Tada daugelį sudomino faktas, kad filmas buvo sukurtas tik už 3 tūkst. Lt. „Myliu kulką tavo širdyje“ turėjo dvigubai didesnį biudžetą, tačiau ir šį kartą D.Vaišnoras tapo ne tik režisieriumi, bet ir scenaristu, aktoriumi, dailininku bei prodiuseriu. 37-erių kūrėjas teigia, kad naujas filmas, pasakojantis Marijos (Eglė Nes) ir Donato (D.Vaišnoras) meilės istoriją, yra antra sumanytos trilogijos dalis, kuri prisideda prie režisieriaus siekio sukurti apibendrintą ir epiškesnį šiuolaikinės visuomenės papročių portretą.
− Kažkada gyvenimą buvote susiejęs su medicina, kaip viskas pakrypo, kad atsidūrėte kine?
− Taip, mokiausi medicinos. Tada buvau 18-metis iš Šiaulių. Kai gyveni periferijoje, sunku rasti orientyrus, pasaulio nematai, šeima pakankamai konservatyvi ir pats nelabai socialus buvau. Gerai sekėsi su tiksliaisiais mokslais, tėvai taip ir orientavo: karas ar badas, bet medikas vis tiek išgyvens. Tokia ir buvo specialybės pasirinkimo motyvacija. Aš įstojau ir supratau, kad nėra realizacijos, neprasideda ta jaunystė. Metus pasimokiau ir išėjau. Kad mečiau mokslus, tėvams pasakiau tik po metų. Buvo gėda, nejauku, nes jie mane išlaikė, duodavo pinigų. Vėliau bandžiau tapyti ir filosofiją studijuoti, bet supratau, kad ir tai ne mano. Prasidėjo didelė krizė... Dabar tai juokingai atrodo, o tada, atrodė taip: tau 21-eri, neturi jokio aukštojo, nesi socializuotas... Ir tada aš įsimylėjau. Mano mergina norėjo būti aktorė, man su ja nesisekė ir aš nusprendžiau „užsidirbti“ meilę. Atrodė labai romantiška − įstosi į režisūrą, kursi filmus. Ir įstojau, bet po mėnesio mes išsiskyrėme, nes iš tikrųjų ne taip meilė atsiranda, kad tu kažką padarai ir užgimsta jausmas. Tada nusivili, jog tas jausmas ne toks nuoširdus ir tikras. Gavau gyvenimo pamoką, kad negalima meilės „užsidirbti“.
Gavau gyvenimo pamoką, kad negalima meilės „užsidirbti“.
Mokiausi labai atsainiai, nes nevertinau pačios specialybės, vos neiškritau, bet baigiau ir tik po to atėjo suvokimas, kad tai įdomi specialybė, tarsi instrumentas, padedantis pažinti pasaulį, save. Galbūt dėl to ir mano kūryba prasidėjo taip vėlai.
− Per savo pirmojo pilnametražio filmo „Giedrė“ premjerą esate pasakęs, kad gauti pinigus Lietuvoje kinui reiškia jį nužudyti. Taip pat teigėte, kad pinigai apskritai iškreipia darbo santykius. Tai jau antras jūsų filmas, kurį pastatėte turėdamas minimalų biudžetą. Ar vis dar manote, kad pinigai kūrybai trukdo?
− Aš tai vadinu „skurdo romantika“. Viską darau dėl to, kad man patinka, o ne dėl to, kad tai yra darbas ir kad už tai gausi pavalgyti. Turi sau nuoširdžiai atsakyti į klausimus: ar tu nori, ar tai vertinga? „Skurdo romantika“ atsirado per orientyrų ir prioritetų krizę: ką daryti ir kaip daryti, apie ką pasakoti filme. Dabar pasakoju apie negatyvius dalykus, bet visgi idėja yra išsivalymas, siekiu katarsio, terapinio efekto. Filmuose siekiu klasikinės formos. Kai mokiausi, buvau linkęs į siurrealizmą, o dabar pasidariau konservatyvus. Aš labai dėkingas tam skurdžiam biudžetui, nes jis padeda suvokti, ar tu iš tikrųjų tai nori daryti. Iš tikrųjų sąmoningai nesiekiau pinigų ir kai jie atsirasdavo aš nebegalėdavau harmoningai susišnekėti. Kai samdai aktorių, reikia pasiekti betarpiškumo momentą, kad pasakytum, kas yra tas personažas. Nesitikėjau, kad spauda taip akcentuos tuos 3 tūkst. Lt (filmo „Giedrė“ biudžetas – aut. past.). Paskelbus biudžetą, man ir komandai kilo klausimas: mes beverčiai? Tačiau pažiūrėjus į išklotinę, matai, kad buvo sumokėta už smulkmenas, o patys brangiausi dalykai buvo gauti nemokamai. Aš nesu prieš pinigus ir mielai sumokėčiau aktoriams, bet jei jų nėra, taip ir sakau: noriu dirbti be pinigų, aš negaliu jų mokėti. Ir ne visi sutinka.
