Vidinė būtinybė įamžinti istorinę tiesą, fotografą vedė per daugiatūkstantinius žmonių mitingus Vilniaus Katedros aikštėje, Vingio bei Kalnų parkuose, Baltijos kelią. Galiausiai – 1991-ųjų sausio įvykiai, kuriuos V. Jasinevičius įamžino tuometinės Aukščiausios Tarybos rūmuose fiksuodamas politikų darbą, nerimastingus jų veidus laukiant naujienų, savanorius bei kuklų jų gynybinį arsenalą. Fotografo žvilgsnis taip pat krypo ir į visa tai, kas tuomet vyko už šių rūmų sienų – žmones ir vėliavas, barikadas ir plakatus, laužus ir laidotuves. Į visa tai, kas šiandien po trisdešimties metų simbolizuoja Dainuojančią revoliuciją.
– Iš Jūsų darbų ciklų „Atgimimas“ (1987–1989), „1991 m. sausio įvykiai“ (1991), „Popiežiaus vizitas Lietuvoje“ (1993), „Politikos ir kultūros įvykių kronika“ (1989–2003) susidaro įspūdis, kad anuomet įdėmiai stebėjote laiko pulsą ir fotografavote tai, kas tuo metu buvo svarbiausia.
– Gimiau dar prieškariu Nepriklausomoje Lietuvoje, tačiau brendau ir suaugusio žmogaus gyvenimą gyvenau sovietmečiu. Tuo metu visi vieši įvykiai buvo surežisuoti, jų scenarijus padiktuotas iš viršaus, todėl viskas vyko pagal kruopščiai sustyguotą planą.
Spaudos fotografija taip pat turėjo atitikti reikalavimus, tarnauti propagandai. Štai todėl net ir nemokančiam skaityti žmogui būdavo pakišamas laikraštis ir jis nufotografuojamas, o karvių melžėja aprengiama baltu chalatu. Tokiu būdu buvo bandoma parodyti klestinčią ir šviesiu keliu į komunistinį rytojų žengiančią Tarybų Sąjungą.
Štai kodėl visa tai, kas bent kiek neatitiko nustatytų normų, planų, įvaizdžio, buvo nutylima, slepiama bei represuojama. Taip, pavyzdžiui, nutiko Kaune 1972-aisiais susideginus Romui Kalantai. Man ir pačiam teko dalyvauti kalantinių įvykiuose su fotoaparatu. Žinoma, išsitraukti jį buvo pavojinga, todėl pavyko padaryti vos vieną kadrą užsilipus į remontuojamo namo pastogę.
Per mūsų gyvenimus ritosi pokyčių banga ir buvo akivaizdu, kad šių įvykių jau negalima bus nuslėpti.
Pirmą kartą viešai plevėsuojančią Lietuvos trispalvę pamačiau dar iki Sąjūdžio. Nepamenu, kokie tai buvo metai. Sostinėje vyko didžiulis jaunimo renginys, tikriausiai „Gaudeamus“. Eidamas gatve, išvydau jaunuolius, nešančius trispalvę. Tuomet labai pasigailėjau, kad su savimi neturiu fotoaparato. Todėl vėliau, išeidama iš namų, visuomet jį pasiimdavau su savimi.
Štai kodėl Atgimimo laikotarpiu prasidėjęs žmonių sujudimas atvedęs prie masinių mitingų bei Baltijos kelio, buvo akivaizdus ženklas, kad vyksta svarbūs istoriniai įvykiai. O tokių dalykų nevalia praleisti, juos būtina įamžinti nuotraukose. Tomis dienomis fotografavimas buvo būdas dalyvauti istorijoje. Daugelis fotografų tai priėmė kaip būtinybę ir net pareigą.
Kalbant plačiau, tuo metu mūsų akyse tiesiog gimė tauta, pilietinė, sąmoninga visuomenė. Per mūsų gyvenimus ritosi pokyčių banga, tad buvo akivaizdu, kad šių įvykių jau negalima bus nuslėpti.
– Tuomet turbūt kasdien vyko kas nors esmingo, istoriško?
– Taip, įvykiai sekė vienas kitą. Tačiau dar iki Nepriklausomybės paskelbimo buvo sunku gauti patikimą, tikrą žinią, todėl geriausia būdavo pačiam dalyvauti. O jei jau dalyvauti – tai geriausia su fotoaparatu. Juk nuotrauka tuo metu galėjo tapti liudijimu, dokumentu, įrodymu. Žvelgiant iš laiko perspektyvos, akivaizdu, kad taip ir nutiko. Svarbiausi Atgimimo įvykiai, akimirkos iš Baltijos kelio, Sausio 13-osios kova, Aukščiausios tarybos barikadų fotografijos tuo metu pasauliui pasakojo apie pokyčius mūsų šalyje. O šiandien jos yra tapusios mūsų kelio į Laisvę kronika.
