Su Vytauto Didžiojo universitete dirbančiu filosofu leidomės į diskusiją, kas yra laimė šiuolaikiniam žmogui. Taip apie tai, kas jį patį įkvepia jaustis laimingu, santykius tarp dėstytojo ir studentų, tėvo ir sūnų bei pasikeitusį visuomenės požiūrį į kartų santykius.
– Studijavote filosofiją. Kokią įtaką jūsų gyvenime turi šios studijos?
– Įtaka šiais laikais yra labai išplaukęs žodis. Man tai buvo pasirinkimas, kuris tebėra su manimi. Tai yra sprendimas, kuris apibūdina visą mano sąmoningą ir profesinį gyvenimą. Aš tebebandau realizuoti savo pašaukimą kaip filosofo.
Man mąstymas ir yra kažko darymas.
Įgijau akademinį filosofo išsilavinimą, bet tas žiūrėjimo į gyvenimą būdas ir tas klausimų ratas, kuris iškilo studijų metu, lydi mane iki šiol. Todėl tai nėra vien įtaka. Tai yra apsisprendimas gyventi būtent taip. Iš mano kaip filosofijos praktiko pozicijų žiūrint, spręsti ir mąstyti nėra labai didelis skirtumas nuo veikti ką nors. Kiti žmonės mato tame labai didelį skirtumą. Man mąstymas ir yra kažko darymas.
– Kaip filosofija ir jos pažinimas padėjo suprasti, kuo turėtų vadovautis žmogus, norintis būti laimingu?
– Tai klausimas, kuris lydi per visą žmonijos gyvenimo istoriją. Mes galime turėti nemažai pasirinkimų, kaip atsakyti į šį klausimą. Dažniausiai išbandome skirtingus pasirinkimus, kas galėtų mums suteikti klestėjimo, harmonijos, darnos gyvenime pojūtį, kurį mes vadintume laime.
Laimės paslaptis, ko gero, likti su tuo, ką tu gali keisti ta kryptimi, kuria tu nori. Tuo pat metu priimant tai, ko tu negali pakeisti... Tai būtų mano laimės formulė.
Kaip filosofijos mokinys, šia prasme esu klasicistas. Man patinka stoicizmas, kuris siūlo tokį atsakymą – būti laimingu – tai skirti, kas priklauso nuo tavo sąmoningos valios, ką tu gali pats nuspręsti ir įgyvendinti. Arba kas priklauso nuo tavęs ir yra tavo.
Svarbu skirti tai, kas nėra tavo ir asmeniškai nuo tavęs nepriklauso. Laimės paslaptis, ko gero, likti su tuo, ką tu gali keisti ta kryptimi, kuria tu nori. Tuo pat metu priimant tai, ko tu negali pakeisti... Tai būtų mano laimės formulė.
– Turbūt visi mes galėtume pasakyti, kad laimingi buvome vaikystėje. Tik iš to laiko atsimename ne viską. Koks pirmas prisiminimas jums ateina į galvą dabar?
– Mano vienas seniausių, sąmoningų prisiminimų yra iš gilios kūdikystės, kai aš žaidžiau vienam Vilniaus parke. Galvojant apie tai mane užplūsta šiluma, gėris... Pamenu, kai žaidžiau su vaikais, bet paskui kažkas numetė mano žaislą – plastmasinę žuvį. Tai buvo mėlyno plastiko žuvis su besivaržančiomis akimis. Ta žuvis nukrito kažkur į krūmus ir ten ėjau jos ieškoti. Aš radau tą žuvį, stoviu tarp krūmų ir ta mėlyna žuvis varto savo akis. Tokia keista. Ir pasaulis toks įdomus, šiltas, saulėtas ir kvepiantis.
– Kažkuriuo gyvenimo metu atsakymus į svarbius klausimus daugelis atranda (arba ten ieško atsakymų) knygose. Gal galite pasakyti, koks autorius ir knyga jums paliko didžiausią įspūdį jaunystėje?
– Buvo eilė autorių... Didžiausią įspūdį paliko Miguelis de Cervantesas ir jo kūrinys „Don Kichotas“. Vėlyvoje paauglystėje man be galo patiko du autoriai: Fiodoras Dostojevskis ir Franzas Kafka. Man jie padarė labai didelę įtaką. Iš tiesų man labai patinka literatūra, kuri aprašo mūsų nuolatinį trapumą bei to trapumo atradimus.
– O kokia knyga jus privertė susimąstyti šiuo metu?
– Čia geras klausimas. Kai skaitai, aibė dalykų būna geri. Yra vienas rašytojas, kurį aš iš naujo vėl perskaičiau. Tai šveicaras Elias Canetti, kuris yra labai geras romanistas. Man be galo patiko keletas jo romanų, tokių kaip „Išgelbėtas liežuvis“ arba „Apakimas“, kuriuose jis rašo apie nesusikalbėjimą tarp žmonių.
Mes esame labai skirtingi, todėl sugebėti būti artimam kitam – didelis darbas. Tu turi perprasti tai, ką kitas nori pasakyti, bet žinai, kad tu ne iki galo perpranti... Mūsų laikais tai labai aktualus dalykas dėl migracijos, kultūrų susidūrimo, nes yra labai didelis nesusikalbėjimas.
– Kalbėjome apie rašytojus, kurie jums paliko didžiausią įspūdį. O ar turite savo autoritetą? Jei taip, kas jis?
– Paauglystėje man labai patiko rusų absurdo literatūros klasikas Daniilas Charmsas – dėl savo nepritarimo kasdieninei tikrovei. Studijų metais man labai patiko Luisas Bunuelis, skaičiau jo dienoraščius. Žinoma, buvo eilė mentorių, kurie man paliko įspūdį tikrovėje, o ne skaitant apie juos.
