Fenomenalioji neregė pianistė Silvija: „Girdint kitų abejones, norėjau siekti dar daugiau“

Silvija Beatričė Petkevičiūtė (24 m.) yra neregė muzikantė, kuri jau atsiėmė savo du magistro diplomus Vytauto Didžiojo universitete ir studijas tęs toliau – mokysis groti akordeonu. Jos muzikos kelio pradžia – ypatinga. Pirmąjį kūrinį Silvija sukūrė būdama ketverių! Su 15min skaitytojais pianistė pasidalino savąja istorija ir gyvenimo etapu, kurį prisimins dar ilgai.
Neregė pianistė Silvija Beatričė
Neregė pianistė Silvija Beatričė / Teodoro Biliūno / BNS nuotr.

Nuo šių metų rudens Silvija pradės studijuoti akordeono specialybę.

„Praeitą savaitę išlaikiau stojamąjį egzaminą, gavau gerus rezultatus, tai net nereikia laukti papildomo „LAMA BPO“ laiško, žinau, kad tikrai būsiu įstojusi, nes balai gana aukšti“, – džiaugėsi pašnekovė.

Naujam instrumentui įvaldyti reikės skirti laiko ir pastangų, vis dėlto, Silviją neramina tai, kad groti akordeonu ji muzikos mokykloje nesimokė. Vis dėlto, dėl kūrinių ir repertuarų panašumo su fortepijonu Silvija jaučiasi drąsiau.

Muziką laiko pašaukimu

Jau būdama trejų Silvija žinojo, kad nori būti pianiste. Tokio amžiaus vaikui yra itin neįprasta turėti potraukį grojimui, specifiškai fortepijonui. Šį reiškinį galima pavadinti fenomenu.

Pasakyti žodžiai nebuvo tušti, kadangi, būdama vaikas, Silvija sėdo prie pianino ir pradėjo jungti jai gražius garsus. Tokia veikla išsivystė į kūrinį, sukurtą sulaukus vos ketverių.

Jau būdama trejų Silvija žinojo, kad nori būti pianiste.

„Kai paklausai, tai nevaikiškas kūrinys“, – iš laiko perspektyvos įvertino Silvija.

Pirmąjį savo kūrinį pašnekovė prisimena iki šių dienų.

Noro groti nesustabdė ir kitų abejonės. Muzikos mokyklos valdžia mokytojai siūlė Silvijai rinktis dainavimo mokslus. Esant tokioms aplinkybėms, merginai tik sustiprėjo poreikis dainavimą pasilikti kaip gretutinę specialybę, fortepijonas buvo prioritetas.

Teodoro Biliūno / BNS nuotr./Neregė pianistė Silvija Beatričė
Teodoro Biliūno / BNS nuotr./Neregė pianistė Silvija Beatričė

Mėgsta dirbti viena

Pokalbio metu pašnekovė užsiminė apie priimtiną darbo specifiką – geriau darbuotis ir muzikuoti vienai. Noras dirbti savarankiškai išryškėjo jau mokykloje, kai mokytojai užduodavo komandines užduotis. Jos teigimu, negalėjimas atsakyti už kitą žmogų kelia stresą.

Tokio pačio darbo pobūdžio Silvija laikosi ir muzikos srityje: „Galbūt todėl, kad aš, labai grubiai tariant, savanaudė, na, o labai paprastai, logiškai mąstant, visąlaik mėgdavau dirbti atskirai, vengdavau ir fortepijono dueto, kai grojama keturiomis rankomis, nes, visų pirma, man tai atrodydavo intymu, o antra, tu turi labai pažinoti tą žmogų su kuriuo groji, pasitikėti juo, prisiimti už jį didžiulę atsakomybę scenoje kaip už pačią save: kad jis tikrai mokysis, kad jis tikrai pagros, kad jam rūpi, kad jis ruošiasi, kad jis tai padarys.“

Suklydus vienam – atsakomybė krenta abiem.

Vis dėlto, šiuo metu Silvija turi scenos partnerį duetams, kuriuo pasitiki, bet tam, jog tai įvyktų, turėjo praeiti ne vieneri metai.

