioplų turistų grupė (šituos pridedu dėl pavyzdžių skaičiaus. Niekada nemačiau darbo dienos ryte jokio turisto ant Žaliojo tilto, jau nekalbant apie jų grupę) maršruto tempą sugadina, ir man tenka neapsakomai ilgai laukti naujai užsidegsiančių žalių šviesoforo šviesų.
Niekada neegzistavusi galimybė pereiti gatvę keliolika sekundžių anksčiau leido isterišką atkarpą įveikti lengvai ir sklandžiai!
Vieną tokį rytą, prieš maždaug du metus, stovėjau, laukdamas leidimo kirsti gatvę, priešais tiltą, kai staiga automobiliams posūkį dešinėn leidžianti rodyklė ėmė ir užgeso gerokai greičiau, nei įprastai, o man užsidegė žalias žmogeliukas. „Koks malonus eismo sutrikimas“, pagalvojau. Niekada neegzistavusi galimybė pereiti gatvę keliolika sekundžių anksčiau leido isterišką atkarpą įveikti lengvai ir sklandžiai! Po kelių dienų, supratęs, kad tai ne šviesoforo sutrikimas, o sąmoningai suprogramuota būsena, nuoširdžiai mintyse padėkojau anoniminiam geradariui, empatiškam transporto skyriaus specialistui ar specialistei ir tą padėką kartoju iki šiol, kiekvieną rytą. Tai ir yra tai, ką aš vadinu mažu ir geru miesto pasikeitimu.
O vasarą įvyko niekieno nepastebėtas didžiulis geras pasikeitimas (čia nėra sarkazmo) miesto dizaino istorijoje – Vilniaus viešojo transporto stotelėse atsirado naujos viešojo transporto schemos. Vilnietiško transporto schemų istorija nėra ilga – stotelėse nieko nebuvo iki 2013 m., kai atsirado pirmosios geografinio schemos, nupieštos naudojant geografinį metodą, ant realaus miesto žemėlapio uždedant autobusų ir troleibusų maršrutų tinklą. Tai senovinė ir labai nepatogi vartotojui transporto schema.
Šį informavimo būdą 1931 m. (pirmą kartą panaudotos Londono metro) pakeitė diagraminės schemos, nepririštos prie fizinio miesto, topologiškai parodančios kryptis, o maršrutų linijos piešiamos supaprastintai, stačiai, horizontaliai arba pakreiptos 45 laipsnių kampu. Būtent tokias schemas (galima pažiūrėti savivaldybės tinklapyje) dabar ir nagrinėja transporto laukiantys vilniečiai.
Šią akimirką tiesiog girdžiu, kaip vienas-kitas teksto skaitytojas man sako, kad išmaniųjų telefonų ir puikių transporto programėlių laikais niekas jokiomis, net geriausiomis, stotelių schemomis nebesinaudoja. Ir jie būtų tik iš dalies, maždaug 40 procentų, teisūs. Aš atlikau nedidelę apklausą, savo respondentų (vilnietės ir vilniečiai, nuo 22 iki 58 metų) paklausdamas: „Jei jūs atsirastumėte nepažįstamo Vilniaus rajono stotelėje, kur ieškotumėte pradinės informacijos – popierinėje transporto schemoje ar telefone?“. Ir būtent 60 proc. respondentų pasakė, kad pirmą žvilgsnį mestų į šalia kabančią schemą, o vėliau elgtųsi pagal situaciją“. Keli dar pridėjo, kad schemos jiems ypač naudingos, atsiradus kituose miestuose, nes jos padeda greičiau priimti sprendimus nežinomoje aplinkoje.
Jei jūs atsirastumėte nepažįstamo Vilniaus rajono stotelėje, kur ieškotumėte pradinės informacijos – popierinėje transporto schemoje ar telefone?
Aš dar pridurčiau, kad geras žemėlapis, šalia funkcionalumo, yra ir puikus urbanistinio dizaino elementas, akivaizdžiai parodantis miesto estetinio jausmo lygį.
Žinoma, net ir tokioje pozityvioje atmosferoje atsiranda paburbėjimo galimybių. Dabar, Vilniui įžengus į diagraminio transporto žemėlapiavimo stadiją, verta ištaisyti seną klaidą – ir senosios, ir naujosios schemos stotelėse pakabintos ten, kur įrengti suoliukai. Jei ant jų kas nors sėdi (dažniausiai sėdi), panagrinėti schemos neįmanoma. O patraukus jų eksponavimą žingsniu į šoną, ten, kur nėra suoliukų, problema dingsta. Specialiai pažiūrėjau, kaip transporto žemėlapiai pakabinti kitur, kad ir Helsinkyje, kurio stotelės beveik tokios pačios kaip Vilniuje – kabo ten, kur nėra suoliukų. Beje, Vilniaus stotelės neturi helsinkiško apšvietimo, todėl mūsų žemėlapiai temstant praranda funkcionalumą, kuris, nors ir tūkstantį kartų efektyvesnis nei buvusių schemų, vis dar tebėra nelengvai perskaitomas.
Vilniaus stotelės neturi helsinkiško apšvietimo, todėl mūsų žemėlapiai temstant praranda funkcionalumą, kuris, nors ir tūkstantį kartų efektyvesnis nei buvusių schemų, vis dar tebėra nelengvai perskaitomas.
Šitaip, per funkcionalumą, susiformuoja visikai aiškūs ateities planai – panaudojus britišką patirtų iš 1931 metų, reikia įdiegti ir naujesnį tų pačių britų išradimą – voratinklio metodą žemėlapiuose. Londone jis atsirado 2002 metais ir yra skirtas antžeminiam visuomeniniam transportui. Nors Vilnius nėra tiek gigantiškas, kokia yra JK sostinė, bet mūsiškė, trijų rūšių autobusų ir troleibusų, transporto sistema nėra maža, ir ji nebetelpa į lengvai suvokiamą ir patogiai vartojamą schemą. Britai šią bėdai spręsti sukūrė prie lokalių teritorijų pririštų žemėlapių sistemą, kuriose rodomi pro šias teritorijas einantys maršrutai. Lokalios schemos, kaip voratinklių gijos, jungiasi viena su kita visame mieste.
Kaip šitas metodas atrodytų Vilniaus realybėje? Pavyzdžiui, visiems žinomoje, intensyvaus tranzito, stotelėje „Žaliasis tiltas“? Ten, lokalioje voratinklinėje schemoje, būtų nupieštos dviejų greitųjų autobusų, šešių paprastų autobusų ir trijų troleibusų linijos – lengva! Aišku! Greita!
Net man, vietiniam, jos būtų naudingos, nes aš vis pamirštu, kaip važiuoja dvyliktas troleibusas – pro Kudirką ar per Lukiškes?
