Atradimas M.D.Sagati gyvenimą pasuko nauja linkme: prieš tai apie Lietuvą mažai ką žinojęs velsietis jau mėnesį leidžia čia, kur netgi buvo surengta jo prosenelės laiškų paroda, o specialaus vakaro Vilniaus lenkų kultūros namuose metu ištraukas iš laiškų skaitė bei vaidino Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentai.
M.D.Sagati prosenelė Jozefa Bujdo 1940 m. sovietų saugumo (NKVD) buvo ištremta į Aktiubinską (dabartinis Kazachstanas). Tuomet jai buvo 75 metai. Tremtyje ji išgyveno beveik metus ir per tą laiką į Lietuvą parašė apie dvidešimt laiškų artimiesiems. Po daugelio metų M.D.Sagati, tvarkydamas šeimos archyvą, atsitiktinai aptiko šiuos laiškus. Perskaitęs juos, susidomėjo savo giminės istorija ir nutarė atsidėti jos tyrinėjimams.
Jis sužinojo, kad jo prosenelė kartu su vyru eiguliu Konstantinu, gimusiu Vilniuje, išaugino šešis vaikus. Prieš pat karą vyras ir vienas iš vaikų mirė. Nors kiti vaikai ragino Jozefą bėgti iš gimtinės, jau būdama garbaus amžiaus ji atsisakė ir buvo ištremta į Kazachstaną.
Tremtyje senolei Jozefai teko sunkiai dirbti, kad gautų maisto ir stogą virš galvos. Iš pradžių ji tikėjosi sugrįžti, vėliau laiškų tonas pasikeitė – ji prašė vaikų atsiųsti daugiau pinigų ir maisto, nes to, ką ji uždirbdavo, pragyvenimui neužteko.
15min su M.D.Sagačiu kalbėjosi apie liūdną, bet kartu ir įkvepiančią istoriją.
– Kaip Jozefos laiškai buvo išsaugoti ir kaip apie juos sužinojote?
– Iš karto noriu atkreipti dėmesį, kad renginys Vilniaus lenkų kultūros namuose neatsitiktinai vadinosi „Ištraukti iš užmiršties“. Pasirinkau pavadinime naudoti žodį „užmarštis“, nes su užmarštimi susidūriau nuo pat šios istorijos pradžios.
Istorija prasidėjo, kai mano prosenelė lenkė Jozefa buvo ištremta į atokią vietą, tokią atokią, kad ją tiesiog galima vadinti užmarštimi – juk plačios Kazachstano lygumos buvo toli nuo visko, kas buvo artima. Prieš tai prosenelė gyveno tuometinės Lenkijos teritorijoje, kuri dabar priklauso Baltarusijai ir yra maždaug 80 km nuo Lietuvos ir Baltarusijos sienos, netoli Lydos ir Naugarduko. Ji kalbėjo vietiniu dialektu, kuriame buvo susimaišę rusiški, baltarusiški ir lenkiški žodžiai.
Jozefa iš Kazachstano pradėjo rašyti laiškus savo vaikams, tarp kurių buvo ir mano močiutė Wanda – jos jauniausia duktė. Tai jai buvo vienintelė galimybė bendrauti ir išreikšti jausmus. Per metus ji parašė dvidešimt laiškų, kuriuos gavo jos vaikai. Tie laiškai buvo išsaugoti, bet visi apie juos pamiršo. Maždaug po metų Jozefa mirė.
Vėliau mano močiutė tapo pabėgėle ir 1946 m. kartu su savo vyru pasiekė Jungtinę Karalystę. Beje, jos vyras, mano senelis, buvo vardu Kęstutis ir kilęs iš Vilniaus – taip šioje istorijoje atsirado ir Lietuva.
Mano močiutės seserys ir brolis persikėlė į Lenkiją. Beveik po dvidešimties metų močiutė susitiko su savo seserimis ir šios jai atidavė laiškus, pasakiusios: „žiūrėk, čia mūsų motinos laiškai.“ Mano močiutė parsivežė laiškus į Jungtinę Karalystę ir sudėjo juos į krepšį. Laiškai greitai buvo pamiršti ir dūlėjo krepšyje, močiutė niekada jų neišsitraukė.
Prabėgo daug metų, mano močiutė mirė, jos daiktai atiteko jos dukrai, mano tetai Sofijai. Ji net neturėjo supratimo, kad viename iš mano močiutės krepšių yra laiškai.
