Literatūra | Nuo D.Alighierio iki M.Houellebecqo
G.Mažeikis išskyrė knygas, kurios „atlaikė šimtmečius“ ir buvo skaitytos ne vieną kartą. Todėl pirmiausia jis įvardijo Johanno W. von Goethe’s „Faustą“. „Daugeliui tai pasirodys mokyklinis reikalas, tačiau iš tiesų taip nėra. Nesu sutikęs daug žmonių, kurie 2-ąją knygos dalį būtų nagrinėję išsamiau“, – kalbėjo jis.
Kaip dažnai skaitomą knygą filosofas taip pat įvardijo ir „Dieviškąją komediją“, parašytą italų klasiko Dante Alighierio.
„Iš XX-ojo a. kūrinių man labiausiai patinka Thomo Manno „Daktaras Faustas“. Visgi kitų jo kūrinių net nedrįsčiau rekomenduoti, nors to paties autoriaus „Juozapas ir jo broliai“ yra grandiozinis veikalas… Iš populiaresnių autorių labiausiai mėgstu visas Vladimiro Nabokovo knygas, o ypač ne vieną kartą skaitytą „Lolitą“. Norintiems ko nors daugiau, susijusio su Lietuva, tiks Romaino Gary knygos.
Kalbant apie labiau šiuolaikinius autorius, tai prancūzų rašytojo Michelio Houellebecqo romanai yra išties puikūs“, – pasakojo G.Mažeikis.
Kinas| Nuo L. von Triero iki A.Sokurovo
G.Mažeikis kiną renkasi pagal režisierių. Kaip vieną mėgstamiausių jis išskyrė daną Larsą von Trierą: „Žiūriu viską, ką jis yra išskyręs, bet labiausiai įstrigo „Nimfomanė“ (2018), o tik jau tada „Antikristas“ (2019).“
„Antai velsietis Peteris Greenaway’us yra sukūręs gana nepopuliarų ir blogai vertinamą filmą apie režisierių Sergejų Eizenšteiną „Eizenšteinas Gvanachuate“, tačiau man jis labai patinka“, – pasakojo filosofas.
Iš „fundamentalių kūrėjų“ jis išskyrė rusų režisierius Andrejų Tarkovskį („Soliaris“, 1972, „Stalkeris“, 1979), Aleksejų Germaną („Sunku būti Dievu“, 2013) ir Aleksandrą Sokurovą („Faustas“, 2011).
Muzika | Nuo F.Liszto iki F.Bajoro
Šie kūriniai man nesukelia atmetimo reakcijos klausantis net ir antrą ar trečią kartą, tikino G.Mažeikis.
„Dažniau nei kitų klausausi vengrų kompozitoriaus, romantiko Ferenco Liszto. Kartais įsijungiu ekspresionisto Arnoldo Schoenbergo kūrinius, tačiau man įdomus ne tiek jis, kiek dodekafoninės muzikos principas („Liudininkas iš Varšuvos“, 1947)“, – pasakojo jis.
Iš populiaresnių menininkų pašnekovas išskyrė Peterį Gundry, pavadindamas jį „keistu menininku“. „Yra toks albumas „Goëtia“ – savotiška gotikinė simfonija, kurios klausytojų nėra tiek daug. Kartais klausausi virtualių panašaus stiliaus koncertų, bet nebūtinai šio autoriaus. Įsijungiu, o ten per visą pasaulį tėra 6 klausytojai“, – neslėpdamas šypsenos kalbėjo G.Mažeikis.
„Be to, kartais sugebu išklausyti net kelis 1987–1989 metų „BIX“ kūrinius, bet tik tuos, kai jie dar būdavo visiškai laukiniai keistuoliai“, – pridūrė.
Iš lietuvių kompozitorių G.Mažeikis dažniausiai klausosi Felikso Bajoro, kurio nepastatytos operos „Dievo avinėlis“ ištraukas jis mielai išklauso, taip pat smuikininką Martyną Švėgždą von Bekkerį, kuris vykdo tokius įdomius, individualius ir filosofinius projektus kaip „Čiurliono kodas“.
Teatras | O.Koršunovas, G.Varnas ir Ž.Vingelis
„Teatro klausimu nebūsiu labai originalus, mat Lietuvoje dažniausiai išskiriami režisieriai yra Oskaras Koršunovas ir Gintaras Varnas“, – teigė G.Mažeikis ir pridūrė, kad nežino, „kiek truks tradicinė meilė šiems režisieriams“.
Pasak pašnekovo, dramaturgo Mariaus Ivaškevičiaus ir O.Koršunovo bendradarbiavimas veikia. Jam itin patiko „Rusiškas romanas“ ir „Miegantys“.
Iš G.Varno režisuotų spektaklių jis išskyrė „Pagalvinį“ pagal airių dramaturgo Martino McDonagho pjesę, „Nataną Išmintingajį“ pagal vokiečių rašytoją Gottholdą E. Lessingą bei „Puikų naują pasaulį“ pagal anglų rašytoją Aldousą Huxley.
„Man taip pat labai patinka visiškai naujas režisierius Žilvinas Vingelis, pasižymėjęs keistais projektais. Atrodo, jis yra G.Varno mokinys, tačiau bandydamas išsiskirti nuo jau klasika tapusio režisieriaus jis pasitelkia skulptūrinį simbolizmą, į kurį įtraukia gyvą džiazo muziką.“
Parodos | „Dalelių skilimas“ ir politiniai projektai
„2020 metais Šiuolaikinio meno centre įvyko paroda „Dalelių skilimas“. Tai buvo reakcija į Černobylio avariją, Ignalinos istoriją bei Astravo atominę elektrinę, – pasakojo G.Mažeikis. – Ji pasižymi turtinga menine raiška – įvairiomis instaliacijomis, konceptualiais sprendimais ir tiesiog tapyba.“
Pašnekovo žodžiais, didelį asmeninį įspūdį jam paliko Nacionalinėje dailės galerijoje vykusi paroda „Laukinės sielos. Baltijos šalių simbolizmo dailė“: „Ten buvo nepaprastai gerai kontekstualizuotas M.K.Čiurlionis, kurį pamatėme ne kaip kokį vienišą genijų. O jei dar būtų įtrauktas ir Sankt Peterburgo simbolizmas, tai būtų išvis puiku.“
G.Mažeikis atskleidė, kad pažįsta nemažą dalį šiuolaikinių lietuvių dailininkų, todėl vieno išskirti negalėtų. „Man patinka kai kurių dailininkų kai kurie ciklai, pavyzdžiui, Salomėjos Jastrumskytės „Euklidai“, labai abstraktūs piešiniai, – tikino jis. – Kalbant apie projektus, mane labiausiai traukia vietiniai politiniai, susiję su kokiais skandalais. Čia įeina ir Dainius Liškevičius, ir Vilma Fiokla Kiurė, perdainavusi Lietuvos himną…“