Žinoma, turbūt kaip ir daugelis, Atgimimo įvykiuose dalyvavau iš smalsumo – pamatyti kas vyksta, išgirsti kas kalbama, suprasti, kas darosi. Mano, kaip fotografo, vaidmuo tuose įvykiuose buvo dvejopas – aš stengiausi būti pačiame sūkuryje, o kartu ir stebėti viską lyg iš šalies. Stengtis pamatyti ir spėti užfiksuoti žmonių veidus, per mikrofoną kalbančius politinius bei visuomeninius veikėjus, įdomias ir netikėtas scenas, įvairias detales. Atvirai sakant, tuomet gatvėse vykęs gyvenimas visas nuo pradžių iki galo buvo netikėtas ir nenuspėjamas.
– Ar gerai suprantu, kad fotografavote ne kokiam laikraščiui, bet iš savo paties entuziazmo?
– Taip, jokio įsipareigojimo niekam iš šalies neturėjau, tik savo, kaip fotografo, pašaukimui ir tarnystei. Buvau reporteris mėgėjas, bandantis įamžinti kelią į Nepriklausomybę. Bet kaip minėjau, fotografuodamas aš dalyvavau, o dalyvaudamas – fotografavau. Anomis dienomis tai buvo tiesiog neatsiejami dalykai.
Atmosfera Vilniuje buvo neeilinė. Žinoma, tas pats vyko ir visoje Lietuvoje. Tačiau aš neturėjau nuosavo transporto, todėl fotografavau tik įvykius sostinėje. Mano kolega Romualdas Požerskis buvo gerokai mobilesnis – Atgimimo metais su automobiliu apvažiavo beveik visą Lietuvą.
Daug žmonių iš visos šalies važiavo į Vilnių, siekdami išreikšti palaikymą naujajai Lietuvos valdžiai, vėliau mūsų šalies Nepriklausomybei. Žmonių vienybė, susitelkimas ir tikėjimas buvo tiesiog sukrečiantis gerąja prasme. Būtent tai ir bandžiau užfiksuoti savo fotografijose.
– Jūsų fotografijų serijoje iš 1991-ųjų metų dominuoja nuotraukos iš Aukščiausios Tarybos. Kokiu būdu pavyko ten patekti?
– Sovietmečiu su politika neturėjau jokių reikalų. Tačiau 1989-ųjų pabaigoje, vykstant rinkimams į Aukščiausią Tarybą, kur savo kandidatus buvo iškėlęs Sąjūdis, Šeškinėje dalyvavau gyventojų susitikimuose su kandidatais. Ten susipažinau su buvusiu prokuroru Liudviku Sabučiu, kuris ir laimėjo mūsų apygardoje. Prasidėjus sovietų agresijai, kaip tik per jį ir gavau nuolatinį leidimą patekti į Aukščiausios Tarybos rūmus. Tad keletą mėnesių iki sausio įvykių ir porą metų po jų čia buvau nuolatinis fotografas savanoris.
– Ar eidavote čia kasdien tartum į darbą?
– Ne, juk reikėjo iš kažko ir pragyventi. Tuomet buvau laisvas menininkas, todėl dariau įvairius užsakymus, kūrybinius sumanymus, projektus, kaip dabar sakoma. Įvykius gatvėse bei Aukščiausioje Taryboje fotografavau daugiausia vakarais.
Prasidėjus 1991-ųjų įvykiams, visi kiti darbai baigėsi savaime, o prioritetas buvo vienintelis. Tos dienos atminty išlikusios, kaip vienos intensyviausių gyvenime. Kasdien viskas nauja, netikėta... Informacija tuomet plaukė nesustojamu srautu, neretai ji buvo prieštaringa arba miglota. Buvo aišku, kad kažkas vyksta, tačiau absoliučiai neaišku, kur tai atves ir kas bus toliau. Žinoma, su laiku imdavo ryškėti tikslesnės įvykių detalės. Tačiau visa tai nieko gero nežadėjo.
Tos dienos atminty išlikusios, kaip vienos intensyviausių gyvenime. Kasdien viskas nauja, netikėta...