Tai buvo lietuvių kilmės amerikiečių sociologas Vytautas Kavolis, kuris mums vesdavo paskaitas. Jis sudarė labai šviesaus ir įkvepiančio žmogaus įspūdį. Ir, žinoma, labai daug filosofijos autorių. Kai apie juos paskaitai, supranti, kad jie turi pavyzdžio galios, įkvepia.
– Kaip manote, ar jūs galėtumėte būti kažkam autoritetu?
Aš mokausi ir iš jūsų: kartų skirtumai yra akivaizdūs, įdomūs ir labai jaudinantys. Daug ko, ką jūs patiriate, aš išvis neturėjau. Mano patirtis, kai buvau jūsų metų, yra visiškai kitokia, ir man tas skirtumas labai įdomus.
– Aš nežinau, ar aš galėčiau sau prisiimti tokį sąmoningą vaidmenį. Žinoma, aš kaip pedagogas, mąstau, kad mano, kaip suaugusio žmogaus, buvimas su jaunesniais modeliuoja tam tikrus jų pasirinkimus. Gal aš jiems rodau tam tikrą pavyzdį... Kaip man tai pavyksta padaryti – nežinau, nes pats nesijaučiu pakankamai užaugęs.
Man 45 metai, bet aš vis tiek jaučiu, kad savo brandos darbą tęsiu. Aš dar daug ko jaučiu neperpratęs... Į pedagoginę veiklą daugiau žiūriu, kaip į mokymąsi kartu. Aš mokausi ir iš jūsų: kartų skirtumai yra akivaizdūs, įdomūs ir labai jaudinantys. Daug ko, ką jūs patiriate, aš išvis neturėjau. Mano patirtis, kai buvau jūsų metų, yra visiškai kitokia, ir man tas skirtumas labai įdomus.
– Atvirai kalbant, aš tikėjausi, kad jūs pasakysite, kad norėtumėte būti autoritetu savo sūnums.
– Na, taip... Savaime suprantama, bet aš nežinau, ar noriu būti autoritetu klasicistine prasme. Savo sūnums aš linkiu, kad atrastų kažkokį savo taką gyvenime. Ir aš žiūriu į savo darbą, kaip tėvo pagalbą jiems tai padaryti. Ir, jei tai yra autoritetingumas bei išmokymas kažko, tai tada labai džiugu. Bet turiu būti atsargus nepervertindamas savo galimybių, nes čia yra mūsų istorinio laikotarpio drama.
Manau, kad tėviški vaidmenys yra praradę savo institucinę, visuomenės remiamą galią. Tai yra ir gerai, ir blogai. Gerai, nes jaunosios kartos turi daugiau laisvės pačios apibrėžti, apspręsti save, bet blogai, nes dingsta kažkoks aiškus būdas susikalbėti tarp kartų. Ir ypač tarp vyriškų kartų.
Tai yra ir gerai, ir blogai. Gerai, nes jaunosios kartos turi daugiau laisvės pačios apibrėžti, apspręsti save, bet blogai, nes dingsta kažkoks aiškus būdas susikalbėti tarp kartų. Ir ypač tarp vyriškų kartų.
Kai mes gyvename tokiais laikais, aš neturiu tokio klasicistinio požiūrio, jog užsidedi autoriteto mantiją ir tu jau esi autoritetas... Reikalauji pagarbos, nes užimi aukštesnę padėtį, esi vyresnis.
Man tai atrodo klaidinga, nes nėra taip paprasta suprasti savo socialinius ir lyties vaidmenis. Ką reiškia būti moterimi? O ką vyru?
Ką reiškia nugyventi prasmingą gyvenimą? Ką reiškia būti „aš“? Tai moderni gyvenimo drama. Tad man autoritetingumas yra daugiau empatinė kategorija. Jei aš turiu kažkokios patirties ir iš jos kažką išmokau, aš bent galiu padėti kitiems, jaunesniems už mane. Ir pirmiausia, žinoma, savo sūnums.
– Geriausia išmokta pamoka jūsų gyvenime?
– Man atrodo, kad aš turėjau labai daug tokių pamokų, bet viena besikartojančių yra tokia, kurios galbūt aš iki galo taip ir neišmokau. Tai vėlgi susiję su veiklumu ir neveiklumu ir daugelį persekioja, nes šiais laikais mes visi esame spaudžiami būti veiklūs, mums trūksta laiko prasmingam lėtumui arba ramumui gyvenime.
Šiais laikais mes visi esame spaudžiami būti veiklūs, mums trūksta laiko prasmingam lėtumui arba ramumui gyvenime.
Ne taip svarbu rezultatų apimtis, ar pataikymas į kažkokias ribas. Svarbiausia – kryptingas bei prasmingas kažko darymas, nepaisant to, kaip tu pasirodysi kitų žmonių akimis.
Apie tave jie gali manyti daug ką, bet tu darai tai, kas turi vertę, didesnę nei tu pats. Tu prisidedi prie to, kas yra naudinga ir gera visiems, net jei ir jie šią akimirką to nemato arba nemano, kad tai naudinga.
Čia yra pamoka. Jei tos pamokos neišmoksti, atrodo, kad gyvenimas gali būti vertinamas depresyviai. Kaip vien tik kokių pralaimėjimų virtinė. Tačiau tai reiškia – daryti klaidą, kad tavo gyvenimo vertę gali apibrėžti kiti.
Jei tu esi gyvas ir sąmoningas, tu turi atrasti teigiamą ir neištrinamą gyvenimo branduolį. Prasmė visuomet yra ir savęs nuvertinti tikrai neverta.