Kūrinius diktuodavo dėstytojai

Kol nebuvo gautas finansavimas audionatų projektui, iš kurių Silvija mokosi šiandien, kūrinių įsiminimas buvo sudėtingesnis procesas. Iki trečio kurso viskas vyko kitaip.

„Dėstytojai dirbo kruviną darbą – sėdėdavo ir diktuodavo man natas“, – prisiminė Silvija.

Ji pastebi, kad yra dėstytojų, kurie galvoja, kad nemoka dirbti su neregiais, tačiau jie tiesiog bijo. Anot pašnekovės, čia nieko nėra stebuklingo ar kažko keisto. Tereikia bendravimo, tarpusavio supratimo ir komunikacijos, išsiaiškinti kiekvieno galimybes, mokymosi technikas.

„Tai gali kiekvienas, dirbantis mūsų akademijoje. Neįsivaizduoju nė vieno dėstytojo, kuris nemokėtų, jeigu tiesiog labiau pasitikėtų savimi, paprasčiausiai pasakytų sau – „aš galiu“, – patikino Silvija.

Pasak jos, svarbu prisiminti, kad kiekvieno neregio situacija yra labai individuali, todėl svarbu tą konkrečią situaciją suprasti ir visus procesus aiškiai iškomunikuoti.

Paklausykite, kaip Silvija groja Zitos Bružaitės kūrinį „Bangos“:

VIDEO: Neregė pianistė Silvija Beatričė

Silvijos nuomone, nėra poreikio steigti muzikos mokyklas neregiams, tam, kad tokie žmonės galėtų integruotis į bendrą, įgalią visuomenę. Tokia intergracija yra naudinga ne vien regos negalią turinčiųjų, bet ir dėstytojų, kitų studentų atžvilgiu.

Koncertuojant jaučia išsilaisvinimą

Visi muzikantai koncertuodami jaučia skirtingas emocijas, Silvija – išsilaisvinimą, kurį sulygina su išsirėkimu miškuose: „Grojant apima energijos antplūdis, kai išleidi viską lauk. Kaip kitam žmogui kartais galbūt reikia nueit į mišką išsirėkti, taip man – ateiti į sceną ir išsigroti.“

Koncertuojant ištransliuojama viskas, kas viduj. Koncertų metu yra išliejamos emocijos, išgyvenimai, patirtys, stengiamasi atiduoti visą save.

„Tai po tokio koncerto dažniausiai sėdi išsekęs kaip medūza, tiesiog viskas taip laisva, atsipalaidavę, gera, ramu“, – sulygino Silvija.

Ji yra koncertavusi ne tik Lietuvoje, teko merginai lankytis ir Latvijoje, Lenkijoje, Didžiojoje Britanijoje.

Publiką galima jausti

Pašnekovė atskleidė, kad dažnai sulaukia klausimų apie publiką: „Iš kur tu žinai, kad yra žmogus salėje ar nėra?“ Publikos gretose esant pažįstamam žmogui, kaip teigia pašnekovė, sukeliamos tam tikros emocijos: jaučia tą patį, kaip ir bendraudama. Kalbėti su žmogumi tokiais atvejais nereikia, žino, kad jis ten yra.

Teodoro Biliūno / BNS nuotr./Neregė pianistė Silvija Beatričė
Teodoro Biliūno / BNS nuotr./Neregė pianistė Silvija Beatričė

Silvija jaučia publikos nuotaikas, klausytojų susidomėjimą, nuobodulį, ar reikia pagraudinti, o galbūt pasakyti anekdotą: „Galiu jausti, ar jų dėmesys yra sukoncentruotas, ar jie išsiblaškę, ar dūsauja, žiovauja, ar kas ten vyksta, tai itin aiškiai juntama.“

Labai svarbus aspektas – publikos nusiteikimas: ar jie atėjo skaičiuoti klaidų, ar pasimėgauti muzika ir gerai praleisti laiką.

Nėra svarbu, koncertas vyksta kaimelyje ar didmiestyje, klausosi tūkstančiai ar tik dešimtys, – jeigu žmonės ateina su ištiestomis rankomis ir tiesiog nori švęsti šventę, tuomet ir muzikantui šventė.

