Tai du esė rinkinius „Kitas pasaulis“ ir „Privati teritorija“ išleidęs palangiškis rašytojas laiko vienu iš svarbiausių šio žanro kūrėjų nuopelnų.
„Lietuviškoji eseistikos mokykla – tokia nepanaši į rusiškąją, lenkiškąją ar angliškąją – tikrai egzistuoja, ji, mano galva, atliko titanišką darbą – reabilitavo privatumą ir intymumą, kurie sovietmečio raštijoje buvo beveik neįsivaizduojami“, – BNS sakė menininkas.
„Daugelis eseizmo strategijų persikrausto į prozą, kaip ir patys eseistai – turiu omeny Giedrą Radvilavičiūtę, Kęstutį Navaką ir kitus. Taip atgimsta „mažieji žanrai“, kurie nuolatinių gyvenimo įtampų nualintiems skaitytojams virsta tiesiog dvasios atgaivos oazėmis“, – teigė jis.
Už žaismingos ir ironiškos eseistikos būtį pasaulyje, už sakinio eleganciją Nacionaline premija apdovanoto R.Rastausko nuomone, ši premija reiškia visų Nepriklausomybės metų eseistų įvertinimą.
„Svarūs apdovanojimai gali virsti vėju burėse, o gali ir svarmenimis ant kojų, rašytojo atveju – rankų. Tad išmintingiausia būtų jų tiesiog nepastebėti. Kita vertus, premiją priimu ir kaip visos pastarųjų dviejų dešimtmečių lietuvių eseistikos įvertinimą“, – kalbėjo rašytojas.
Savo svarbiausiu darbu jis laiko esė rinktinę „Kitas pasaulis“ ir dar niekieno nepastatytą pjesę „Bermudų trikampis“.
Eilėraščių rinkinius „Albumas“, „Tinginio raudos“, „Aktorius pasitraukia“, „Metimas“ išleidęs autorius, paklaustas apie eilėraščio reikšmę šiandien, sako, kad „tikroji poezija visada yra saujelės absoliučia literatūrine klausa pasižyminčiųjų garbės reikalas“.
Prisiminus, kaip gyveno R.Gavelis, J.Kunčinas ar G.Beresnevičius, apima klaikus įniršis, – tvirtina R.Rastauskas.Visos lietuvių literatūros kontekste R.Rastauskas įdomiausiais autoriais įvardijo kolegas rašytojus Aidą Marčėną, Kęstutį Navaką, Herkų Kunčių, Marių Ivaškevičių.
„Kartais eretiškai pagalvoju, kad lietuvių literatūrą su labai retomis išimtimis (M.Ivaškevičius, H.Kunčius, A.Marčėnas, K.Navakas) kuria mėgėjai laisvu nuo kitų užsiėmimų laiku. Štai tos išimtys, ko gero, ir būtų įdomiausios. Tačiau abejoju, ar bibliotekų statistika patvirtintų mano nuomonę“, – svarstė jis.
Rašytojas sutinka, kad Lietuvoje literatūros kūrėjams ir jos sklaidai skiriama nepakankamai dėmesio, palyginti su klestinčiomis šalimis, tokiomis kaip Vokietija ar Skandinavija.
„Prisiminus, kaip gyveno R.Gavelis, J.Kunčinas ar G.Beresnevičius, apima klaikus įniršis. Tačiau pažvelgus į knygynų lentynas ar leidyklų suvestines, kartais sukirba „piromaniškas“ noras tam tikrą tos produkcijos dalį paleisti plėnimis“, – teigė jis.
Be literatūros ir dramaturgijos, taip pat šiuolaikinį tarpdisciplininį meną kuriantis R.Rastauskas sako, kad ši veikla jam ne mažiau svarbi.
„Skaitymo performansai, kuriems nūnai skiriu nemažai jėgų, man ne mažiau svarbūs nei rašytiniai tekstai. Čia raktinis žodis – paveikumas. Kaip paveikti suvokėją sykiu išliekant santūriam ir mąsliam? Štai užduotis! Nors ir nemėgstu daugybės smurto ar beprotybės apraiškų mene, bet kai kuriuos savo sveikata ar net gyvybe rizikuojančius kūrėjus visada gerbiau ir vertinau. Ir ne tik už drąsą“, – tvirtina kūrėjas.
1954 metais gimęs R.Rastauskas turi filologo išsilavinimą, yra Klaipėdos universiteto (KU) docentas.
Jis iki šiol apdovanotas Kultūros ministerijos premija už aktualiausius ir ryškiausius publicistinius kūrinius kultūros temomis, Prezidento atminimo ženklu už asmeninį indėlį plėtojant Lietuvos transatlantinius ryšius bei Lietuvos pakvietimo į NATO proga, I.Simonaitytės premija, Lietuvos literatūros ir tautosakos instituto premija už kūrybiškiausią metų knygą, Kultūros ministerijos stipendija, KLASCO premija už meninę veiklą.
Nacionalinės kultūros ir meno premijos bus įteiktos vasario 16-ąją Prezidentūroje.