Po kiek laiko mirė ir teta. Ji buvo gana keista moteris, visą savo gyvenimą nugyveno viena, nei vyro, nei vaikų niekada neturėjo. Ir ji turėjo polinkį namie kaupti keisčiausius daiktus. Ji niekada nieko neišmesdavo, ir jos namai nuo grindų iki lubų buvo nukrauti pačiais įvairiausiais dalykais. Kai ji mirė, aš pasiūliau savo tėvui, jos broliui, tiesiog pasamdyti bendrovę, kuri viską išmestų. Sakiau jam – kam mums apkrauti save viso šito šlamšto peržiūrėjimu?
Tėvas man atsakė – ne, mes turime peržiūrėti viską. Ir mes tai padarėme, tai užtruko maždaug metus. Ir šio proceso metu prieš dvejus metus aš radau laiškus. Tie laiškai ne tik buvo parašyti visiškoje užmarštyje: kai aš juos radau, jie buvo patekę į visišką užmarštį. Niekas nebeprisiminė, kad jie apskritai egzistavo.
Ir vien laiškų radimu istorija nesibaigė. Iš pradžių atrodė, kad jų perskaityti niekada nepavyks. Jie buvo parašyti senąja, labai tarmiška lenkų kalba, kurioje buvo įmaišyta ir daug rusiškų žodžių. Pati rašysena irgi buvo labai specifinė, šiais laikais niekas kai kurių raidžių taip neberašo.
Net mano giminaičiai lenkai nesugebėjo perskaityti teksto: jie suprato kai kuriuos atskirus žodžius, bet ne visą mintį. Tai dar vienas užmaršties atvejis šioje istorijoje – atrodė, kad teksto perskaityti tiesiog nepavyks, nes niekas neprisimena, kaip.
Bet aš nenorėjau pasiduoti. Ėmiau ieškoti žmonių, kurie galėtų išversti tekstą. Mano ryžtą skatino tai, kad prie Jozefos laiškų buvo pridėtas savotiškas įžanginis žodis, kurį anglų kalba buvo parašęs mano senelis Kęstutis. Tame įžanginiame žodyje trumpai aprašoma situacija – kad mano prosenelė buvo ištremta, kad ji iš tremties vietos rašė laiškus ir kad tie laiškai aprašo Stalino režimo žiaurumą. Perskaitęs tokią įžangą, supratau, kad privalau rasti, kas perskaitytų ir išverstų tuos laiškus.
– Kaip laiškai buvo išversti? Ar jūs tiesiog rašėte istorikams laiškus ir ieškojote žmonių, kurie moka senąją lenkų kalbą?
– Panašiai. Vertimo procesas truko metus. Prie jo dirbo penki vertėjai iš trijų šalių. Vertimas vyko etapais: vienas vertėjas išvertė dalį žodžių, kitas – dar dalį ir taip toliau. Paskutinė vertėja buvo filologė iš Lvovo. Ji sugebėjo pasiremti tuo, ką nuveikė prieš ją dirbę vertėjai, ir užpildyti trūkstamas vietas.
Vertimo procesas truko metus. Prie jo dirbo penki vertėjai iš trijų šalių.
Po to, kai laiškai buvo išversti, aš juos sudėjau į dviem kalbomis – anglų ir lenkų – parašytą knygą. Tą knygą aš išsiunčiau keliems istorijos institutams Europoje, ir būtent Vilniaus istorikai ja labai susidomėjo. Jie pakvietė mane į Vilnių.
Laiškų parodą Vilniuje suorganizuoti man labai padėjo ir Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto korporacijos „RePublica“ studentai. Jie susisiekė su Lenkų kultūros institutu Vilniuje, kuris išvertė kai kuriuos laiškus į lietuvių kalbą.
Galima sakyti, kad ratas beveik apsisuko: laiškai grįžo į vietas netoli mano prosenelės namų. Ir netrukus jis apsisuks visiškai: aš ir mano tėvas netrukus vyksime į Baltarusiją, kur ieškosime kaimo, kuriame gimė ir beveik visą gyvenimą nugyveno mano prosenelė. Mes žinome tikslų adresą – jis buvo nurodytas ant vieno iš laiškų.
Aš domėjausi – tas kaimas, kuris vadinasi Karsakai, dabar yra labai mažas, bet jis vis dar egzistuoja. Nuo tada, kai laiškai buvo rasti, praėjo daugiau negu pusantrų metų, ir ši kelionė taps visos šios istorijos kulminacija. Noriu tiesiog nufotografuoti savo prosenelės gimtinę ir atiduoti jai pagarbą. Ji buvo puiki moteris, kuri tame kaime išaugino šešis puikius vaikus, ir jos vardas nusipelno būti atsimintas.
– Kas buvo rašyta laiškuose?