Apie rusų kompozitorių kūrinių išbraukimą

„Aš manau, kad tai – labai blogai muzikantams. Rusų kompozitorių kūriniai yra išbraukiami iš studijų programų, negalima jų atlikti egzaminuose. Pavyzdžiui, kaip studijuodamas žmogus gali įgyti visapusišką išsilavinimą, jei jis nepraeina rusų romantizmo, modernizmo technologinių bei interpretacinių atlikimo ypatumų?“ – teiravosi Silvija.

Pasak jos, rusų kūriniai atliekami atskira technika.

Silvija sutinka su kompozitorių išbraukimu, kurie kūrė su Stalino premijomis, tačiau rekomenduoja atsižvelgti į išimtis. Jos įsitikinimu, derėtų palikti tų kompozitorių kūrinius, kurie bėgo nuo Stalino režimo, tokius kaip Sergėjaus Rachmaninovo ir kitų.

Ateityje, panaikinus šį draudimą, šiuo metu besimokantys muzikantai nemokės profesionaliai išeiti į sceną ir atlikti rusų kompozitorių kūrinių.

Patirtys neregių bendruomenėje: „Esu visiškai atsiribojusi“

Baigusi mokyklą Silvija atsiribojo dėl ten vyravusio negatyvo: neregiai tyčiojasi iš kitų neregių, visi būdavo pikti, mušdavosi.

„Prisimenu, buvo tos tokios grupelės mokykloje, kaip rodo amerikietiškuose filmuose apie vidurines: tai populiarieji, moksliukai, tylieji ir, galiausiai, klounai, tie, neva, nevykėliai“ , – prisiminė Silvija.

Mokykloje Silvija jautėsi prastai. Vienas prisiminimas jai įstrigo itin giliai, kai septintoje klasėje klasiokas jos, dar mergaitės, telefono numerį išplatino seksualinių paslaugų svetainėje. Pasimetusi ji pirmąjį gautą skambutį nukreipė mamai, tačiau jiems niekaip nesibaigiant, teko rašyti pareiškimą policijai. Tokią situaciją Silvija apibūdina kaip šoką.

Neregiai tyčiojasi iš kitų neregių, visi būdavo pikti, mušdavosi.

Tačiau mokyklos periode Silvija įžvelgia ir pliusą: kadangi klasėse buvo mažesni skaičiai mokinių, mokytoja galėjo skirti daugiau dėmesio pamokos metu.

Ne tik muzikantė, bet ir rašytoja

2017 metais Silvija, išleidusi savo pirmąją knygą „Sielos preliudai“, prisiminė, kad eilėraščius rimavo jau nuo antros klasės.

„Suėjus šešiolikai metų, mamai atsibodo, tad ji paklausė manęs, kam rašau eilėraščius ir dedu juos į stalčių? Kodėl nepamėginu jų išleisti?“ – nusijuokė Silvija.

Pats procesas pasirodė sudėtingas bei emociškai varginantis, nes, norint išleisti knygą, reikėjo surasti didelę komandą – redaktorę, vertėjus, leidėjus. Kadangi knyga išversta trimis kalbomis, padirbėti teko nemažai.

Kol kas išleisti daugiau knygų Silvija dar neatrado galimybės, tačiau jau turi pradėtą rašyti istorinį romaną apie viduramžių Lietuvą. Turi ji ir užbaigtą detektyvinio romano rankraštį. Vis dėlto, šie kūriniai vis dar guli stalčiuje ir laukia savo eilės.

„Tai kaip gali būt, jog būtybė, kurią myliu amžiams, – išėjo“, – savo mėgstamiausią knygos citatą išskyrė Silvija.

Baigusi du magistrus, mergina vasarą nusprendė skirti poilsiui – šeimai ir draugams.

„Gamta, stalo žaidimai, kas nors tokio, stimuliuojančio mąstymą, mankštinančio protą“, – atostogų planus įvardijo pašnekovė.

O nuo rudens muzikantės laukia nauji iššūkiai, įspūdžiai bei akordeono studijos.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų
Reklama
Išskirtinės „Lidl“ ir „Maisto banko“ kalėdinės akcijos metu buvo paaukota produktų už daugiau nei 75 tūkst. eurų
Akiratyje – žiniasklaida: tradicinės žiniasklaidos ateitis