Beje, į aktyvią veiklą čia buvo įsijungę net ir radijo mėgėjai, kurie pasijungdavo prie sovietų karininkų racijų ir klausydavosi jų kalbų. Tokiu būdu buvo bandoma perimti naudingą informaciją. Veikiausiai buvo net tokia komanda, šitaip dirbusi laisvės gynėjų žvalgyboje. Lygiai taip pat ir žmonės, gyvenę prie Šiaurės miestelio – didžiausio Vilniuje karinio objekto – operatyviai pranešdavo Aukščiausiai tarybai naujienas apie pastebėtą karinės technikos judėjimą.
– Kokie ryškiausi Jūsų atsiminimai iš Sausio 13-osios įvykių?
– Buvau namuose Šeškinėje, kai išgirdau žinias apie pastebėtą sovietų kariuomenės judėjimą. Tuomet puoliau pro duris Aukščiausios Tarybos link. Įdomu tai, kad žmonės su mašinomis patys stodavo paimti centro link judančių žmonių – visų kryptis buvo ta pati. Taip ir aš įšokau į kažkieno vairuojamus Žigulius ir atsiradau vietoje.
Aikštė aplink rūmus jau ne pirmą dieną buvo pilna žmonių, kurie giedojo, meldėsi, dainavo, skandavo. Vienas įsimintiniausių man tų dienų šūkių buvo „OMON VON“.
Tuomet, pamenu, prasibrovęs pro žmonių minią, patekau į Aukščiausią Tarybą, kur ir praleidau visą naktį.
Pradėjus gauti informaciją apie Televizijos bokšto šturmą ir žuvusius, visų nuotaika tapo labai slogi. Sustingę sekėme naujienas nuo bokšto. V. Landsbergio paraginti, žuvusius pagerbėme tylos minute.
Kai bokštas buvo užimtas, tapo akivaizdu, kad kariškiams liko vienintelis strateginis objektas – Aukščiausia Taryba. Klausimas tik kada?
– Tačiau net ir tokiomis aplinkybėmis iš rūmų nepasitraukėte?
– Pamenu, kad tą vakarą rūmuose sutikau kolegą R. Požerskį. Paklausus, kaip jis čia pateko, sakė įlipęs pro tualeto pirmame aukšte langą. Vėliau, naktį, kartu ėjome apsižiūrėti, pro kur, šturmo atveju, galėtume iš čia išnešti sveiką kailį. Tačiau tualeto, pro kurio langą į čia buvo patekęs Romualdas, durys buvo užrakintos. Taip mūsų pabėgimo planas žlugo. Ačiū Dievui, kad jo ir neprireikė.
Tik anksti iš ryto su Romualdu nuvykome į lavoninę Užupyje, kur buvo suguldyta dalis prie bokšto žuvusiųjų kūnų. Žinoma, tai buvo sukrečiantis reginys. Pafotografavę grįžome atgal prie Aukščiausios Tarybos, kur sparčiai ėmė daugėti žmonių. Ten buvo statomos papildomos barikados rūmų gynybai.
Sausio 13-osios naktį mūsų likimas buvo bendras.
– Ar tomis dienomis nejautėte baimės?
– Visokių jausmų išgyvenau Sausio 13-osios naktį, tačiau baimės posėdžių salėje nejutau. Man rodos, visų atsakymas tuomet būtų buvęs toks pats. Mes nežinojome, kuo viskas baigsis, bet baimės jausmo nebuvo. Esu įsitikinęs, kad įtakos tam turėjo visų buvusių salėje vienybė, bendrystė. Mes tuomet buvome ne po vieną, ne atskiri žmonės, bet tauta. Neabejotinai lygiai tą patį juto ir buvusieji prie Aukščiausios Tarybos, ir prie Televizijos bokšto. Sausio 13-osios naktį mūsų likimas buvo bendras.
– Nuotraukose iš Aukščiausios Tarybos fiksavote ne tik politikus, tačiau ir savanorius. Daugelis detalių čia labai išraiškingos, pavyzdžiui, savanorių priesaika arba jų ginklai.
– Išties, rūmuose buvo daug įvairių žmonių, tačiau nuolatos – tik dalis politikų ir savanoriai. Su pastaraisiais teko užmegzti artimesnį ryšį. Pamenu kaunietį Kazėną, kuris čia buvo su trimis sūnumis. Po daugelio metų nuo Sausio įvykių, buvome susitikę ir drauge prisiminėme tas dramatiškas dienas.
Savanorių priesaika buvo viena labiausiai įsimintinų tų dienų akimirkų. Beje, tame būryje prisiekė ir Vytautas Landsbergis, gaila tik, kad šios akimirkos užfiksuoti nespėjau.