– Tai nebuvo įprastiniai laiškai, kalbėję apie įprastinius dalykus ir vardinę sausus faktus. Jie parašyti sužeisto, gyvenimo negandų palaužto žmogaus. Svarbu prisiminti, kad laiškų autorė – sena moteris, pirmąkart atsidūrusi toli nuo namų ir šeimos, neturinti pinigų, susidurianti su sveikatos problemomis.
Tai nebuvo įprastiniai laiškai, kalbėję apie įprastinius dalykus ir vardinę sausus faktus. Jie parašyti sužeisto, gyvenimo negandų palaužto žmogaus.
Laiškus galima suskirstyti į tris etapus. Pirmuoju etapu rašyti laiškai – dar gana optimistiški. Juzefa rašo, kad nori grįžti namo. Antrasis etapas – apmąstymų etapas. Juzefa laiškuose prisipažįsta, kad nesupranta, kas vyksta, ir nėra tikra, kad grįš. Paskutinis etapas – pats liūdniausias. Šiuo etapu rašytuose laiškuose matosi, kad Juzefa prarado bet kokią viltį. Taip pat iš laiškų matosi, kad jos sveikata vis silpnėjo. Tai ji mini laiškuose, tai matyti ir iš rašysenos.
Jozefos laiškų tonas taip pat skiriasi – kai kuriuose laiškuose dominuoja gana neutralus, faktų vardinimo stilius, o kiti laiškai – poetiški.
Iš laiškų taip pat matyti, kad popieriaus gauti buvo sunku. Dažnai laiške išnaudojama visa tuščia popieriaus lapo erdvė, įskaitant paraštes. Kai kurie laiškai, matyti, parašyti ant iš mokyklinių sąsiuvinių išplėštų lapų, dar matyti prieš tai kažkokio vaiko juose spręstų uždavinių pėdsakai.
– Kiek apie savo šeimos kilmę žinojote iki laiškų radimo?
– Gana nedaug. Žinojau, kad mano seneliai iš tėvo pusės buvo pabėgėliai, bėgę nuo karo, o tėvas netgi gimė pabėgėlių stovykloje. Tačiau, iki rasdamas laiškus, pernelyg šeimos istorija nesidomėjau.
Tai, kad tie laiškai pateko į mano rankas – nuostabus atsitiktinumas. Jie lengvai galėjo būti išmesti ir niekas niekada nebūtų net žinojęs, kad jie egzistavo. Aš būčiau toliau ramiai gyvenęs Jungtinėje Karalystėje, nesidomėjęs savo kilme, o gyvenimas tekėtų įprasta vaga. Tačiau taip nenutiko.
– O ar ieškodamas giminės šaknų susisiekėte ir su močiutės brolio ir seserų Lenkijoje palikuonimis?
– Taip. Iki tol mes nebendravome. Tačiau dabar aš jiems parašiau: „Sveiki, aš – jūsų giminaitis iš Jungtinės Karalystės. Mano močiutė ir jūsų močiutės buvo seserys“. Lankiausi ir Lenkijoje.
Mano giminės patvirtino mano turimą informaciją, padėjo man patikslinti mano giminės medį. O labiausiai mane pradžiugino tai, kad jie turėjo išlikusių senų nuotraukų, tarp jų ir mano prosenelės. Jie patys nemanė, kad jos kada nors kam nors dar bus įdomios. Nuotraukos papildė laiškus ir padėjo man susidaryti išsamesnį šeimos istorijos vaizdą.
– O kaip Jozefa gyveno iki II pasaulinio karo? Kodėl ji buvo ištremta, o vaikai – ne?
– Jozefa gimė kilmingoje šeimoje, bet ištekėjo už paprasto žmogaus – miškininko, vardu Konstantinas, kuris, beje, irgi buvo gimęs Vilniuje. Jų santuoka buvo paremta meile, o ne socialiniu statusu, kaip buvo įprasta tais laikais. Be to, Konstantinas buvo stačiatikis. Dėl šios santuokos jos šeima nustojo ją remti, tačiau jie sugebėjo išsilaikyti.
Kaip jau minėjau, jie įsikūrė Karsakų kaime. Konstantiną samdė vietinės kilmingųjų šeimos, kurioms priklausė dideli žemės plotai. Konstantinas prižiūrėjo jų žemę.
Konstantinas mirė pora metų iki prasidedant II pasauliniam karui. Maždaug tuo metu abu jų sūnus – Aloyzas ir Františekas – tapo Lenkijos kariuomenės kareiviais ir jų vardai atsirado kareivių sąrašuose. Kai SSRS okupavo Lenkiją, jie norėjo areštuoti juos abu ir nužudyti, tačiau jie pasislėpė. Tai ir tapo priežastimi, kodėl sovietai 1940 m. ištrėmė Jozefą: jie norėjo atkeršyti šeimai.