− Kaip gimsta jūsų filmų scenarijai, ar jie ateina iš asmeninės patirties?
− Anksčiau buvo tokia koncepcija: atėjau į kiną ir slėpiausi nuo jo. Buvau režisierius, kuris stato sieną tarp savęs ir realybės. „Giedrė“ buvo pirmasis kitos koncepcijos filmas. Pradėjau daryti tai, apie ką labiausiai bijojau šnekėti. „Giedrės“ istorija gyvenime man buvo didžiausia niekšybė, trauma, kurios šiaip žmogui negalėdavau papasakoti. Tu nešioji septynerius metus tą istoriją ir ji niekaip negali pasibaigti. Su „Myliu kulką tavo širdyje“ irgi panašiai. Pasakoji apie tą, kas sunkiausia ir iš tikrųjų atsiranda katarsinis momentas. Filmo „Myliu kulką tavo širdyje“ plakate yra sakinys: „Leisk išsikalbėti ir galėsi mane nužudyti“. Pats pasakymas yra didysis prioritetas, pati didžioji vertybė, kad aš galėsiu pagaliau būti sąžiningas, tikras su savimi.
Aš nesu prieš pinigus ir mielai sumokėčiau aktoriams, bet jei jų nėra, taip ir sakau: noriu dirbti be pinigų, aš negaliu jų mokėti. Ir ne visi sutinka.
− Kinas jums tampa savotišku apsivalymu?
− Taip, nors kritikė Živilė Pipinytė yra parašiusi, kad toks kinas kaip menas yra šiek tiek menkavertis. Aš labai vertinu momentą, kai galiu pasirašyti po savo filmu. Pats vaidinu, personažams savo vardus duodu, aš režisierius, scenaristas, prodiuseris ir jei dar sugalvočiau kokį vardą Raimis... Mano kinas yra sumaišytas iš dokumentikos, pavyzdžiui, Donato Vaišnoro, kuris yra realus ir iš tokio išgalvoto pasaulio. Viskas yra fikcija, kentauriškas darinys.
− Filme „Giedrė“ Donatas yra personažas be ateities ir be praeities. „Myliu kulką tavo širdyje“ tampa „Giedrės“ tęsiniu, kuriame paaiškėja, kad Donatas yra Donatas Vaišnoras, režisierius. Ar filme kuriamas Donatas yra panašus į tikrąjį Donatą Vaišnorą?
− Yra daug panašumų, nebūtinai jie pasakyti, tačiau yra daug Donato minčių. Kartais save provokuoji mąstyti negatyviai, o personažas yra pabandymas būti sąžiningu. Kitas dalykas, kad jis yra personažo rėmuose − jis turi funkciją, turi išsieksponuoti, todėl natūraliai turi atsisakyti ir palikti du tris pagrindinius bruožus. Mano gyvenime buvo labai daug periodų, kur iš esmės perėjau atvirą negatyvizmą: nepavyksta su moterimis suformuoti normalių santykių ir tada nusprendi pradėti manipuliaciją. Negali atsiverti, nes nori kažkokio artumo, bandai manipuliuoti ir tampi lavonas.
Donato personažas – pagal tą periodą, kuriame bandai žaisti manipuliacijomis, kai reikia išlaikyti kažkokį įvaizdį. Tas Donatas man yra nesimpatiškas, nežiūrint to, kad jis yra mano dalis. Labai keista, kad ji yra mano dalis, kodėl aš būnu toks. Dabar tarp mano gyvenimo ir kūrybos nėra ribos. Džiaugiuosi, kad aš noriu būti vientisas, šiuo metu nenoriu barjero. Filme personažas nėra absoliutus Donatas, bet, kaip ir kituose personažuose, yra kažkas mano.
Rodau Mariją vieną, bandau atskleisti, kaip ji tvarkosi susitikusį tokį žmogų. Donato, koks jis yra iš tikrųjų, nerodau. Jis yra švininis personažas, tik finale jis parodo šiek tiek žmogiškumo. Iš Donato atimta galimybė būti žmogumi, tai yra mano tam tikros charakterio dalies įkūnijimas.
− Nusprendėte būti ir aktoriumi, ir režisieriumi. Ar nemanote, kad kažkuri iš šių pozicijų nukenčia?
− „Giedrėje“ su šituo susitvarkiau, nes buvo nepagrindinis vaidmuo. O filme „Myliu kulką tavo širdyje“ kartais ne tokius sėkmingus rakursus dariau. Efektyvumą duoda ilgas žiūrėjimas į tą monitorių. Viena kritikė yra pasakiusi, kad gerai filmuoju moteris. Ir montuodamas jau pats pamačiau, kad Marijos (E.Nes) kai kuriuos rakursus galėjau daug geriau panaudoti, nes ji yra labai kinogeniška. Kinogeniškumas − kai žmogaus oda atspindi šviesą. Tai yra kvailas dalykas, visiškai techninis parametras.
Dabar tarp mano gyvenimo ir kūrybos nėra ribos.