Dar viena smagi detalė iš savanorių gyvenimo. Sausio 13-osios išvakarėse prie Mažvydo bibliotekos šiukšlių krūvoje pamačiau numestą sovietų kareivio šalmą su penkiakampe žvaigžde. Rūmuose kalbėdamasis su savanoriais, kurių galvas dengė tik paprastos beretės, vienam jų pasakiau, kad eitų ir pasiimtų tą šalmą – vis būtų kokia apsauga. Kitą dieną prie Aukščiausios Tarybos sutikau jį jau su šalmu. Turiu užfiksavęs ir tokia nuotrauką, kurioje prie rūmų stovi trys vyrai, o vienas jų – su cigarete, metaliniu strypu kitoje rankoje ir šalmu ant galvos. Penkiakampė žvaigždė nuo šalmo, žinoma, jau buvo nutrinta.
Tomis dienos savanorių ginklai buvo keli medžiokliniai šautuvai ir metaliniai strypai – tam buvo panaudoti rūmų laiptų turėklų konstrukcijų dalys. Beje, Maidano gynėjai Ukrainoje dar ne taip seniai atrodė labai panašiai.
– Ką dar tuomet atrodė svarbu įamžinti?
– Viską, ką gali. O vėliau – atsirinkti ir žiūrėti, kas pavyko. Kaip jau minėjau, viskas tada keitėsi labai sparčiai, galvoti nebuvo kada. Daugelis, taip pat ir fotografai, veikė instinktyviai.
– Ką darėte su juostomis bei nuotraukomis?
– Dienomis fotografuodavau, o naktimis ryškindavau. Nuotraukų nedariau, nebuvo kada. Svarbiausia mano užduotis buvo išsaugoti juostas. Atvirai sakant, prasidėjus karinės technikos bei sovietinių karių siautėjimui, strateginių objektų užėmimams, galiausiai, taikių gyventojų žudymui prie Televizijos bokšto, ateitis tapo visiškai nenuspėjama. Mūsų laisvė tuomet laikėsi ant plono siūlelio. Niekas nebežinojo, kas bus kitą dieną. Todėl tomis dienomis išfotografuotas juostas slėpiau bijodamas jas prarasti. Ačiū Dievui, viskas baigėsi laimingai.
Daugelį metų šios fotografijos tiesiog gulėjo mano archyve. Tiesa, įsimintiniausios, žinoma, buvo reguliariai publikuojamos įvairiuose leidiniuose, kurių dabar priskaičiuočiau per dvi dešimtis. Vieną kitą parodydavau ir asmeninėse bei proginėse parodose. Ir tik 2018 metais, minint atkurtos Valstybės šimtmetį, jas ištraukiau į dienos šviesą, o Okupacijų ir laisvės kovų muziejuje buvo surengtos kelios šių istorinių darbų parodos. Žurnalistas ir fotografas Sigitas Krivickas šias nuotraukas gan tiksliai yra įvardijęs kaip „naujųjų laikų istorinio lūžio vaizdinę kroniką“.
Mums patiems buvo būtinas išbandymas parako dūmais, omono kulkomis ir smūgiais automatų buožėmis, kad vertintume ir brangintume tai, už ką apsisprendėme laisva valia.
– Trims dešimtmečiams praėjus nuo šių įvykių, kokias mintis sukelia šios fotografijos Jums pačiam?
– Nuotraukos prikelia atmintį ir leidžia mintimis sugrįžti į praeitį. Maža to, jos primena ne tik vaizdą, įvykius, tačiau ir emocijas, vidines patirtis. Šis fotografijos bruožas yra ne ką mažiau svarbus nei jos dokumentalumas. Dabar belieka džiaugtis, kad šias nuotraukas pavyko padaryti ir jos išliko.
Neabejotinai su laiku šių fotografijų vertė auga, o jos ir toliau liudija istorinę tiesą. Per tris dešimtmečius jau užaugo karta, kuri nematė tų įvykių, barikadų, laužų, daugiatūkstantinės minios prie Aukščiausios Tarybos rūmų. Visa tai išsaugota liudininkų atmintyje bei vaizdo medžiagoje – nuotraukose, filmuotuose kadruose, piešiniuose, plakatuose.
Tačiau svarbiausia, kad tomis dienomis mūsų tautai viskas baigėsi sėkmingai. Tiesa, neišvengta aukų, bet tokiu būdu buvo apginta mūsų visų laisvė. Galiausiai, būtent po 1991-ųjų Sausio įvykių, Lietuvos nepriklausomybė buvo pradėta pripažinti ir pasaulyje. Vadinasi, mums patiems buvo būtinas išbandymas parako dūmais, omono kulkomis ir smūgiais automatų buožėmis, kad vertintume ir brangintume tai, už ką apsisprendėme laisva valia.