Visa tai sužinojau susisiekęs su Maskvos memorialiniu institutu. Jų istorikai patikrino NKVD archyvus ir juose rado mano prosenelės sūnų vardus. Jie buvo įvardinti kaip žmonės, kurie turi būti likviduoti.
Vienas dalykas, kurio vis dar nežinome – Jozefos gyvenimo pabaiga ir mirties aplinkybės. Aš žinau, į kokią Kazachstano vietą ji buvo ištremta ir mirė, bet dabar ten – tiesiog didelis miestas. Jokie kapai neišliko.
– Kokie jūsų ateities planai?
– Kas nors galėtų pasakyti – jei jau nuveikiau tiek daug, turėčiau nuvykti ir į Kazachstaną. Bet aš klausiu savęs – o ką aš ten rasčiau? Bet pažiūrėsime.
Šiuo metu kalbamės, kad Jozefos laiškų paroda būtų eksponuojama ir Maskvoje. Be to, Vilniuje ji bus eksponuojama dar kartą: to paprašė viena privati užsienio kalbų mokykla.
– Ar pirmą kartą lankotės Lietuvoje? Kokie įspūdžiai?
– Fantastiški! Vilnius – nuostabus miestas. Jis man kaip pasaka. Suprantu, kad Vilniaus centras neatspindi visos Lietuvos ir kad iš jo neturėčiau daryti išvadų apie visą Vilnių, bet jis – nuostabiai gražus. Architektūra čia nuostabi, žmonės – draugiški ir paslaugūs. Galėčiau čia gyventi.
Suprantu, kad Vilniaus centras neatspindi visos Lietuvos ir kad iš jo neturėčiau daryti išvadų apie visą Vilnių, bet jis – nuostabiai gražus. Architektūra čia nuostabi, žmonės – draugiški ir paslaugūs.
Aš pats Velse gyvenu nedideliame mieste prie jūros kranto. Gimiau ir užaugau Londone, bet grįžau gyventi į Velsą. Čia mano siela jaučiasi namuose. Čia mano seneliai apsigyveno, kai, būdami pabėgėliais, pateko į Jungtinę Karalystę. Čia susitiko mano tėvai.
Beje, mano motina – airė. Tai reiškia, kad mano šeimoje susipynė kelios skirtingos kultūros. Tikriausiai todėl man taip įdomu gilintis į savo kilmę. Mano motina airė, tėvas – pusiau lenkas, pusiau lietuvis, aš gimiau ir užaugau Londone, bet gyvenu ir namais laikau Velsą. Tai kas aš esu? Pažindamas skirtingus savo kilmės aspektus, aš geriau pažįstu ir patį save.
Todėl ir būdamas Lietuvoje stengiuosi daug bendrauti su istorikais, politikos mokslų atstovais. Man įdomu pažinti istoriją: kaip Lietuva ir Lenkija turėjo bendrą valstybę, kaip šios valstybės atmintį vertina skirtingos visuomenės grupės ir kaip skirtingos bendruomenės sugyvena po audringo XX amžiaus, kupino išdavysčių ir okupacijų. Nėra abejonės, kad jos palieka nemalonų skonį tarp skirtingų žmonių grupių. Bet laikas padeda pasiekti supratimą ir gydo žaizdas. Užmegzti dialogą reikia pastangų, bet galiausiai tai yra verta.
Aš pastebiu, kad pavyzdžiui, Lietuvos lenkams kyla panašių tapatybės klausimų kaip ir man. Jie yra Lietuvos piliečiai, kalba lietuviškai, bet augo namuose, kuriuose buvo kalbama lenkiškai. Jie man dažnai sako, kad jaučiasi lenkais, tačiau ką reiškia jaustis lenku, jei net Lenkijos lenkai Lietuvos lenkų dažnai nelaiko savo tautiečiais?
Šie klausimai privalo būti sprendžiami, į juos pateikiami atsakymai. Tačiau tai daryti reikia dialogo būdu, nekeliant istorinių nuoskaudų į pirmą planą. Galbūt tam reikia laiko. Laisva, nepriklausoma, laisvoje rinkoje gyvenanti Lietuva – vis dar kūdikis. O kūdikiai turi mokytis. Ir labai svarbu, iš ko jie mokysis. Istorija kupina gerų pavyzdžių – reikia tik tinkamai pasirinkti.