Kitas dalykas, pavyzdžiui, filmavimo pradžioje operatorius lieka vienas už kadro, kaip ir nesaugumo momentas, nes tau niekas nieko nepasako. Tu gali improvizuoti, bet tau baisu darosi. Todėl dvi pirmos pamainos buvo labai įtemptos. Vėliau tu natūraliai supranti, kad reikia imtis savarankiškumo. Antroje filmavimo pusėje visi pradėjo savarankiškėti ir daryti sprendimus, pasiūlymų padaugėjo, kūrybiškumas padidėjo.
− Kaip reaguojate į kritiką?
− Galbūt aš liguistai jautrus kritikai, bet suvokiu, kas yra ta kritika, kiek ji duoda ir padeda keistis. Pradžioje buvo toks etapas − agresija prieš kritiką, dabar pradedu daryti savianalizę, kodėl ji kyla. Pats kritikos poveikis yra labai didelis, bet santykis su kritika, matyt, visada yra besikeičiantis: tu gali kažkiek subręsti, patys kritikai pakeičia poziciją. Mano atveju kritika veikia.
Po „Giedrės“ buvo tuštumo laikotarpis, trys keturi mėnesiai, kai nieko nedariau. Tai buvo laikas, kai gyveni su kritika. Keturis mėnesius tą straipsnį perskaitai dešimt kartų, kol jau viskas − perskaitai ir nieko nebesukelia, tu jau nebesijaudini.
Net negatyvūs dalykai daug duoda, nes pozityvūs tau paglosto savimeilę. O negatyvi kritika reiškia, kad tu keitiesi. Reikia kilti į kitą kokybinį lygį, padaryti kokybinius sprendimus, kuriuos yra sunku ir skausminga daryti. Turiu padėkoti tiems, kurie apie mane blogai rašo, nes jie padeda geriau kurti, neužmigti.
− Naujame jūsų filme išlenda kandžių ar ironiškų minčių, pavyzdžiui, apie pauzes lietuviškame kine ar štai kaip ši: „Dar negimė toks lietuvis, kuris ruskiui dėkotų“. Nebijote, kad galite kažką įžeisti?
− Tai viena iš mano reakcijų į kritiką, labai solidarizuojuosi su negatyvia kritika, dėkoju tiems, kurie kritikuoja. Aš darau filmą apie lietuvišką realybę. Režisieriai apie lietuvišką kiną galvoja taip pat, kaip tie, kurie komentuoja. Paprasčiausiai tas mechanizmas reikalingas, kad palaikyti tam tikrą blaivumą, suvokti, kokia yra situacija.
 |
O dėl rusiškumo temos: kai prieš šešerius metus susipažinau su aktore Marija Korenkaitė, aš paklausiau, kas jos tėvai. Tai ir sako: mama − mokytoja, tėvas − rusas. Man tas pasakymas sukėlė simpatiją, kad žmogus neišsižada savo šaknų. Realiai aš nesu gyvenime sutikęs ruso, o gal ir esu, bet turiu mitologinį rusą. Aišku tai yra modeliuojama ideologija. Tu susitinki su žmogumi ir atsiranda distancija, nesąmonė! Tuo metu, kai dariau filmą, viešai buvo diskutuojama apie tai, kodėl Lietuvoje neapykanta Rusijai tampa liguistu dalyku. Negalima to viešai daryti, nes tai yra traumuojantis dalykas. Aš iš to darau satyrą, iki karikatūriškumo suvedu nacionalizmą. Beveik visos frazės, kurias sako Donatas, yra paimtos iš gyvenimo.
− Filme jūsų personažas sako, kad meile mėgaujasi tas, kas ja netiki. Ar tikrame gyvenime Donatas Vaišnoras tiki šia fraze, ar ji skambėjo realybėje?
− Taip, ji skambėdavo, tai yra savigriovos frazė. Galbūt dėl to ją parašiau, nes ji yra mano. Aš ją pasakiau, nes ją patyriau. Sakau, kad šiame gyvenime esame, jog išmoktume mylėti. Meilė yra toks dalykas, prieš mylimą žmogų yra tarsi rentgenas.
− Kaip pats vertinate filmą „Myliu kulką tavo širdyje“?
− Man patinka ir aš laimingas, kad tą padariau. Labai bijojau dėl rusiškos temos, nes ji nėra visiškai organiškai įvesta. Filme daug negatyvo, bet keista, kad to purvo neišsineši, tas man po premjeros labai patiko.
− „Giedrė“ ir „Myliu kulką tavo širdyje“ yra trilogijos dalys. Kokie ateities planai? Ar jau pakeliui trečioji dalis, gal galite atskleisti kelias detales?
− Kitas filmas bus apie nesėkmę su kūryba. Nesėkmės momentas traumuoja, gali net keisti gyvenimą. Tai iš tikrųjų ilgas filmas, nes nesėkmė turi daug niuansų. Darau tai kaip motyvaciją, nes daug žmonių patiria nesėkmes ir labai sunkiai jas išgyvena.
